Jūsų meilė kitiems menams – akivaizdi. Kaip tie menai ir fotografija sugyvena jūsų viduje?
Norint sukurti gerą fotografiją, privalu domėtis kitais menais. Jokia paslaptis, kad fotografijos mokiausi iš filmų, iš tokių režisierių, kaip Antanionis ir kūrėjų, panašių į jį.
Savo parodą atidarote per bardų festivalį, kuriame taikiai gyvena muzikos, poezijos ir teatro mūzos. Kuri iš jų pirmoji pasibeldė į jūsų duris?
Kaip ir į daugelio, matyt, muzika. Per motinos dainuojamas lopšines.
Ar bardų muzika, dainuojamoji poezija kaip nors neakivaizdžiai užsuka į jūsų sielos namus?
Gera poezija, kurią pateikia geras muzikantas, abejingų nepalieka. Vytautui Kernagiui reikia dėkoti, kad daugybė žmonių sužinojo apie mūsų poetus – Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Dalią Saukaitytę. Jo dainos ne vieną skatino paimti poezijos tomelį. Bardai yra svarbūs mano jaunystei, taip pat ir mano, kaip menininko, formavimuisi. Gal pats grojate kokiu instrumentu?
Grojimu to nepavadinčiau, tiesiog turiu gitarą ir ją šiek tiek eksploatuoju.
Kodėl pasirinkote ne muziką, o fotografiją?
Ne aš pasirinkau fotografiją, o ji mane. Be išlygų tikiu Dievo buvimu, manau, tai jo sumanymas pasiūlyti būdą, kaip išsipūliuoti mano sielai.
Įtariu, kad iš muzikos jums artimiausias džiazas, juk improvizacijos nestinga ir jūsų nuotraukose...
Ko gero džiazas, jei kalbame apie gospelo muziką. Joje daug gaivumo, laisvės, improvizacijos, ekspresijos, nuoširdumo ir tikėjimo. XX amžiaus pradžios fotografas Janas Bulhakas yra pasakęs: geras fotografas vienu metu turi būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Kitais žodžiais tariant – turi daug išmanyti, aukotis ir aukoti.
Jūsų parodoje „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ po nuotraukomis – ypatingi parašai. Tokius parašyti gali tik žmogus vertinantis poeziją.
Gerą poeziją dievinu! Lietuva yra poetų kraštas. Su meile tariu: Sigitas Geda, Donaldas Kajokas, Antanas Kalanavičius, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Algimantas Mackus. Jų poezija manyje tarsi sudygusi. Džiaugiuos, kad ir nauja sėja į mano sielą rausias: Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys. O kiek dar nepaminėjau žodžio meistrystei užgimusių...
Gal galime tikėtis jūsų eilėraščių knygos?
Niekada nelaikiau ir nelaikau savęs rašančiu. Mano parašymai po fotografijomis - tik vaizdo ir mano būsenos įvardijimas. Skauda, gelia ir nežinau kas Tai...
Jūsų albumų serija apie Lietuvos regionus – išskirtinis įvykis šalies kultūros gyvenime. Kas Lietuvoje jus stebino, gal glumino? Ar visada žinodavote, ko ieškote?
Mane Lietuva stebino: lygumomis ir kalvelėmis, rūkuose telkšančiais vandenimis, žmonių giesmėmis ir raudotuvėmis, ramybe ant pagerbtųjų kapelių, motinomis – besidžiaugiančiomis vaikais ir savo valstybės istorija besididžiuojančiais vyrais.
Iš anksto žinojau, ką noriu nufotografuoti ir tam ruošdavausi. Domėjausi regiono istorija, ten gyvenančiais ir iš ten kilusiais. Nemažai buvo ir improvizuotos, gatvės fotografijos. Taip pat stabteldavau pamatęs Dievo siunčiamą vakaro ar ryto neišpasakyto grožio vaizdą, gyvulėlį paklydusį savo buitiniuose pamąstymuose. Na, o kur dar debesys, visu dangum užgriuvę!
Stanislovas Žvirgždas mano ciklą apie Lietuvos regionus yra įvardinęs kaip Algimanto Aleksandravičiaus sukurtą Lietuvos epą. Literatūroje mes jo neturime, tai dabar, pasak jo, turėsime vaizduose.
Ar jūsų paroda Anykščiuose skirsis nuo tų, kurios pabuvojo kitose salėse?
Mano parodoje dešimtajame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras” Anykščiuose norom nenorom atsiranda paralelių su bardais: jie – muzika ir žodis, aš – fotografija ir žodis. Jausmas toks, lyg tapčiau bardu vizualinėje plotmėje. Norėčiau, kad suskambėtų.
Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje nuo rugpjūčio 18-osios iki rugsėjo 8 d. bus eksponuojama Lietuvos fotomeninko Algimanto Aleksandravičiaus darbų paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą”. Į parodos atidarymą, rugpjūčio 18 d. 15 val., atvyks ir pats menininkas.
