Tvirtai įsikibęs Žydrojo kranto uolos smalsumą kelia siurrealistiškai atrodantis Prancūzijos miestelis Ezas. Jį šios šalies gyventojai taikliai vadina Erelio lizdu.
Patekti į Ezą nelengva. Net keletą kartų pasiklydę pagaliau atsiduriame kalno viršuje, o miestelis vis tiek į mus įtariai žvelgia iš viršaus. Susiraizgęs 429 metrų aukštyje Ezas nuo prabanga ir madingu gyvenimu kunkuliuojančios Nicos bei Monako Kunigaikštystės nutolęs vos 10 kilometrų. Atvykėlius prie pagrindinių miesto vartų pasitinka senovinė 14 amžiaus patranka. Ji – duoklė praeičiai. Gimęs gintis prieš daugiau nei 2000 metų miestelis šiandien gyvena plačiai atvėręs duris 365 dienas per metus.
Mažytis Ezas pribloškia viduramžių ramybe. Praėjusius amžius čia mena siauros akmeninės gatvelės ir vienas prie kito nedalomai sulipę namai. Pirmieji senovinių pastatų aukštai, anksčiau saugoję maisto atsargas ir gyvulius, dabar virtę madingomis ateljė, butikais ir menininkų dirbtuvėlėmis. Mažytėse parduotuvėse akys raibsta nuo spalvotų Provanso stiliumi puoštų indų, staltiesių, suvenyrų.
Ne paslaptis, kad Žydrasis krantas – įvairiomis formomis išreikšta prabanga. Ištaigingas jachtas krištolinėje jūroje keičia prabangūs automobiliai ir aukščiausios klasės viešbučiai, kvapą gniaužiančius architektūros stebuklus – viduramžių pastatai, o apelsinų, levandų, jazminų ir daugybės kitų pasaulio prieskonių kvapai subtiliai susipina virsdami brangių kvepalų aromatu. Ezas – šios prabangos koncentratas... Kaip teigė garsus vokiečių mąstytojas Friedrichas Nietzsche, čia visi dalykai susiję, susiraizgę, įsimylėję vienas kitą. Tai ne šiaip turistų mėgstama graži vieta, džiuginanti akį žydrai žalios spalvos peizažu. Už aukštų senovinių namų sienų slepiasi ypač aukštos klasės viešbučiai, prieinami toli gražu ne kiekvienam. Pigiausias viešbučio kambarys Ezo miestelyje kainuoja nuo 450 eurų nakčiai. Chàteau de la Chèvre d'Or (pranc. Auksinės Ožkos pilis), Chàteau Eza (pranc. Ezo pilis) išsiskiria ypatinga prabanga. Atgauti sielos ramybę čia atvažiuodavo George Sand, Waltas Disney, Švedijos princas Guglielmo ir Monako princas Ranier. Grupės U2 nariai (Bono ir The Edge) Eze ilsisi nuosavoje viloje.
Gynybinė tvirtovė
Prieš tapdamas daugybės menininkų ir turtingųjų traukos centru Ezas atlaikė ne vienus metus aršių kovų. Pirmieji koją čia įkėlė egiptiečiai. Po jų – keltai, romėnai, saracėnai. Iki šių dienų išlikusios svarbiausios Ezo bažnyčios skliautuose aiškiai matyti daugybė senovės Egipto simbolių su deivės Izidės atvaizdu. Viduramžiais, maždaug 12 amžiuje, kalno keterą karūnavo iškilusi gynybos siena. Ji buvo nugriauta 1706 metais Liudviko XIV įsakymu. Romėnų laikais miestas įgijo svarbią gynybinę funkciją, nes turėjo stebėti ir laiku perspėti gyventojus apie galimus saracėnų išpuolius. Priešų laivai nuo kalno viršūnės buvo gerai matomi, todėl miestas gavo naują pavadinimą – Porto d'Avisio (liet. Perspėjimo uostas).
Kvapų magija
Šiandien Ezas – vieta, kur pinasi legendos ir tikrovė. Tikima, kad pavadinimą miestui suteikė egiptiečių deivė Izidė. Ta pati, kuri rado gyvybės apleistą Horo, Saulės dievo sakalo galva, kūną. Nepaprastos uoslės apdovanota deivė išsiaiškino, kad Horas mirė nuo gyvatės įgėlimo. Užuosti nuodus – išskirtinis gebėjimas, tam reikia turėti ypatingą uoslę.
