Pagyvenusi Norvegijoje, jauna pora nutarė kurtis ne sostinėje, nors jaunosios šeimos galva Algirdas – vilnietis, tačiau Labanoro girios prieigose, Kašeikių kaime, Molėtų rajone.
Tad kas šiuos jaunus žmones patraukė į kaimą? „Niekada nesvarstėme grįžti į didmiestį, kur vargina gyvenimo tempas, masė žmonių, visuomet norėjome grįžti į sodybą ir džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną, o ne savaitgaliais“, – šypsodamasi pasakojo Greta, pati kilusi iš Raseinių.
Beje, šią sodybą prieš kelerius metus įsigijo Algirdo senelis ir tėvukas, kai, medžiodami šiuose kraštuose, pastebėjo seną pastatą. Ilgus metus šeima čia važiuodavo atostogauti ir „vergauti“ – pjauti žolę, ramstyti apleisto pastato kampų, kol pribrendo planas apsistoti čia visam laikui. Taigi, dar jauniesiems bebūnant Norvegijoje prasidėjo atstatymo ir įsikūrimo darbai.
„Čia buvo senas, apleistas, toliu apkaltas namas. Beje, pasiekti sodybą būdavo nelengva – tekdavo pervažiuoti upelį, – prisiminimais dalijosi Algirdas. – Tik dabar pastatytas tiltas, kuriuo galima važinėti visais metų laikais.“
Tačiau, pasak Algirdo, sodyba turėjo ir labai daug privalumų – rami, atoki vieta vidury miško, todėl naujakurių čia nedaug ir ateityje nebus. Vasarą ir rudenį po miškus pasklinda uogautojai ir grybautojai, tačiau iš esmės jie nesuardo čia tvyrančios nuošalumo ir ramybės auros.
Šaudymas iš lanko
Greta, kai paklausėme, ar nebūna sodyboje nuobodu žiemą, tik nusijuokė. „Sulaukiame svečių ir žiemą, nes yra nemažai norinčiųjų nuošaliai pagyventi mūsų pirtelėje dviem. Pagaliau ir šiuo metų laiku mums pakanka įvairiausios veiklos – išeiname pasivaikščioti su šunimis, daug dirbame savo dirbtuvėse, todėl laikas prabėga labai greitai, – pasakojo sodybos šeimininkė. –
Seniau gyvenę mieste, dabar mėgaujamės miško teikiama ramybe, kuria labiausiai ir norime pasidalyti su pas mus viešinčiais svečiais. Čia grynas oras, žadintuvą atstoja paukščių čiulbesys, o geriausias sportas – pasivaikščiojimas miško keliukais arba pasilakstymas su šunimis.“
Dar šeima atvykėliams siūlo pašaudyti iš lanko – ąžuolyne prieš pirties namelį įrengtas taikinys. Prieš penkerius metus atradę šią sporto šaką, mielai su ja supažindina ir sodybos svečius. Savo šaudymo iš lanko pomėgį Algirdas ir Greta pradėjo nuo olimpinių lankų. Vėliau Greta išmėgino ir paprastąjį lanką. Dalyvaudami įvairiose varžybose, jie iškovojo ne vieną medalį, o Greta net keturis kartus pagerino Norvegijos rekordus.
Nuošalus namelis
Svečiams priimti skirta „Pirtelė dviem“ – jauki nedidukė sodybėlė su kubilu ir pirtimi. Beje, namelį pradžioje jauna pora ketino įrengti savo reikmėms, tačiau vėliau pradėjo čia įkurdinti svečius.
„Dar besidarbuodami Norvegijoje turėjome tam tikrą klientų srautą, su jais bendravo Algirdo mama Dalia, taigi mums grįžti nebuvo taip sudėtinga. Žinojome, kad turėsime iš ko duoną valgyti“, – sakė Greta.
Nuošaliame namelyje gali apsistoti išsiilgusieji ramybės ir gamtos. Pirties namelis – dviejų aukštų. Pirmame aukšte įrengta virtuvėlė, vonios kambarys ir pirtis. Antrame namelio aukšte, į kurį veda statūs laipteliai, įkurtas miegamasis ir gyvenamasis kambarys. Namelis patogiai šildomas oras-oras šildytuvu, tad svečiai gali patys pasirinkti jiems komfortišką temperatūrą.
Pati pirtis kūrenama malkomis, o krosnelė apdėta akmenimis. „Besikaitinantiems pirtelėje svečiams siūlome atlikti odos šveitimo procedūrą pirštinėmis, o pabaigoje – palepinti kūną natūralaus medaus kauke, – verslo niuansais dalijosi Greta. – Po pirties siūlome pasivaišinti specialia vaistažolių arbata.“
Jauki aplinka ne visai tradicinio lietuviško stiliaus, nemažai čia skandinaviškų motyvų, kurie praturtina visą vaizdą. Į klausimą, kas kuria dizaino koncepciją, Greta juokdamasi atsakė, kad specialiai niekas negalvoja, tiesiog jei šauna kokia mintis, tai ima ir padaro.
