Apie popamokinę veiklą, kurioje sėkmingai dalyvauja specialiųjų poreikių turintys vaikai, kalbamės su autizmo spektro sutrikimą turinčio paauglio mama Vilma Janulevičiene ir Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų chorų „Serafimai“ ir „Angelai“ vadove Egle Ignatavičiene.
V. Janulevičienė sako, kad jos autistiškam sūnui Augustui buvo nelengva rasti ir mokyklą, kurioje galėtų mokytis, ir popamokinės veiklos. Augustas turi fenomenalią atmintį, yra labai gabus kalboms, muzikai, tačiau vaiko raida yra kitokia negu bendraamžių. Parengiamojoje vaikų darželio grupėje berniukas jautėsi gerai, neatsiliko nuo kitų. Bėdos prasidėjo pradėjus lankyti pirmą klasę pradinėje „Dainorėlių“ mokykloje. Mokytoja žinojo, kad klasėje bus kitoks vaikas, tačiau nerodė noro jam padėti, nežinojo ir nesidomėjo, kaip reikėtų su juo dirbti. Tėvai patys surado mokytojo padėjėją, turintį pedagogo išsilavinimą. Tačiau klasėje buvo pernelyg daug įtampos.
„Mus skaudino mokytojos abejingumas. Kai vaikai erzindavo Augustą, vadindami jį debilu, durneliu ir visaip kitaip, mokytoja jų nesudrausdavo, net nepaaiškindavo, kad taip elgtis negalima, kodėl Augustas yra kitoks, – pasakoja Vilma, kartą pati tapusi tokio vaikų elgesio liudininke. –Pamačiusi mokytojos abejingumą skriaudžiamam savo vaikui, supratau, kad turim bėgti iš šios mokyklos, ir kuo toliau.“
Vaiko ugdymas – tėvų rūpestis?
Pradėję ieškoti kitos mokyklos tėvai ne kartą buvo įskaudinti: „Būdavo, kad mokyklos vadovai atsisakydavo priimti mūsų sūnų net jo nepamatę arba paskambindavo kitą dieną ir pasakydavo, jog Augusto nepriims, nes kitų tos klasės vaikų tėvai nenori, kad klasėje būtų raidos sutrikimų turintis vaikas.“
Augustą priėmė tik į Karalienės Mortos mokyklą, į antrą klasę, tačiau ir ten nebuvo specialistų, mokančių dirbti su specialiųjų poreikių vaikais. Vaiko ugdymas vėl tapo tėvų rūpesčiu. Tėvai patys surado mokytojo padėjėją ir jam mokėjo. Kai berniukas baigė keturias klases, tėvai suprato, kad toliau šioje mokykloje sūnaus lavinti negalės, ir nuvedė jį į Palaimintojo Teofilio Matulionio gimnaziją. Čia berniukas mokosi ir jaučiasi gerai.
„Visi šioje mokykloje besimokantys vaikai be jokių išlygų priima vaikus, turinčius įvairių negalių, nes jau ateidami čia mokytis žino, kad tokių vaikų bus, ir mato juos nuo pirmos klasės. Man buvo gera matyti, kaip mokinukai padeda bendraklasiui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, kaip natūraliai visi bendrauja“, – sako Vilma. Mokykloje Augustas matematikos mokosi pagal specialią programą, o skaito ir rašo be klaidų. Vis dėlto tėvams rūpėjo įtraukti sūnų ir į užklasinę veiklą.
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
Augustas mokosi plaukti ir dainuoti
„Nėra skelbiama, kokioje popamokinėje veikloje galėtų dalyvauti vaikai, turintys specialiųjų poreikių, o į būrelius kitokius vaikus ne visada norima priimti, – tvirtina Vilma ir sako ne kartą išgirdusi: „Jūsų sūnui čia bus per sunku, per sudėtinga“. – Mūsų berniukas labai jautrus, jis gal ir nesugeba pasakyti žodžiais, kas jam negerai, kas nutiko, bet jaučia, ką apie jį mano kiti. Kai tik pajunta, kad į jį žiūri kaip į nenormalų, iškart sutrinka, nervinasi.“
Augustas mokosi plaukti, tiesa, trenerį, norintį ir galintį su juo dirbti, ne iš karto pavyko rasti. Vilma sako suprantanti, kad treneriams irgi būna nelengva, nes turi ir nerėkti ant vaiko, ir pasiekti, kad jis klausytų nurodymų, ir nemanytų, kad jam kas nors nori bloga.
