Garsaus kardiologo Prano Šerpyčio sūnus Rokas žengė tėčio pėdomis, nors iš pradžių planas buvo šiek tiek kitoks. R. Šerpytis bei jo vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo augo šeimoje, kurioje nuolat teko girdėti kalbas susijusias su medicina, tačiau tai nieko keisto, kuomet tėtis yra gydytojas, o mama – farmacininkė.
„Dar vaikas mačiau, kad padedama žmonėms, kad žmogus ateina su problema, o gydytojams pavyksta ją išspręsti. Visgi mačiau ir kiek reikia aukotis, nes tėčio niekada nebūdavo namie. Kai nereikėdavo eiti į darželį, tėtis atsivesdavo mane į ligoninę ir uždarydavo savo kabinete, kur žaislai dažnai būdavo įvairūs medicininiai įrankiai“, – šypsodamasis prisimena gydytojas.
Nusprendė sekti tėčio pėdomis
R. Šerpyčio namuose niekada netilo kalbos apie mediciną – tėtis buvo gydytojas, mama farmacininkė, senelis – taip pat gydytojas. Nors R. Šerpytis turi ir vyresnį brolį, ir jaunesnę sesę, tačiau jis buvo tas, kuriam aplinkiniai vis kartojo, kad užaugus reikėtų tapti gydytoju.
„Nuo mažens galvojau, kad gal ir reikia būti gydytoju. Namuose ir žaidimai dažnai buvo su adatkočiais, su švirkštais be adatų, pincetais. Kai kiti laistydavosi su buteliais pasidarę jų kamšteliuose skyles, mes laistydavomės su švirkštais“, – juokiasi kardiologas.
Visgi, vyresnėse klasėse, mokykloje, R. Šerpytį apėmė abejonės – jis nebežinojo ar tikrai nori sukti medicinos keliu. Vyresnis brolis mokėsi ekonomiką, tad ėmė svarstyti gal ir jam verta nerti į šią sritį:
„Broliui niekas nesakė, kad jis taps gydytoju, o man sakydavo visada. Gal taip visi nesąmoningai į pasąmonę ir įskiepijo tą mintį (šypsosi). Kai teko rinktis specialybę, galiausiai nusprendžiau ir rinktis mediciną, o ne verslą“.
Pasak R. Šerpyčio, žinoma pavardė turi ir savo privalumų, ir sunkumų: „Visada yra tai, kad turi būti geriausias ir turi nenuvilti savęs, aplinkinių. Tai įpareigojimas. Mūsų su tėčiu sritys yra šiek tiek skirtingos, tad darbe susitinkame ne kasdien. Visgi, kartais tenka aptarti tuos pačius pacientus, tad labai džiugu, kad yra su kuo“.
Kardiologija – antras pasirinkimas
Nors pradėdamas savo, kaip medicinos studento dalią, R. Šerpytis žinojo, kas jo lauks, nuo to nebuvo nė kiek lengviau:
„Neturėjau rožinių akinių, kad būsiu labai didelis daktaras iškart. Pradžioje tikrai labai sunku ir sudėtinga, nes yra didelis informacijos kiekis, kurį reikia išmokti, daug laiko praleista prie knygų. Jeigu visada esi prie knygų, tai yra vienas dalykas, bet jeigu turi papildomų veiklų – iš tiesų sudėtinga, bet pripranti. Jeigu daug darai, tai ir daug padarai. Tai tarp knygų buvo ir kitos veiklos, pavyzdžiui, visuomeninės“, – pasakoja jis.
Vis dėlto tarp bemiegių naktų ir nuolatinio informacijos mokymosi, nebuvo nė akimirkos, kuomet jis suabejotų savo pasirinkimu:
„Niekada negalvojau, kad padariau klaidą ir ėjau pirmyn be abejonių. Kai prasidėjo klinikiniai dalykai, man viskas buvo įdomu. Jeigu dar ir giminėje yra kas nors viena ar kita liga sirgęs, pasidaro dar labiau įdomu (šypteli).“
Nors dabar R. Šerpytis yra kardiologas, tačiau tai nebuvo jo pirmasis pasirinkimas. Studijuodamas medicinos fakultete norėjo būti plastikos chirurgu, darė mokslinius darbus, operuodavo žiurkes – siūdavo joms kraujagysles, operuodavo širdis, inkstus.
„Labai norėjau tapti plastikos chirurgu, bet gavosi taip, kad patyriau nemažą rankos traumą, kurios metu buvo nupjautas nervas ir sausgyslės, o tuo metu jau reikėjo pradėti dirbti. Chirurgas be rankų yra ne chirurgas.