„Visi giria, kad pas mus viskas apgalvota, visi gali rasti tai, ko reikia. Apie svečių patogumą iš anksto pamąstėme – mėgstantiesiems skaityti antrajame pirtelės aukšte įrengta nedidelė biblioteka ir vieta stalo žaidimams, kurių čia nemažai. Statistikos nevedame, tačiau daug čia apsilankiusiųjų vėl sugrįžta. Kita vertus, ir negali visi sugrįžti, nes yra žmonių, kurie visą laiką ieško ko nors naujo, nepaisydami to, kad čia jiems buvo smagu ir gera. O tie, kurie sugrįžta, sako mums: „Radome jus, šią vietą ir daugiau nieko nebeieškosime.“
Priimami augintiniai
Beje, atostogauti čia galima atvykti su savo augintiniais – šunimis ir katėmis. „Patys keliaujame ir žinome, kokių problemų gali sukelti tai, kad nėra kur palikti savo numylėtinių, todėl iš karto nutarėme, kad čia svečiams bus suteikta galimybė ilsėtis kartu su jais“, – savo sprendimą paaiškino šeimininkai. Atvykusieji visai nesiskundžia, kad iki šalia tyvuliuojančio ežero – 10 minučių pėsčiomis. Dažniausiai jie jo visai nepasigenda. Beje, gyvenant ant vandens telkinio kranto, privatumo būtų išties mažiau – atsklistų kaimynų muzika, šūksniai ar dainos.
Svečiams pasilepinti greta namelio įrengtas kubilas dviem. Kas gali būti maloniau už vakarojimą garuojančiame vandenyje žvakių šviesoje po žvaigždėtu dangumi? Atostogos prie ežero neatsiejamos nuo buvimo gryname ore, tad namelis dviem turi net dvi tam pritaikytas erdves – terasą ir balkoną. „Smagiausia čia, kai lyja. Svečiai mėgsta sėdėti terasoje arba balkone, čia jie skaito knygas, vakaroja, mėgaujasi vasaros akimirkomis“, – pasakojo šeimininkė.
Gilė ir Vanilė
Gyvenimas šalia miško turi dar vieną labai svarbų privalumą – pora turi savo neprijaukintų augintinių. Greta rodo vietą, kur paukštelis kiekvienais metais susuka lizdelį. Šeimininkų nebebijo ir voverės. Tačiau vienas iš smagiausių užsiėmimų – leisti laiką su savo šeimos augintiniais – australų aviganiais ir dviem mielomis alpakomis Gile ir Vanile, įsikūrusiomis nedideliame ąžuolyne. Tai nepaprastai mieli gyvūnai, jos puošnios ir tvarkingos kaip princesės.
Beje, namelį joms šeimininkai surentė ne ką prastesnį nei sau. Alpakos dar pakankamai baikščios, bijo staigių judesių – šeimininkai jas kol kas tik pradeda prisijaukinti.
Tačiau šios gražuolės jau spėjo pavergti namiškius ne tik savo grožiu, bet ir būdu: mat yra labai tvarkingos, netgi savo reikalus atlieka vienoje vietoje, neteršdamos gamtos. Maitinti tokius simpatiškas gyvūnus – vienas malonumas, švelniomis nosimis jos kutena delną ir sukelia tikrai smagius pojūčius.
Per karščius jos mėgsta pasiturkšti su vandeniu, o ir lietuviškos žiemos joms nebaisios. „Jos nėra labai reiklios, svarbu tik vasarą nukirpti vilną, – apie augintines porino Algirdas. – Žinoma, eibių šiek tiek iškrečia – visko po truputį paragauja, nugraužia pušų šakas, taip pat mėgsta pasmaguriauti ir ąžuolais.“
Alpakos puikiai sutaria su šunimis, todėl šeima mąsto šį augintinių būrį papildyti dar ir avimis. „Mes ūkininkai mėgėjai, – šypsodamasi pasakojo Greta. – Aplinkos grožiu ir gėlėmis rūpinasi Algirdo mama, o štai aš atsakinga už daržoves ir uogas.“
Dirbtuvės
Augintiniai labai mieli, tačiau ūkį tenka nuo jų saugoti: visi augalai aptverti, nes šunys labai mėgsta viską ragauti, o tikras delikatesas jiems… braškės. Jie mėgsta ir paaviečiauti, ir paserbentauti.
„Kai Raseiniuose turėjome sodą, labai nemėgau dirbti jame. Mums nusprendus kraustytis čia, tėtis šypsodamasis erzino mane, – juk visuomet mėgdavau išsisukti nuo kelionės į sodą. Tačiau išmokau auginti net pomidorus. Manau, svarbiausia – mylėti augalus, su jais kalbėti ir… nepamiršti jų palaistyti“, – juokdamasi pasakojo Greta.
Be kaimo turizmo, šeima užsiima ir kita veikla – turi savo dirbtuves, kur kuria širdžiai mielas smulkmenas namams ir sau.
