Parodoje užfiksuoti ypatingi Kauno Prano Daunio ugdymo centrą lankančių vaikų ir jų mokytojų santykiai. Šiame centre mokosi daugiau kaip 150 ikimokyklinio, priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą ir / ar kompleksinę negalią.
Ugdymo centro direktorė Raimonda Juknevičienė pasakoja penkerius metus puoselėjusi svajonę sukurti fotografijų seriją, atskleidžiančią nepaprastus mokytojo ir vaiko santykius: „Mokytojas – nebūtinai pedagogas, bet ir mokytojo padėjėjas ar kitas darbuotojas, kuriuo vaikas gali pasitikėti ir nesijausti kitoks, nepastebėtas. Norėjosi parodyti, kad vaikas atsiskleidžia tik tada, kai jaučiasi saugus ir mylimas, kai sulaukia palaikymo, paskatinimo, – tada jis ramiau jaučiasi, kitaip elgiasi, išmoksta naujų dalykų ar nustebina kūrybiškumu.“
R. Juknevičienė sako apie savo idėją papasakojusi Kauno pedagogų kvalifikacijos centro metodininkei, o ji supažindino su savo kaimynu fotografu Žilvinu Valeika. „Žilvinas realizavo mano sumanymą ir visiškai išpildė lūkesčius. Tai jam buvo nauja ir netikėta užduotis, bet rezultatas nustebino mus abu ir visą ugdymo centro bendruomenę“, – sako direktorė.
2018-ųjų pavasarį prasidėjęs darbas užtruko pusę metų. R. Juknevičienė norėjo, kad fotografijose būtų atskleistas autistiškų vaikų ir mokytojų tarpusavio supratimas, jų emocinis ryšys. Pasak direktorės, Ž. Valeika ištisas dienas praleisdavo stebėdamas mokytojus ir vaikus, fotografavo juos ir per pamokas, ir per įvairias kitas veiklas.
0,6 proc.
1,7 proc.
2,1 proc.
Stengiausi, kad pamirštų, jog esu šalia
„Direktorės idėja buvo parodyti mokytojų ir vaikų santykį, juk tie vaikai centre praleidžia labai daug laiko, ir mokytojai, galima sakyti, tuo metu jiems pakeičia tėvus“, – sako Ž. Valeika ir prisipažįsta, kad iš pradžių jis kūrė planus mokykloje įsirengti mini studiją ir sukurti režisuotų, „pastatyminių“ fotografijų ciklą. Atėjęs susipažinti su mokykla, suprato, kad įgyvendinti sumanytą koncepciją neįmanoma.
„Kol dar nebuvau apsilankęs ugdymo centre, įsivaizdavau, kad ten pamokos vyksta panašiai, kaip ir kitose mokyklose, kur vaikus moko atskirų dalykų – lietuvių, matematikos, dailės – mokytojai. Planavau, kad, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoją kartu su mokiniu galėsiu pavaizduoti knygų fone, o dailės mokytoją – aptaškytą dažais, – prisimena Žilvinas. – Pamačiau, kad ugdymo centre pamokos vyksta kitaip – tas pats mokytojas vaikus moko įvairių dalykų. Be to, supratau, kad ir suvaldyti tokius vaikus būtų labai sudėtinga.“
Žilvinas ėmė tiesiog kantriai gaudyti atsitiktinius kadrus, stengdamasis savo buvimu kuo mažiau trukdyti vaikų ir mokytojų bendravimą. „Su viena klase praleisdavo visą dieną, po 3–5 valandas. Pirmą valandą nieko nefotografuodavau, norėjau, kad jie apsiprastų, pamirštų, kad esu šalia. Kaip ir visi fotografuojami žmonės, jie po kurio laiko nebekreipdavo dėmesio į mane ir mano fotoaparatą. Ne visi tėvai leido savo vaikus fotografuoti, todėl reikėjo dar ir stengtis, kad tie vaikai į kadrą nepatektų“, – prisimena Ž. Valeika.
Jis su kiekviena klase derindavo fotografavimo dieną. Prašydavo, kad tai būtų ne pirmadienis, nes vaikai po savaitgalio sunkiai grįždavo į mokyklos ritmą, pirmadienis jiems būdavo sunkiausia savaitės diena.
