Remiantis archajišku kalendoriumi, Naujieji metai prasidėdavo per trečiąją žiemos jaunatį.
Ši Naujųjų mėnulio metų šventė nuo seno yra skirta pažadinti naują gyvybę.
O astrologė Vaiva Budraitytė sako, kad tikram lietuviui ši šventė ypatingai svarbi.
„Bet kuriam lietuviui ši šventė yra stipresnė už Naujuosius metus ir Šv. Kūčias. Anksčiau lietuviai švęsdavo Kalėdą, kurios metu vežiodavo rąstą ir sudegindavo visą blogį. Panašiai švęsdavo ir budistai – į vieną rąstą dėdavo visą gėrį, į kitą – blogį.
Taip tarpušventis lietuviams anksčiau baigdavosi ne per Tris Karalius, o būtent per Naujuosius mėnulio metus“, – pasakoja astrologė.
Paliesti augalus ir gamtą
Lietuviai Naujuosius mėnulio metus pasitikdavo, valgydami tradicinius Kumeliuko krikštynų valgius „kamukus“. Taip vadinami būdavo rutuliukų formos pyragėliai iš aguonų, kanapių, žirnių ir medaus.
Juos kepdavo būtent netekėjusios merginos.
Kodėl lietuviai tarpušventį užbaigdavo tokiu metu? V. Budraitytė sako, kad to priežastis – ženkliai pailgėjusios dienos ir stipriai jaučiama sugrįžusi saulė. Būtent šiandien lietuviai jausdavo ypatingai stiprų ryšį su gamta.
„Šią dieną lietuviai atlikdavo įvairius vaisingumo ritualus, šeimininkas būtinai apeidavo savo teritoriją, dažniausiai sodą. Žmonės stuksendavo į avilius, pajudindavo medžių šakeles.
Duodavo impulsą augalui, kurio nepaliko ir prašydavo jo gero derliaus“, – paaiškina ji.
V. Budraitytė siūlo ir dabar pajusti šį ryšį su gamta, apeiti savo kiemą, pasivaikščioti, paliesti medžius ar bent patręšti namuose esančias gėles.