Šiandien Ezo miestelis žinomas kaip kvapų karalystė. Prancūzijoje dirba apie 40 nosimi vadinamų kvapų ekspertų, net du iš jų nuolat pluša Eze. Nedidelis akmeninis pastatas, kuriame yra Ezo kvepalų muziejus, priklauso parfumerijos kompanijai „Galimard“. Čia nuolat vyksta ekskursijos, o apsvaigus nuo magiškų kvapų ir užsinorėjus įsigyti tik jums sukurtą kvapą svajonę galima patikėti čia dirbantiems specialistams. Mažytis, vos 100 mililitrų talpos, buteliukas, saugantis asmeniškai jums sukurtus kvepalus, gali kainuoti nuo 200 iki net 50 000 eurų.
Natūralioje parfumerijoje egzistuoja apie 800 kvapų! Nepaklysti tarp 100 uostomiausiųjų padeda specialistas ir sava nosis. Kvapas – asmeniškas pojūtis, svarbiausias jo pasirinkimo kriterijus – uodžiant juntamas malonumas. Kvapas turi magišką galią suvirpinti žmogaus sielą ir sukelti jausmų audrą.
Baltieji atgailautojai
Ezas – ne tik kvapų, bet ir dvasinio tobulėjimo vieta. Ne veltui ją savo kelyje buvo pasirinkę ordino „Penitenti Bianchi“ (liet. Baltieji atgailautojai) nariai. Šį ordiną, kuris suderintų ir vienuolišką, ir pasaulietišką pradą, apie 1209–1210 metus nusprendė įkurti šventasis Pranciškus. Pasaulietis pranciškonas yra Bažnyčios vienuolis ir visuomenės pasaulietis. Ordino broliai ir seserys neturėjo duoti specialių įžadų, tačiau daug laiko skyrė maldai ir artimo meilės darbams. Naujajam ordinui priklausė įvairių luomų žmonės: miestiečiai ir kaimiečiai, riteriai ir valdininkai, kunigai ir net popiežiai. Pasauliečiai pranciškonai buvo Michelangelo Buonarroti, Raffaello Santi, Giotto di Bondone, Dante Alighieri, Ferencas Lisztas, Christopheris Columbusas...
Gyvendami su šeimomis Baltųjų atgailautojų ordino nariai kelis kartus per metus susirinkdavo ir pasišalindavo į nuošalias vietas dvasiškai susikaupti. Atokus Ezo miestelis tam puikiai tiko. Pirmą kartą ordino nariai į miestelį atkeliavo 1306 metais. Nedidelė labdaringa procesija išsiskyrė ilgomis net galvą dengiančiomis baltomis tunikomis, perjuostomis paprasta virve. Gerus darbus buvo priimta daryti tyliai ir anonimiškai, todėl Baltųjų atgailautojų ordino nariai kalno viršuje pasistatė mažytę koplytėlę. Joje susirinkę aptardavo, kam skirti labdaros lėšas. Ezo gyventojų rūpesčiu pastatas net praėjus 6 šimtmečiams puikiai išsilaikęs ir kruopščiai prižiūrimas.
Filosofiniai takai
Prie Ezo garsinimo prisidėjo ir žymus vokiečių filosofas F.Nietzsche: čia jis praleido liūdną 1883 metų žiemą. Į Žydrąjį krantą mąstytojas atvyko gruodį ir sužeistą sielą gydėsi iki 1884-ųjų balandžio. Atstumtas mylimosios ir susipykęs su artimu draugu kompozitoriumi Richardu Wagneriu filosofas apsistojo prie pat jūros esančiame miestelyje. Kiekvieną dieną F.Nietzsche vingiuotu keliuku daugiau nei valandą kopdavo į kalvos viršūnėje esantį Ezą. Pakeliui atsiveriantys nuostabūs vaizdai nuramindavo skaudamą širdį, nuo jūros atskriejęs vėjas perkošdavo sielą ir išvalydavo nuo slegiančių minčių. Filosofas buvo įsitikinęs, kad negalima pasitikėti „nė viena mintimi, gimusia ne atvirame ore ir ne laisvai judant, kuriai gimstant nesismagino ir raumenys. [...] Užsisėdėjimas – tikroji nuodėmė...“ Tokio požiūrio rezultatas – baigta knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ trečioji dalis.
Dabar turistai šį serpantiną vadina Nietzsche keliu ir mielai juo leidžiasi jūros link. Gaubiami sumišusio žolynų kvapo, hipnotizuojančių jūros vaizdų ir beribės dangaus platybės žmonės grįžta namo prisigėrę grožio ir švytėdami palaima. Reta prabanga – jausti ramybės prisipildžiusią sielą.
Ernesta Mažalskaitė-Parma
