„Kartais apima negeras jausmas: buvo žmogus, darbavosi kartu, bet vieną dieną „išėjo į pensiją“ – išėjo iš mūsų aplinkos, minčių ir kasdienių reikalų pasaulio, jis jau ten, už ribos – ir tegul sau gyvena ir nesuka mums galvos.
Suprantame, kad niekas nenugyvens už mus gyvenimo, niekas juo nepasirūpins, viskas mūsų rankose, todėl nereikėtų užmerkti akių, kišti kaip stručiams galvų į smėlį tikintis, kad viskas praeis pro šalį – tikrai nepraeis, – o reikia patiems planuotis ir veikti, kad gyvenimas teiktų džiaugsmą visą mums duotą laiką“, – sako knygos „Gyventi niekada nevėlu. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ autorė Janina Radvilė.
Pamirškite dejavimus
Atėjus vyresniam amžiui žmogus tampa lyg niekam nebeįdomus ir autorė tikina, jog jai įgriso visur girdėti vien graudžius verksmus dėl blogo gyvenimo. Jos teigimu, jei nesinori dejuoti, kada atsiranda vienas kitas žilas plaukas, apie tai reikia pradėti galvoti kur kas anksčiau.
„Dabar žmonės dejuoja, kad trūksta pinigų, veiklos, bendravimo, o atėjus vyresniam amžiui galvokime atvirkščiai: kuo aš galėčiau užsiimti, ką moku, kur galėčiau tai pritaikyti, o jei esame bent pusiau sveiki, veiklos gali atsirasti išties daug.
Pavyzdžiui, jei esate mokytoja, visada galima organizuoti korepeticijas, padėti vaikams ruoštis egzaminams. Tokių užsiėmimų galime rasti begalę ir savo knygoje išvardinau 50 veiklų, kurias sugalvojau per vieną vakarą. Vaikų saugojimas, valgio gaminimas, šventės kaimynams – kiekvienas turime savų gabumų, kuriuos galime pritaikyti.
Lietuvoje žmonės gyvena tam tikrose dėžutėse: dėžutė iki 15 metų, kita dėžutė nuo 15 iki 25 metų, vienoje iš jų galima užsiimti vienokia veikla, sekančioje – kitokia veikla, o tos dėžučių sienos tai yra mūsų metai. Jei atėjome į 60 metų dėžutę, atrodo daug kas mums nebegalima, todėl išardykime sienas, nes jų turėtų visiškai nebūti“, – kalba J. Radvilė.
Autorė primena, jog dažnai galime išgirsti pasakymą: „Norėčiau kažką daryti, bet juk mano metai...“ ir piktinasi, kad jokiu būdu negalima to sau sakyti.
„Aš pati sulaukusi pensinio amžiaus pradėjau studijuoti, nes man norėjosi pakeisti specialybę, o šiuo metu galvoju, kokią dar įdomią specialybę galėčiau pasirinkti mokytis. Kas gali pasakyti, kada žmogui per vėlu? Galbūt tam, kuriam šiandien 22 metai, rytoj paskutinė diena, o žmogus, turėdamas 80 metų, sulauks 110 metų.
Kada bus per vėlu, mūsų jau nebebus, todėl nėra reikalo iš anksto pradėti laukti ir galime dar daug ką nuveikti, jei patys tuo patikėsime“, – teigia moteris.
Rūpinkitės savimi, o ne anūkais
Janina Radvilė akcentuoja, kad reikia gyventi būtent savo gyvenimą ir neleisti, kad kas nors vadovautų, kaip turėtume elgtis vienokiame ar kitokiame amžiuje. Jeigu gyvenimo pilnatvės nėra ir jaučiamasi blogai, pavyzdžiui, skauda skrandį, galvą, puola alergijos, pirmiausia nereikėtų lėkti pas gydytojus, o pakeisti gyvenimo būdą ir pusė ligų pradings.
„Jei gyvenime nedarai to, ko nori, susidaro vidinis nepasitenkinimas ir tai išsiveržia įvairiomis ligomis. Man taip buvo gyvenime gal porą kartų. Nemėgstu valstybinės tarnybos, tačiau du kartus likimas mane nupūtė dirbti būtent tokį darbą. Dirbau pusmetį ir pradėjau sirgti įvairiausiomis ligomis: galvos, sąnarių skausmai, skrandžio problemos, temperatūra ir daugybė kitų negalavimų.
Pakeičiau darbą, nuėjau dirbti ten, kur man patinka ir iki šiol niekuo nesiskundžiu. Todėl įrodymas, kad jei viduje esi patenkintas savo veikla, gyvenimu, ligoms vietos neatsiranda.
Kartais skaitydama paskaitas žmonių paklausiu, kas jiems gyvenime svarbiausia. Variantų išgirstu įvairių: darbas, karjera, šeima, vaikai, namai, tačiau nei vienas iki šiol nepasakė, kas iš tikrųjų turėtų būti svarbu. Žmogui turi būti svarbiausias jo paties gyvenimas. Vyrų, žmonų galite turėti ne vieną, o gyvenimas mums duotas vienintelis ir jį turi nugyventi ne kas kitas, o mes patys“, – kalba autorė.
Pasak moters, kiekvienam nuo vaikystės buvo kartojama: neišsišok, patylėk, nekalbėk, būk kuklus, nesigirk, ir tokių ribojimų pas kiekvieną galvoje pilna. Taigi, kas stabdo keistis ir kažkuo užsiimti? Būtent nuostata, jog tokiame amžiuje tam tikri dalykai nebedaromi.
„Jei norėtume ką nors daryti, bet nedarome, greitai ieškome šimto kliūčių iš aplinkos, tačiau nei vienos savo galvoje. Amžius ne tas, pinigų per mažai, šalis, vyriausybė ne ta, klimatas prastas, namas negeras, kaimynė bloga, vyras taip pat – tiek priežasčių susigalvojame, kad tik nieko nesiimti“, – įvardina knygos autorė.
Kaip išvengti vienatvės?
Kita knygoje įžvelgiama problema – kad dažnai vyresnio amžiaus žmonės sau neduoda nieko: taupo, atsisako geresnio kąsnio, geresnio drabužio, niekur neina iš savo buto, neatsimena, kada matė jūrą, tačiau sutaupo kelis tūkstančius ir įkiša anūkui į kišenę.
„Taigi, vėl nuostata, kad mums vaikus ir anūkus reikia aprūpinti iki pensijos. Nieko panašaus. Kas mus aprūpina? Vaikų aprūpinti nereikia, nes kuo jie daugiau gauna, tuo minkštesnių kaulų auga. Todėl nebūkime egoistai, tačiau daugiau galvokime apie save.
Taip pat dažnai vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi vieniši, todėl bendravimas, norint gyventi pilnavertį gyvenimą, labai svarbus. Dabar vaikai mūsų vyresnių nelabai nori. Pavyzdžiui, jei būna vaikų gimimo diena, tai viena diena skiriama švęsti su draugais, kita diena – su tėvais, seneliais. Stengiamasi, kad tik viskas būtų atskirai, tačiau kodėl šių visų žmonių negalima susodinti kartu prie bendro stalo?
Šiuo atveju vaikai turėtų būti pakantesni, tačiau ir mums patiems bendraujant reikėtų mokėti išklausyti žmogų, nes dažnai jei vienas skundžiasi, kitas prideda, kad jam dar sunkiau, tačiau tai nėra bendravimas. Jei žmogus atėjo su tavimi bendrauti, pasipasakoti problemas, reikia mokėti jo klausyti širdimi, o ne gyventi vien tik savo biografijoje“, – pataria Janina Radvilė.
