Filipinai skamba egzotiškai. Tai šalis, išsidėsčiusi tūkstančių salų archipelage, kurioje krepšinis mylimas kaip Lietuvoje, žmonės kalba angliškai ir išpažįsta katalikybę. Atrodo, nebloga pradžia keliautojui iš Lietuvos – ir susikalbėti galima, ir į vietinę bažnyčią nueiti, pasimelsti tam pačiam Dievui ir krepšinį su vietiniais kuriame nors kaime pažaisti.
Daug panašumų – daug ir skirtumų. Tai – kalnų šalis. Reta kuri salelė neturėtų žalių ar rudų, vingiuojančių, stačių ir aukštų kalnų grandinių. Tai nedidelė šalis, turinti neįtikėtiną įvairovę, tiek žmonių, tiek gamtos, tiek veiklos. O pradžiai, nors salyen yra 7107 salos, pradėkime tik nuo vienos, kurios užtenka net ne vienai, o dešimtims kelionių. Pagrindinė sala – Lusonas, kur ir sostinė Manila ir Kordiljeros kalnai ir ryžių terasos, senieji kaimai su visa mistika ir genčių ritualais.
Kordiljeros kalnai, Kalingos provincija, ryžių terasos ir galvų medžiotojai – visi šitie pavadinimai ne tik skamba egzotiškai, bet ir yra egzotiški ir autentiški, nepaliesti šių dienų modernybių ir pasiruošę į savo mistinį glėbį priimti nuotykių ieškotojus ir ištvermingus atradėjus.
Pietryčių Azija turi daug gamtos stebuklų, bet atvykus į šią kalnų ir senųjų genčių karalystę, nustumi prieš tai matytus stebuklus į sąrašo galą. Potyriai ir įspūdžiai dar sustiprėja, jeigu visa tai matai ir jauti sėdėdamas ant džipnio stogo.
Važiuoti Kalingos kalnų serpantinais – kartais didelis išbandymas bijantiems aukščio. Kalnų šlaitai statūs, keliukai siauri, prasilenkiant autobusams ir džipams ratai, atrodo, kad pakimba ant atbrailos... Nuryji baimės seilę ir supranti, kad geriausia vadovautis filipiniečių posakiu „bahala na“ (kas bus, tas bus) ir bandyti mėgautis kelione, kaip ir šalia sėdinti senutė, papsinti didelę pypkę. Galima važiuoti ir ant stogo. Tada, kaip juokauja vietiniai, mašinos kritimo į bedugnę atveju būtų dar galima nuo stogo nušokti...
Kordiljeros kalnuose ramiai teka įprastas gyvenimas. Čia tūkstančiai takų siaurais ryžių terasų vingiais veda į atokius kaimelius, kur nuo aušros iki sutemų drėgnose ryžių plantacijose prakaituoja senutės, nuo sunkaus darbo susilenkusios į G raidės formą, ir bėgioja laimingi vaikai, kuriems retų žygeivių atnešti saldainiai – didžiausias stebuklas. Ryžių terasos – be abejonės, kad didžiausias Kordiljeros kalnų stebuklas, kurių apsuptyje jautiesi mažu sutvėrimu galingos gamtos glėbyje. Terasos sujungtos nedideliais vandens rezervuarais ir siaurais takeliais, kuriais reikia vikriai laviruoti ir išlaikyti pusiausvyrą, kitaip – galima ir į šviežią ryžių dirvą krestelti. O toje dirvoje ne tik lietaus vanduo ir žaliuojantys ryžių daigeliai, bet ir ekologiškos trąšos, pavyzdžiui – kiaulių išmatos... Galima dienų dienas žygiuoti iš vienos gyvenvietės į kitą vingiuojančiais kalnų takeliais ir ilsinti pavargusius pečius vietinėse užeigose. Čia dirba šarmingi vietiniai jaukiuose namukuose, kurie veikia kaip žygeiviams skirti nakvynės namai ir restoranėliai, kur gali įpilti kavos, alaus, kažko stipresnio. Gali išvirti troškinį iš kalnuose augančių daržovių – kopūstų ir morkų. Apsistojant tokiuose nakvynės namuose labai komfortiška nebus. Naktį dažnai nebūna elektros, užtat ryte atvėrus kambario langą, dėkosite visiems dievams, kad čia atvykote. Be to, vietinės moteriškės laukia keliautojų, savo stipriomis rankomis lamdo jų pailsusius kūnus ir tirpdo nuovargį. Po tokio masažo vėl galima leistis į tūkstančio žingsnių odisėją siaurais kalnų takeliais ir retomis ryžių terasų proskynomis.