Mane operavo šviesaus atminimo profesorius Kęstutis Vitkus, su kuriuo teko bendrauti ir studijų metu. Jis mane vėliau įkalbinėjo, kad apsigalvočiau ir visgi tapčiau chirurgu, nes pasaulyje yra nemažai chirurgų, kurie turėjo rimtas rankų traumas, bet po to gavo specialius pritaikytus instrumentus ir galėjo dirbti. Visgi, tada teko rinktis kažką naujo ir arčiausiai širdies buvo kardiologija. Atrodo, kad pats likimas pakoregavo“, – dabar sako jis.
Prasidėjus rezidentūrai R. Šerpytis jautėsi tarsi įmestas į šaltą vandenį jūroje, tačiau turėjo tik vieną pasirinkimą – išplaukti:
„Daug ką teko patirti, tačiau tiesiog žinojau savo tikslą ir ėjau į priekį, nekreipiau dėmesio į aplinkinius. Kai žinai, kur plaukti, randi ir tinkamą vėją.“
Medikų šeima
Tikriausiai nekeista, kad R. Šerpyčio žmona Emilija – taip pat medikė. Tiesa, jų pažintis buvo atsitiktinė, tačiau lemtinga – dabar jie kartu augina ir sūnelį. Jų namuose taip pat netyla kalbos apie mediciną:
„Dažnai būna, kad kai dirbi toje pačioje srityje, apie ją kalbi ir namuose. Mes dažnai kalbame apie darbo reikalus, bet tikrai turime ir kitų užsiėmimų, pomėgių, kuriais užsiimame, tad tikrai nėra taip, kad kalbame viena tema.
Sūnus auga tokiame fone, tad automatiškai jo žaislai yra stetoskopas, dermotoskopas, su jais žiūri ir diagnozuoja ligas. Tarp mūsų draugų irgi yra šeimų, kur ir vyras, ir žmona yra gydytojai, o jų vaikai sako, kad užaugę irgi bus daktarais. Gali būti, kad ir mūsų sūnus seks tomis pėdomis“, – šypsosi gydytojas.
Sunkiausia gydytojo darbo dalis
R. Šerpytis atskleidžia, kad gydytojo darbo laikas niekada nesibaigia – nenustoji būti gydytoju išėjęs iš kabineto, laisvadieniais ar atostogų metu.
„Dažnai ir pažįstami, ir draugai prašo patarimų. Nėra taip, kad poilsio metu nesi gydytojas. Poilsiaujant irgi tenka padėti, konsultuoti. Šis darbas trunka visą parą, o ne tik tada, kai esi ligoninėje. Darbas iš tiesų sunkus, nes yra daug streso, atsakomybės, nes nuo vieno ar kito sprendimo priklauso žmogaus gyvybė, jo ir jo artimųjų gyvenimas.
Bet iš kitos pusės tai darbas, kuris tarsi apdovanoja tave patį – grįžęs namo visada žinai, kad šiandien padarei gerą darbą ir padėjai žmonėms. Tuomet jauti, kad įprasminai savo dieną ir įgyvendinai savo misiją“, – džiaugiasi jis.
Tikriausiai nė neverta sakyti, kad R. Šerpyčio pečius nuolat slegia ir didelė atsakomybė: „Kai dirbi reanimacijos skyriuje, tenka dirbti su sunkiais ligoniais ir priimti sunkius sprendimus, bet dienos pabaigoje, grįžęs namo, supranti, kad visgi gerai, kad dirbi, nes savo darbu ir žiniomis galėjau padėti žmonėms.
Aš visada norėjau dirbti tokį darbą, kuris man patiktų, nes tuomet nereikia dirbti. Dabar atrodo, kad aš bendrauju su žmonėmis, jiems padedu pagal jų ligą ir man tai patinka, todėl net neatrodo, kad dirbu.“
Visgi yra viena darbo dalis, su kuria gydytojas R. Šerpytis iki šiol neišmoko susitaikyti, tai – paciento mirtis. Pasak jo, ši gydytojo darbo pusė iki šiol yra ir visada bus pati sunkiausia:
„Sunkiausia tikriausiai yra mirtys reanimacijos skyriuje. Niekada nepriprasi prie to. Niekada. Koronaviruso laikas atsirado dar daugiau mirčių. Tai stresas, kurio nesugebi prisijaukinti. Jeigu prie visų sunkumų gyvenimo gali prisitaikyti, bet ne prie to.“
