Puikiai lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją pernai baigusi Gintarė Dambrauskaitė gavusi brandos atestatą rūpinosi ne kaip įstoti į prestižinį universitetą, o kaip įgyvendinti savo didžiąją svajonę – nukeliauti į Australiją. Metus pagyvenusi tolimajame žemyne, mergina šypsosi: galima sakyti, kad teko sunešioti geležines klumpes, bet savo tikslą ji pasiekė. Australija ir Naujoji Zelandija lietuvei atsivėrė visu savo grožiu, stebino, šokiravo, pažėrė ne vieną iššūkį.
Siekė sunkiu darbu
Pirmūnė, Vokietijos Vasario 16-osios stipendijos laureatė G. Dambrauskaitė pagyventi Australijoje nusprendė besimokydama paskutinėje gimnazijos klasėje. Su mergina išvyko jos draugas Mantautas Klimas. Pora tolimajame žemyne studijavo, dirbo, keliavo ir sėmėsi patirties.
„Visas vasaras ji dirbdavo, buvo labai užsispyrusi ir iš visų jėgų siekė tikslo“, – sako Gintarės mama. Pati mergina pripažįsta, kad pasiekti savo svajonę buvo sunku.
„Reikėjo nemažai pinigų, viskas užtruko ilgokai, nes teko susitvarkyti daug dokumentų – nuo vizų iki specialių sveikatos pažymėjimų, kurių reikia mokantis ir dirbant Australijoje. Kadangi nenorėjau gyventi miegmaišyje, dar prieš išvykdama susiradau butą. Iškeliavome turėdami 800 Australijos dolerių (apie 2 tūkst. litų). Šių pinigų mums turėjo pakakti dviem savaitėms, bet išleidome juos per pirmąsias dienas, nors daug nepirkome – ten viskas atrodė taip brangu“, – „Sekundei“ pasakojo Gintarė.
Ištirpus pinigams, keliautojų porelė suskubo ieškotis darbo.
„Kadangi buvau baigusi specialius kursus, norėjau būti barmene. Antrąją gyvenimo Australijoje dieną, eidama iš vieno pokalbio dėl darbo, pamačiau aukštą dangoraižį, jo 33-iame aukšte buvo restoranas. Tuoj pat nusprendžiau, kad noriu ten dirbti. Pakilau liftu ir įžengiau į tą restoraną. Interjeras, atmosfera – viskas buvo nuostabu. Paklausiau darbuotojų, kur yra šio restorano vadybininkas. Šis išgirdęs, kad kažkas jo ieško, iš karto pasikvietė į savo kabinetą pasikalbėti. Po 15 minučių jau gyriausi Mantautui gavusi puikų darbą“, – netikėta sėkme džiaugėsi Gintarė.
Svajonės pasiekti Australiją atsiradimo istorija – šio pasakojimo pabaigoje, nes ji – išties ypatinga, šiek tiek mistiška ir turinti stiprų ryšį su kelionės pabaiga.
G. Dambrauskaitė sako, kad vykstant į Australiją reikia nusiteikti padirbėti. Nors Gintarės istorija ir skamba kaip pasaka, kad ji taptų realybe, reikėjo nemažai pastangų. Pasak merginos, norintieji dirbti darbą Australijoje ras lengvai, svarbiausia – neišsikelti nerealių tikslų, nebijoti bet kokio darbo.
„Aš buvau padavėja, Mantautas darbavosi statybose, kartu sugebėjome nuomotis 600 dolerių per savaitę kainuojantį namą, valgyti kaip tikri karaliai, atsidėti pinigų juodai dienai ir dar pakeliauti“, – apie gyvenimą tolimojoje šalyje pasakojo Gintarė.
Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad įspūdingi australiški atlyginimai suteikia neribotas galimybes.
„Šiandien galiu pasakyti, kad Australija ne visiems yra svajonių žemė. Tie, kuriuos čia už rankutės atveda turtingi tėvai, nesugeba užsidirbti ir taupyti, didžiulis stresas priverčia išvykti, nes nervų kovojant už save čia tikrai reikia nė kiek ne mažiau nei Europoje, o kartais gal net ir daugiau“, – mano lietuvė.