Sunkiai suvokiama, bet atokiuose kalnų kaimeliuose išlikusi tradicija – per šventes užsidaryti nuo viso supančio Pasaulio. Tam yra dvi priežastys – cukranendrių derliaus nuėmimas ir vaivorykštės pasirodymas. Nuėmus cukranendrių derlių – du – tris kartus per metus ir išspaudus iš jų alkoholinį gėrimą, kaimas užsidaro neribotam laikui, dažniausiai trims – aštuonioms dienoms. Vaivorykštė plačiajai visuomenei žinoma kaip grožio, gerovės simbolis, bet tik ne Ifugao gentims. Jiems vaivorykštė – blogio ir nelaimės simbolis ir kai ji pasirodo, kaimas vėlgi užsidaro. Ką jie tiek laiko veikia? Taip, geria alkoholinį gėrimą, išspaustą iš cukranendrių ir bendrauja tarpusavyje. Įeiti į kaimą negali nei užsieniečiai, nei kiti filipiniečiai, nesvarbu, jie iš gretimo kaimo ar iš Manilos. Tiesa, būna ir išimčių. Jeigu jau labai reikia papulti tuo metu į kaimą – turite atsinešti dovaną – paaukojimą kaimo bendruomenei. Geriausia dovana būtų didelė riebi kiaulė arba pulkelis užaugintų vištų. Kaip supratote, be kelių šimtų dolerių išsiversti būtų sunku. Kaip sužinoti, kada negalima įeiti į kaimą? Anksčiau, galvų medžiotojų laikais tradiciniu ženklu buvo laikomos dvi sukryžiuotos ietys. Dabar tiesiog pakabinamas užrašas - „Tengaw“ (išvertus reiškia „atostogos“) ir angliškas užrašas „No entry“.
Negalima eiti, o knieti pamatyti tą unikalų gyvenimą. Vis tik vietiniai perspėja – geriau su tos genties žmonėmis uždarose bendruomenėse nejuokauti ir jų tradicijų nepažeidinėti.
Vietiniai gidai skundžiasi, kad tenka eiti aštuonias valandas ir pamačius tą ženklą suvokti, kad eita veltui. Kaimuose nėra mobilaus ryšio ir šventės nėra kalendorinės, todėl sužinoti kada jos vyksta ir kiek laiko truks – niekas nežino. Jeigu jau atėjote ir supratote, kad į kaimo vidų nepateksite, vietiniai smulkūs verslininkai pristatė daug svečių namų kaimų pakraščiuose, kur gali apsistoti tuo metu nepageidaujami svetimšaliai ir vietiniai iš kitų kaimų. Aplinkinės vietos garsėja geoterminiais šaltiniais. Pro kaimus teka garuojantys upeliai, kurie rytais ir vakarais tampa masinių maudynių vieta. Tai neįtikėtinai egzotiškas spa. Vanduo karštas, mirksti jame su vaizdais į dramatiškus kalnų slėnius ir neįžengiamo kaimo namų stogus ir prisimeni dienos nuotykius. Mūsų spa-viešbučio šeimininkas buvo senukas, gerokai pasiklydęs laike. Jo anglų kalba buvo užstrigusi kažkur praeito amžiaus viduryje. Seniai neteko girdėti tokių anglų kalbos žodžių ir sakinio konstrukcijų.
Kalnų kelionės pabaigai labiausiai tinka Sagada. Ši gyvenvietė alsuoja senųjų genčių dvasia ir tikrai nusipelnė mistinės ir magiškos vietovės vardo. Sagadoje galima lįsti į giliausią Filipinų uolą – 163 metrų gylyje. Uolos viduje stebina bekraštės erdvės, žavingi vandens baseinėliai, įvairiaformės riedulių skulptūros ir šaižus skraidančių šikšnosparnių cypimas. Šikšnosparniai plaikstosi iš vieno uolos galo į kitą ir tręšia aplinką. Greičiausiai, tas purvas, kurį liečiate įsikibdami į akmenis yra visai ne purvas, o šikšnosparnių susijaudinimo rezultatas.
Išlindus iš tokio urvo, saulė spigina akis. Netgi aukštai Filipinų kalnuose, spygliuočių miškų apsuptyje saulutė šviečia skaisčiai ir vietiniai tokie patys rudaodžiai, kaip ir jų tautiečiai, saulės gairinami prie jūros pakrančių. Įdomiausias dalykas Sagadoje, prie ko vietiniai jau pripratę, o atvykėliai šiurpsta yra - kabantys Sagados karstai. Tai sena tradicija – laidoti garbingus ir turtingus gentainius kabančiuose karstuose. Karstai primena įprastus vakarietiškus, tik trumpesni ir platesni, kadangi senu papročiu mirę žmonės yra suriečiami į embriono pozą. Kaip gimei, taip ir mirsi. Gali atrodyti nehigieniška, bet vietiniai laiko lavoną namuose iki dviejų savaičių pasodinę ant kėdės, kol išbėga kone visi skysčiai. Kuo žmogus buvo garbingesnis ir senesnis – tuo jis ilgiau sėdės ant „garbės sosto“. Per tas dvi savaites artimieji turi aukoti dievams (iš tikrųjų tai kaimynams ir giminaičiams) paskerstas kiaules, vištas ir karves. Tada galima suprasti, kodėl tik turtingi gali leisti sau tokią prabangą. Kaimynų ir artimųjų filipiniečiai turi daug.
Po tų kelių savaičių karstas nešamas į kalnus, užkabinamas ant kelių laikiklių ir lieka amžiams. Kuo aukščiau iškeliamas karstas, tuo geriau. Bus arčiau dievų. Šalia pritvirtinami ir kėdė, ant kurios lavonas sėdėjo. Keletą mėnesių po šios procedūros, ant uolos dar matosi juodi ir raudoni skysčiai, kurie bėgo iš kūno ir varvėjo per nesandarų karstą. Pažintis su Filipinais įvyko.
Užsakymo nr: 2646