Žilvinas sako, kad su autistiškais vaikais iki tol nebuvo bendravęs, jam tai buvo visai nauja patirtis. „Iki tol nieko panašaus gyvenime nebuvau patyręs. Žinoma, ir šie vaikai skirtingi. Buvo tokių, kurie leidus pačiupinėti fotoaparatą visą laiką mane sekiojo, bandydavo kartu fotografuoti, – pasakoja Žilvinas, bet prisipažįsta, kad kartą dėl vieno mokinuko fotografavimą nutraukė. – Pabėgau, neatlaikiau emociškai. Negaliu pasakyti, kad tas vaikas buvo sunkiai valdomas, greičiau turbūt mano buvimas klasėje tapo jo elgesio priežastimi. Jis ėmė suole linguoti, savo kalba kažką kalbėti, net mokytojams sunkiai sekėsi jį nuraminti. Nežinojau, kaip elgtis, ką sakyti, o mokytojai su kiekvienu sugeba susikalbėti, supranta be žodžių.“
Staigmena ir mokytojams, ir vaikams
Ž. Valeika iš per pusmetį užfiksuotų tūkstančių kadrų parodai atrinko tik 16 – tas, kuriose, jo manymu, labiausiai atskleistas emocinis mokytojų ir mokinių ryšys.
Fotografas kartu su ugdymo centro direktore nusprendė, kad parodai atrinktos fotografijos bus nespalvotos, šviesių tonų – tokiose geriausiai perteikiamas emocinis turinys. „Palyginę spalvotas ir nespalvotas fotografijas, pamatėme, kad spalvotose dėmesį blaškė pašaliniai daiktai – tai knyga, tai stalas ar gaublys, o nespalvotose nuotraukose išryškėjo emocija tarp mokytojo ir vaiko“, – sako R. Juknevičienė.
Pirmiausia paroda eksponuota mokykloje Mokytojų dienos proga. „Norėjau, kad tai būtų siurprizas mokytojams. Kai iš ryto į pamokas atėję mokytojai rado iškabintą parodą, buvo gražu žiūrėti, kaip jie džiaugiasi. Džiaugėsi ir vaikai, atpažinę save, savo mokytojus, draugus“, – pasakoja R. Juknevičienė.
Pasiekė plačią auditoriją
Direktorė sako, kad fotografijomis žavėjosi visi. Kai paroda buvo eksponuota Paveikslų galerijoje, atidarymas vyko net du kartus: „Parodos atidaryme dalyvavo mūsų mokytojai, keletas vaikų tėvų, vieno mokinio tėvelis grojo smuiku. Vėliau parodą pamatė keletas menininkų, ir jiems fotografijos taip patiko, jog jie pasiūlė surengti dar vieną atidarymą, norėjo, kad apie parodą išgirstų daugiau žmonių. Vadinasi, paroda pasiekė žmonių širdis“, – džiaugiasi R. Juknevičienė.
Rotary klubo „Kauno Tauras“ nariai taip pat susižavėjo fotografijomis ir nusprendė, kad reikia jas dar kartą parodyti visuomenei, taip paroda „Kai Tu šalia, aš galiu...“ prieš Kalėdas persikėlė į VDU erdves.
„Šios fotografijos patinka ir man pačiam, – prisipažįsta parodos autorius. – Fotografuoju jau 20 metų, bet nieko panašaus iki šiol neteko fotografuoti. Jeigu pasiūlytų, darbą mielai tęsčiau. Būtų galima dar įvairiausių koncepcijų sugalvoti, pavyzdžiui, atskleisti šių vaikų džiaugsmą, liūdesį, kitas emocijas.“
„Manau, fotografijose atskleista, kad dirbant iš širdies, su meile, galima visko pasiekti. Daugumos mūsų mokinių tėvai patenkinti, mato, kad jų vaikai puikiai jaučiasi mūsų mokykloje“, – sako R. Juknevičienė.
Vieno iš ugdymo centro mokinių mama Jolanta, pamačiusi parodos „Kai Tu šalia, aš galiu...“ fotografijas, padėką mokytojams išreiškė tokiais žodžiais: „Pasaulyje, kuriame beveik viskas labiau nei protu yra pagrįsta pojūčiais ir emocijomis, labai svarbus jausmas. Tas jausmas, kad gali pasitikėti. Kad neapgaus, neatstums, nenuskriaus, padės, pakels, palydės. Tas jausmas, kad šitos rankos – nors ne mamos, bet labai mylinčios ir be galo rūpestingos rankos – būtinai apkabins, paglostys, priglaus. Visiško, abipusio pasitikėjimo keliama pilnatvė. Ir ramybė, leidžianti tobulėti. Leidžianti būti savimi. Tokiam, koks esi. Tokį jausmą dovanoja tik rūpestinga, mylinti, atsidavusi Mokytojo Širdis.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