Kengūriena ir Lietuva aborigenų akimis
Australija, visame pasaulyje žinoma kaip kengūrų namai, Gintarės nuomone, nesaugo šių mielų padarėlių. Nieko čia nestebina kengūros ir niekas čia nestebina kengūrų. Jas gali sutikti stepėse, gyvenvietėse, miškuose, pievose ar tiesiog ramiai šokuojant per gatvę.
Šie niekam blogo nelinkintys gyvūnai yra visur, netgi australų lėkštėse. Kengūrienos kepsniai, net kebabai Australijoje vieni pigiausių. Kengūros Australijoje nieko nestebina ir jų niekas nestebina, tačiau Gintarė pataria geriau šių mielų gyvūnėlių neglostyti.
Kengūros Australijoje nieko nestebina ir jų niekas nestebina, tačiau Gintarė pataria geriau šių mielų gyvūnėlių neglostyti.
„Buvo tokių, kuriems patiko, bet aš negalėjau pakęsti šių gyvūnų mėsos kvapo. Mėsa atsiduoda krauju, tiesiog guminė, man užteko vieno kąsnio, kad atsisakyčiau jos visam gyvenimui“, – prisiminusi kengūrienos patiekalus šypsojosi pašnekovė.
Tiesa, kad ir kaip mielai atrodo visur straksinčios kengūros, Gintarė savo kailiu įsitikino, kad jų geriau neglostyti – į švelnumą šie gyvūnai dažniausiai atsako agresyvumu ir labai pasiseks, jei atsipirksite tik menkais įdrėskimais.
Aborigenai – Australijos čiabuviai, gyvenę kartu su kengūromis laisvai ir saugiai iki europiečiai atvyko į naująją žemę. Pabėgę atvykėlių šunys sulaukėjo ir tapo dingais, o žemyną pamažu apgyvendinantys europiečiai į vietinius žvelgė kaip užkariautojai.
„Aborigenų ir kolonistų santykiai ir dabar, švelniai tariant, prastoki. Nors Australijos alkoholio reguliavimo įstatymai itin griežti, dažnas šiuolaikinis aborigenas nevengia taurelės. Piktas ant kolonistų, piktas ant savęs, bet linksmas sutikęs lietuvius, mat, kad ir kaip keista, Lietuva, jų nuomone, yra egzotiškas kraštas“, – įspūdžiais dalijosi G. Dambrauskaitė.
Ji susitikimus su aborigenais prisimena kaip draugiškus, nors šie Australijos gyventojai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana rūstūs: „Vienas iš sutiktų aborigenų mus netgi labai maloniai nustebino, nes žinojo, kur yra Lietuva.“
Naujoji Zelandija priminė Lietuvą
Australijoje atšventę Kalėdas, Gintarė ir Mantautas nusprendė pakeliauti.
„Buvome kiek pavargę nuo didelių karščių ir skraidančių tarakonų, su kuriais galiausiai liovėmės kovoti ir pradėjome jiems dalyti vardus“, – juokiasi mergina. Nuotykių troškimas lietuvių porelę nuvedė į Naująją Zelandiją, tikrai magišką vietą.
„Savo kelionę po šią salą pradėjome šiaurėje. Čia mūsų laukė labai maloni staigmena – Lietuvos kraštovaizdis. Žalia žolė, kalvos, laukai, net kvapas toks pat“, – salos panašumu į gimtinę negalėjo atsistebėti Gintarė.
Naujoji Zelandija unikali tuo, kad čia galima rasti viską – pradedant žalia žole, baigiant dykumomis ir ledkalniais.
„Buvo labai smagu matyti Naujosios Zelandijos čiabuvius – maorius. Jie labai gražiai integravosi į visuomenę. Maorius galima sutikti visur, jie dirba pačius įvairiausius darbus – šluoja gatves, triūsia ligoninėse, oro uostuose. Australijos aborigenai iš jų tikrai turėtų ko pasimokyti“, – mano G. Dambrauskaitė.
Naujojoje Zelandijoje lietuviai patyrė nemažai išbandymų: ledynų šaltis, staiga kilusi audra, nakvynė sieros kvapu persunktame miestelyje šalia karšto vandens šaltinių. Visa tai dabar atrodo kaip smagūs nepamirštami nuotykiai.
