Panašu, kad mūsų laikais galantiškumas (kilnumas ar net riteriškumas) – sunkiai „išgyvenantis“ dalykas. Gal netgi atgyvena… Moterys tikisi iš vyrų mažiau, o vyrai savo ruožtu siūlo moterims mažiau. Moterys nustemba, kai vyrai kviečiasi jas prabangios vakarienės ar paprasčiausiai atidaro automobilio duris bei padeda joms įlipti/išlipti.
Aš nekalbu apie Lietuvą. Žinau, kad Tėvynėje dar puoselėjamos tradicijos. Šiuo metu svečiuojuosi Skandinavijoje, o prieš tai teko svečiuotis JAV… Noriu pasidalinti su jumis mintimis, kurios neduoda man ramybės.
Kas nutiko vyrams, kurie lepina moteris?
Kas nutiko riteriams ir blizgantiems šarvams, kurie turėtų saugoti moteris? Kai kurios moterys mano, kad atsakymas slypi tame, kad vyrai tapo šikniais, tačiau aš manau, kad ne viskas taip paprasta. Mano teorija tame, kad galantiškumas miršta, nes moterys pačios jį naikina! Moterys nesuteikia vyrui progos būti geram, būti galantiškam… Tai labai gerai pastebima išsivysčiusiose šalyse. Santykiai (v+m) yra labai panašūs vos ne į darbo santykius… Kaip tam anekdote: „Lovoje paklausiau moters, ar jau galiu įeiti, o ji atšovė: ne, (cenzūra), prieš tai reik pasibelst!“. Kas nutiko? Taip, diskusijose dažnai girdžiu, kad vyrai patys kalti, tačiau šį kartą noriu nukreipti dėmesį į moteris.
Kas yra moteriška XXI amžiuje?
Atsakymas labai paprastas: moterų daugiau nebereikia gelbėti. Dar geriau… Moterys NEBENORI būti gelbėjamos. Naujos kartos moterys daro tai, ką nori… Ir neatsiprašo. Reali problema yra tokia: tam, kad minėtas „riteriškumas“ arba galantiškumas egzistuotų, moterys turi būti moteriškos ir trapios. Galantiški vyrai nori rūpintis moterimi, o moterų, kurios norėtų, kad jomis rūpintųsi, šiais laikais taip lengvai nerasi!
Kartais paklausiu žmonių, su kuriais bendrauju: „Kas yra moteriška XXI amžiuje?“.. Vienas atsakymas man įstrigo amžiams: „Šiais laikais vyrai – tai moteriška“. Suprantat, ką norėjo pasakyti mano pašnekovas? Pradžioje net šiek tiek įsižeidžiau, tačiau po to pažvelgiau į jo atsakymą kitaip ir deja tenka pripažinti, kad moterys (ačiū Dievui, kad dar ne visos) šiais laikais nelabai moteriškos. Vis mažiau jose tos šilumos. Primenu, kad šį tekstą rašau remdamasis ne Lietuvos situacija). Kodėl moteriška – tai vyrai? Atsakysiu filosofiškai: todėl, kad vyruose, o ne moteryse dabar saugomas moteriškumas, jo sąvoka, gryna, neiškraipyta tolerancijos ir lygių teisių diktatūrų…
Riteriškumas egzistavo tais laikais, kai moterys atrodė (pabrėžiu, kad atrodė, nes jos gudrios buvo) bejėgės. Vyrai buvo auginami taip, kad tikėtų, jog jie turi įgyti išsilavinimą, siekti karjeros ir uždirbti pakankamai pinigų, kad patenkintų moters poreikius ir troškimus. Moterys buvo auginamos tikėti, kad išsilavinimas nėra svarbus ir karjera nėra tokia svarbi, nes galima tekėti už turtingo.
Vyrai iki šiol įgija išsilavinimą ir uždirba užtektinai pinigų, kad aprūpintų moteris. Moterys iki šiol turi galimybę praleisti išsilavinimą ir tekėti už turtingo. Tai kas pasikeitė? Moterys nebenori, kaip čia pasakyti, apsistoti pas turtingą. Jeigu aš vairuoju Mersą, aš noriu žinoti, kad jis yra mano!
Moterų nuotykiai sėkmingumo beieškant – XXI a. pasaka su liūdna pabaiga
Moterys trokšta sėkmingumo. Moterys daugiau nebenori gauti iš vyro visko, ko tik panorės. Jos renkasi nepriklausomybė… Jūs nepatikėsite, kiek daug kitose (išsivysčiusiose) šalyse yra keistų šeimų. Kodėl jos keistos? Todėl, kad jose moterys – karjeristės, o vyrai – namų šeimininkai, kurie nedrįsta net balso pakelti. Taip, sėkmingų moterų daug (jeigu sėkmę galima matuoti karjera ir darbo pasiekimais), tačiau jos vienišos. Ir kaip gražiai pradeda blizgėti jų akys, kai padovanoji joms puokštę rožių… Tačiau tas blizgesys greit sutramdomas ir vėl karjera, ir vėl darbas, ir vėl nepriklausomybė. Jos tapo sėkmingos, tačiau panašu, kad iki laimės joms dar tolimas kelias…
Juk jos turėtų būti nekaltos ir trapios. Štai ši moteriškumo sąvoka dabar boksuojasi gyvenimo ringe su daugybe moterų, nes jos daro viską, ko tik nori, nepaisydamos vertybių. Tiksliau… Jos susikūrė naujų vertybių: sėkmingumo, darbo, karjeros.
„Kai moteris rišasi kaklaraištį, vyras pradeda dažytis lūpas“
Vyrams patinka idėja, kad jų moteris bus nekalta, nepaliesta… Dažnai tenka girdėti, kad vyrams nepatinka, jog moterys „subachūrėja“, nes rūko, pučia žolę, dažnai su visais „trali vali“ ir panašiai. Problema tame, kad moterys praktiškai nebeturi noro būti nekaltos. Patiko man frazė: „Šiais laikais moterys labiau bijo prarasti savo iPhone’a, o ne nekaltybę“.
Iš kitos pusės, vyrams taip pat niekas neleido nurašyti visų moralės normų. Aš gerbiu save ir visada žinau, kur yra mano ribos. Skirtumas tame, kad aš nustatau ribas remdamasis tuo, kas yra gerai man, o ne todėl, kad stengiuosi kažkam įtikti ir patikti. Tą patį linkusios daryti ir šiuolaikinės super moterys, tačiau aš nesiimu analizuoti jų ribų ir vertybių. Man tai kelia per daug klausimų ir šis straipsnis taptų kelių tomų romanu…
Aš neskatinu vyrų tapti šikniais ir nesirūpinti moterimis. Moterys vertina, kai vyras jas gerbia ir dėl jų nerimauja, bet panašu, kad joms to maža, o gal jos tiesiog pasiklydo? Viskas, ką noriu pasakyti šiuo straipsniu: tai yra gudrus žaidimas, kuriame abi lytys privalo gerbti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu. Galantiškumas dar nemirė. Tiesiog jis mažiau pastebimas ir vertinamas.