Matydami vaiko muzikinius gabumus tėvai norėjo lavinti ir juos. „Augustui užtenka kartą perklausyti dainą ir jis ją kuo puikiausiai atkartoja. Jis nepažįsta natų, bet idealiai atkartoja melodiją“, – pasakoja Vilma. Tėvai sūnų buvo nuvedę ir į Vaikų ir jaunimo centrą – ten įsikūrusiame „Mažajame spalvų orkestre“ groja specialiųjų poreikių turintys vaikai, tačiau ten Augustas nepritapo. Šokių būrelyje, kurį lankė beveik vien mergaitės, jam taip pat buvo nejauku.
Apie Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklą Vilma perskaitė internete. Paskambino nurodytu telefono numeriu. „Manęs niekas neklausinėjo, koks mano vaikas, ką jis geba, bet iš karto pakvietė ateiti, – pasakoja Vilma. – Susitikusi su choro vadove pasakiau, kad sūnus turi autizmo spektro sutrikimą. Papasakojau apie jo elgesio ypatumus, tačiau vadovės tai nė kiek netrikdė. Nebūčiau nustebusi, jeigu šios mokyklėlės ar choro vadovės būtų atsisakiusios Augustą priimti. Nustebau, kad priėmė, net neabejodamos.“
Augustas giedojimo mokyklėlėje lanko vokalo pamokas, o po jų eina dainuoti į chorą. Mama džiaugiasi, kad sūnus pamokėles lanko noriai: „Koncertuose jis dabar nedalyvauja, nes pamatėme, kad per koncertus patiria per daug streso, bet dainuoti Augustui labai patinka. Kartais po pamokėlių jaučiasi pavargęs, o dar turi paruošti namų darbus, bet niekada nesako, kad nebenori lankyti.“
Svarbiausia – geranoriškumas
Eglė Ignatavičienė dabar jau turi nemenką patirtį, kaip dirbti ir padėti integruotis į chorą specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Tiesa, pradžia nebuvo lengva. Eglė pasakoja, kad labai jaudinosi, kai į chorą atėjo pirmoji raidos sutrikimų turinti mergaitė. „Mane žavėjo mergaitės mamos noras ją lavinti, ir dirbti nebuvo sunku. Gal mergaitė tik lėčiau už kitus mokėsi. Supratau, kad tereikia geranoriškumo“, – pasakoja Eglė ir priduria, kad dabar ši mergaitė jau mergina, ji dirba ir dainuoja mišriame chore.
Kai atėjo Dauno sindromą turinti Meida, vadovei buvo sunku. „Neturėjau specialių žinių, patirties, kaip dirbti su tokiais vaikais. Neslepiu, jaučiau nerimą, – prisipažįsta choro vadovė. – Man labai padėjo mergaitės tėvai. Jie prašė jos neišskirti iš kitų, būti tokiai pat reikliai, kaip ir su kitais vaikais.“ Eglė sako paklausiusi tėvų patarimo. Pavyzdžiui, kai kartą Meida į užsiėmimus atėjo valgydama, choro vadovė tiesiog jai pasakė, kad galės dainuoti tik pavalgiusi, ir mergaitė suprato. Nors baiminosi, kaip į kitokią mergaitę reaguos vaikai, tačiau jie ne tik šiltai priėmė Meidą, bet ir choro vadovei padėdavo: „Vaikai mane ir išmokė priimti ją tokią, kokia ji yra.“
Meida chore susirado draugių, su kuriomis iki šiol draugauja, kviečiasi į namus. Iš pradžių Eglė nesuprasdavo, ką mergaitė kalba, bet ji lankė vokalo pamokas ir pamažu pradėjo daug geriau kalbėti. Dabar vadovė supranta viską, ką ji sako. Per kelerius metus pavyko išvystyti ir Meidos muzikinę klausą. Mokydamasi muzikos mergaitė išmoko susikaupti, tapo imlesnė, prisitaikė prie choro. Dabar ji jau dainuoja vyresnių vaikų chore.
„Kai tėvai atvedė Augustą, buvo pavasaris, – prisimena Eglė. – Mokslo metų baigimo proga organizavome žygį Paneriuose. Augustas į žygį ėjo su tėveliu. Ne visada jie spėdavo su kitais vaikais, tačiau aš dėl to berniuko neišskyriau, bendravau kaip ir su visais.“
Eglė sako, kad rudenį, kai Augustas pradėjo lankyti chorą, ji negalėjo nesižavėti nepaprastai gera berniuko atmintimi, švelnumu. „Tylus, nemėgstantis triukšmo, jis tapo man indikatoriumi, nes matau, kaip susigūžia, kai pasakau ką nors garsiau. Jis tuojau pajunta, kai kyla įtampa. Augustas daugiau būna vienas, stebi kitus, ir jaučiu, kad jis pasiima iš aplinkos tai, ko jam reikia. Dirbdama su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais supratau, kad choro vadovui svarbiausia mylėti vaikus, būti geranoriškam, o kai reikia – ir griežtesniam, bet neišskirti jų iš kitų“, – sako Eglė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