Metai pralėkė greitai
Paprašyta papasakoti įsimintiniausius gyvenimo Australijoje momentus, Gintarė juokiasi: nuotykių, netikėtų atradimų ir neįprastų situacijų tikrai netrūko. Visas jas mergina stengėsi aprašyti savo internetiniame dienoraštyje.
„Buvo smagu Australijoje sutikti du garsius Lietuvos keliautojus – Vytarą Radzevičių ir Martyną Starkų. Su jais praleidome labai malonų vakarą – dalijomės kelionių istorijomis. Juos išlydėjome namo į Lietuvą, o patys tęsėme kelionę“, – pasakojo G. Dambrauskait4.
Australijoje itin nesaugu keliauti naktį, maršrutus reikia planuotis taip, kad tikslą pasiektum šviesiu paros metu.
„Kengūros neturi jokio savisaugos jausmo, jos naktį mėgsta staiga išnerti į kelią ar gatvę, o tų gyvūnų pastebėti beveik neįmanoma. Į bandymus nuvyti nuo kelio kengūros tiesiog nekreipia dėmesio. Ir ne tik jos mėgsta pasivaikščioti: kelią bet kada gali pastoti karvė, ožka, emu ar bet koks laukinis padaras“, – apie keliavimo australiškais keliais specifiką kalbėjo lietuvė.
Kad kelionės naktį tikrai nesaugios – akivaizdu iš pakelėse besimėtančių gyvūnų maitų ir skeletų. Keliautojų maršrutus koreguodavo ir netikėtai prasidėjusios audros, esant nebeišvažiuojamiems keliams lietuviai nuklysdavo ne vieną tūkstantį kilometrų nuo savo tikslo. Bet G. Dambrauskaitė tvirtina, kad tik iš pradžių šiek tiek neramu: neplanuotos kelionės leido pamatyti daugybę įspūdingų Australijos miestų ir miestelių.
Dabar Gintarės jau neišgąsdintų ir skubi poilsiautojų evakuacija iš paplūdimio: rykliai vandenyno pakrantėse atsiranda netikėtai.
„Per australiškus karščius maistas genda ne valandomis, o minutėmis. Nieko negalima laikyti lauke, viskas, ko nespėjai padėti į šaldytuvą, akimirksniu atsiduria šiukšlių dėžėje. Kartais net nebežinojome, ką valgyti, kad neapsunkintų kūno ir būtų gaivu. Kaip gerai, kad yra šaltibarščiai! Tobula atgaiva, kai lauke 40 laipsnių karštis“, – pasakojo keliautoja.
Gintarė ir Mantautas aplankė daugybę nacionalinių parkų, muziejų, kopė į ledkalnius Naujoje Zelandijoje ir maudėsi šios salos karštose versmėse, pramogavo laukiniuose Australijos paplūdimiuose, mėgavosi naktiniu jos miestų gyvenimu ir su studijų draugais rengė puikias iškylas. „Net nežinau, kas buvo sunkiausia, įdomiausia, netikėčiausia. Mes patekome į svajonių pasaulį ir naudojomės kiekviena galimybe jį kuo geriau pažinti“, – prisipažino G. Dambrauskaitė.
Laimingojo euro istorija
Kelionė į Australiją prasidėjo nuo svajonės. O ji – nuo ašarų ir… vieno euro.
„2012 metų vasarą man viena darbo diena buvo itin sunki (mokiausi gimnazijoje ir dirbau padavėja). Radusi nuošalesnį kampelį braukiau ašaras ir rašiau žinutę bičiuliui Mantautui. O jis, norėdamas mane pralinksminti, pasiūlė pasiimti mano tądien arbatpinigių gautą eurą ir pažadėjo, kad jį išleisime kokteiliui Naujosios Zelandijos saloje. Šyptelėjau ir įsidėjau tą eurą į kišenę“, – prisimena Gintarė. Studijų mugėje mergina pamatė siūlymus studijuoti Australijoje ir užsidegė kelionės karštlige. Kantriai, tik su jai būdingu užsispyrimu tvarkėsi daugybę kelionės formalumų ir – iškeliavo. Euro moneta buvo kartu.
