Nijolė Petrošiūtė
Viena iš tarpinių stotelių pakeliui į Balkanus tapo Egeris šiaurės rytų Vengrijoje, miestas, kuriame apie 55 tūkst. gyventojų ir daug puikių architektūros paminklų. Egeris garsus ir kaip Vengrijos vynininkystės bei vynuogių kraštas: būtent čia galima įsigyti labai puikių vengriškų vynų.
Koks miestas be pilies
Egeris žinomas jau nuo akmens amžiaus. Vietovės pavadinimas kilo nuo alksnio pavadinimo. Čia kadaise plytėjo alksnių miškai. Kaip miestas Egeris žinomas nuo X a. XIII a. čia buvo pastatyta pilis, kuri tris šimtmečius dar buvo perstatinėjama, tobulinama, jos liekanos išlikusios iki šiol. Pilies gynėjų vadas Ištvanas Dobas sugebėjo su 2 000 gynėjų sustabdyti 80 000 turkų kariuomenę. Beje, ši pilis yra vienintelė visoje Vengrijoje, atlaikiusi turkų puolimą. Nors galop 1596 m. ji buvo paimta po staigios turkų atakos, Egerio gyventojai pilies gynėjų tvirtybe didžiuojasi iki šiol, naudoja tai šiandienos turistų vilionėms. Šiandien čia vyksta pilies dienos – riterių kautynės, spektakliai, koncertai, mugės, į kuriuos suplaukia minios žmonių.
Ko verta būtų pilis, jei nebūtų apipinta legendomis. Pasak vienos iš jų, tuo metu, kai Egerio tvirtovė buvo apgulta turkų, pilies gynėjai prieš mūšį gėrė raudonąjį vyną troškuliui numalšinti ir „ant drąsos“. Tuo metu vyrai augindavo ilgas barzdas ir varžydavosi, kurio ilgesnė, vešlesnė. Taigi į jų ilgas, suveltas barzdas prisilaistė vyno, ir turkams, pilies gynėjus matantiems iš toli, šie atrodė apsitaškę krauju. Bemat pasklido žinia, kad pilies gynėjai geria jaučių kraują, todėl jie tokie stiprūs ir neįveikiami. Išsigandę turkai išsilakstė, nes ką gali žinoti: jei geria jaučio kraują, gal ir priešo kraują gers?
Šį istorinį „įvykį“ vengrai įamžino vyno rūšimi, kurią tuomet gėrė pilies gynėjai, pavadindami ją „Egri Bikavér“ – Egerio jaučio kraujo vynu. Man regis, daugiausia prie Egerio išgarsinimo prisidėjo rašytojas Geza Gordony’s romanu „Egerio žvaigždės“. Apie šį seną vengrų miestą bei didvyriškus jo gynėjus pirmiausia sužinojau būtent iš šio romano.
Karingi šventieji
Įspūdinga Egeryje senoji klasikinė katedra, vyskupų rezidencija. Pirmoji katedra, skirta jos statytojui ir miesto globėjui šv. Steponui, buvo pastatyta ant tvirtovės kalvos. Sako, Egerio apgulties metais, kai patrankų sviediniais tiesiog lyte lijo, miesto globėjas šv. Steponas juos ne tik gaudė, bet ir atgalios priešams mėtė. Įtartinai atrodo šio krašto šventųjų nuopelnai, nes vos ne kiekvienoje Balkanų valstybėje pasakojama apie šventuosius, kurie mūšių metu priešų sviedinius ar kulkas gaudė it kokie vartininkai futbolo aikštėje, skiriasi tik šventųjų vardai.
Egeris klestėjo 1725–1750 m.: miestas pasipuošė daugybe rokoko ir klasicizmo stiliaus pastatų, pastatyta katedra, arkivyskupo rūmai, rotušė, licėjus, mečetės perstatytos į bažnyčias. Įspūdingai atrodo 40-ies metrų aukščio minaretas, į kurį galima ir įkopti. Nelengva, bet nuo minareto viršūnės atsiveria įspūdingas vaizdas.