„Vežiojausi monetą po visą Zelandiją, laukdama progos, kad galėčiau ją išleisti. Paskui nusprendėme eurą pasilaikyti ilgiau, kad jis mums ir toliau neštų sėkmę“, – sakė mergina. Atsidūrę Naujosios Zelandijos Christchurch mieste ir leisdami paskutinę savo kelionės dieną lietuviai nusprendė už eurą atsigaivinti pieno kokteiliu.
„Vaikščiodami po miestelį ir ieškodami ledainės, išgirdome garsiai dainuojantį ir labai gražiai grojantį dūdele vyriškį. Davėme jam dolerį ir nuėjome. Gatvės muzikantas pavymui pasakė, kad kuria eiles, nes tik taip gali matyti pasaulį: yra aklas“, – keistą nuotykį prisimena G. Dambrauskaitė.
Kelvinas Skotas – aklas, tačiau itin muzikai gabus žmogus. Sužinojęs, kad keliautojai iš Lietuvos, Kelvinas užtraukė lietuvių liaudies dainą.
„Mes klausėmės žadą praradę ir, pažvelgę vienas į kitą, matėme ašaras vienas kito akyse. Nukeliavome 17 tūkstančių kilometrų nuo namų, o atsitiktinai sutiktas žmogus Naujojoje Zelandijoje mums dainuoja lietuvių liaudies dainą. Skamba kaip pasaka!“ – šypsojosi keliautoja.
Pasirodo, kad Kelvinas domisi liaudies dainomis ir yra itin susižavėjęs Rytų Europos šalimis.
„Su gatvės muzikantu kalbėjomės gal valandą ar daugiau. Jis apie Europą žinojo tiek daug, jog net apstulbome. Galiausiai jam atidavėme visus turėtus dolerius tam, kad galėtų nusipirkti liaudies dainų albumų. Susižvalgę su Mantautu nusprendėme, kad čia yra ta vieta ir tas žmogus, kuriam norime perduoti savo laimingąjį eurą. Taip ir padarėme“, – sakė Gintarė.
Skatina nepasiduoti
Visą istoriją papasakoję Kelvinui, jaunuoliai savo brangiąją monetą įteikė jam.
„Ši moneta mus iš Europos nuvedė į Australiją ir Naująją Zelandiją, gal ji tikrai stebuklinga ir padės Kelvinui iš Naujosios Zelandijos pasiekti Europą“, – monetos galia tiki mergina.
Kengūra.Kelvinui lietuvių keliautojai pažadėjo grįžę į Lietuvą atsiųsti lietuvių liaudies dainų įrašų.
Svajonė pamatyti Australiją ir Naująją Zelandiją Gintarei ir Mantautui kainavo apie 40 tūkstančių litų ir dar laimingąją euro monetą.
„Tai dvi labai sunkios darbo vasaros. Viena – Vokietijoje, kita – Australijoje. Šią akimirką galiu garsiai ir be jokios abejonės teigti, jog svajonės pildosi. Jeigu svajonė nuoširdi, atsiras pagalba, kad tik pastumtų tave jos link. Pasaulis gražus, o gyventi nuostabu! Tegu mūsų istorija paskatina jus kurti svajones, judėti pirmyn, nepasiduoti ir tikėti“, – visiems linki G. Dambrauskaitė.
Paklausta, ar galėtų savo gyvenimą kurti Australijoje, susimąsto.
Gintarės manymu, Australija patiktų tiems, kurie mėgsta gyventi greitai, tiems, kurie turi kantrybės, ir tiems, kurie ieško nuotykių. Tik čia nepatartina nuotykių ieškoti autostopu, miestus skiria keli šimtai kilometrų, naktį keliuose karaliauja kengūros, tad galima užstrigti ilgam.
Tačiau blogiausias dalykas Australijoje, lietuvės nuomone, ne dideli atstumai, greitas gyvenimo tempas, didelės kainos ir net ne skraidantys tarakonai.
„Blogiausia, kad esi visiškai atskirtas nuo savo šeimos, jeigu jiems kas nors nutiks, tu negalėsi padėti, negali tiesiog išskristi į kitą žemyną, tai kainuotų per daug, negalėtum sau to leisti. Tas žinojimas, kad esi visiškai vienas, šiek tiek baugina“, – įsitikinusi G. Dambrauskaitė.
Niko ŠOŠIČ, specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