Į vyno rūsius – ne tik vyno
Egeris nuo amžių garsus vyndarystės tradicijomis, su tuo susijusiu paveldu, papročiais. Sako, tikras egerietis tuo ir skiriasi nuo kitų, kad turi savo vyno rūsį. Netgi tie, kurie gyvena daugiabučiuose, turi atskiras patalpas vynui. Tačiau žinomiausias miesto pakraštyje esąs „Szépasszony Völgy“ slėnis, kuriame savo rūsius yra įsirengusios dešimtys vyninių. Šių šeimininkai, daug dėmesio skiriantys ir bendravimui su klientais, pokalbiams apie vyną, yra gan nedidelių, nuo 3 iki 10 ha vynuogynų savininkai.
Nesu vynų žinovė ir nedaug apie jų skonius nusimanau, tačiau pabuvoti požeminėse vyninių salėse yra įdomu ir malonu, ypač jei lauke karšta. Tokiame rūsyje vyno taurę gali nusipirkti už mūsiškus 1–2 litus įsigyti ir butelį. Geriausiu vynu čia laikomas „jaučio kraujas“ – „Egri Bikavér“, parduodamas tik stiklo taroje.
Kai visos panos būna gražios
Egeryje yra ir Gražiųjų merginų slėnis. Suprantama, mūsų grupės vyrai norėjo ten patekti. Ir nusivylė, kai juos nuvežė į vyno rūsius, kuriuose ir paslėptas raktas nuo šio slėnio. Bet tai tik iš pradžių, nes vyno rūsiuose tikrai yra ką veikti laukiant gražuolių: vienas vynas gardus, kitas – stiprus, trečias – kvapnus... Vyno daugyn, moterys – gražyn, kol supranti, kad nebūna negražių moterų, būna tik per mažai vyno.
Beje, į Gražiųjų merginų slėnį dažniausiai vykstama per termines versmes. Jos irgi įkaitina kraują. Vengrijoje yra gan daug vulkaninės kilmės karštųjų versmių, yra net puspenkto hektaro ploto terminis ežeras, kurio vandenyje yra sieros ir įvairių mineralinių medžiagų, o jo temperatūra – 35 laipsniai karščio. Taigi radome atsakymą, kodėl vengrų moterys yra gražios: karštos versmės, daug vyno...
Svarbi informacija keliaujantiesiems savarankiškai: Egeryje viskas yra šalia, objektai ranka pasiekiami, tad automobilį pastatykite ir kulniuokite pėsčiomis. Taip ir daugiau pamatysite, ir su policija bėdų neturėsite, jei vyno prisiragautumėte.
Išvirkščia istorija
Būtina rasti laiko ir vietos bibliotekai-muziejui, nes tai nėra vien ta vieta, kurioje 1473 m. buvo išleista seniausia Vengrijoje spausdinta knyga „Budos kronika“. Nebus abejingų ir Astronomijos muziejui. Daugelis esame girdėję apie laužtos šviesos vaizdus, tačiau tai pamatyti verta: matai aukštyn kojom vaikščiojančius žmones ir pan. Gidas erzina sakydamas, kad taip klastojama istorija, nes iš tikrųjų taip nėra ir negali būti, bet tu savo akimis vis tiek matai, kad taip yra.
Akys kliuvo už miesto gatvėmis dardančių apšiurusių žiguliukų, moskvičiukų, netgi zaporožiečių, nors matėme ir labai prabangių automobilių. Sako, iš jų galima spręsti apie šalies turtingumą. Jei tikrai taip, tai Vengrijoje – tikrai ne pyragai, nors jos gamyklos „Ikarus“ ir „GANZ“ žinomos visame pasaulyje. Čia pakanka šiukšlynų, daug kur trūksta elementarios tvarkos: mat per 10 proc. Vengrijos gyventojų – čigonai, kurie tvarkingumu niekur nepasižymi.
