Prieš kelis metus Europoje kaip viesulas įsisukusios pigių skrydžių bendrovės šluote nušlavė nuo savo kelio įprastinėmis kainomis bilietus siūliusias aviakompanijas. Jos pasauliui pranešė žinią, kad keliauti galima labai pigiai, o skrydis lėktuvu − anaiptol jokia prabanga. Kasdien girdime daugybę pasakojimų, kaip kažkam pavyko pigiai praleisti atostogas arba… nusvilti nuo pigių skrydžių bendrovių teikiamų paslaugų, – rašo kelionių tinklalapis Makalius.lt.
“Makaliaus kelionės” nusprendė kartkartėmis pakalbinti nuolat eteryje šviečiančius ir gęstančius, džiaugsmais ir nusivylimais viešai besidalijančius Lietuvos šou verslo atstovus – išlepusius ir paprastus, pakėlusius ir nuleidusius nosis, turtingus ir nelabai – apie tai, kokia gi buvo jų pirma patirtis su pigių skrydžių bendrovėmis.
Su žurnalistu, televizijos laidų vedėju, prodiuseriu Edvardu Žičkumi kalbamės apie jo pirmą patirtį su pigių skrydžių bendrovėmis. Rugsėjo mėnesį Edvardas viešėjo Venecijoje, kur kartu su draugais praleido savaitgalį, aplankė keletą gurmaniškų vietų ir pajuto garsiojo Venecijos kino festivalio dvasią.. Trumpam poilsiui turėjau tik 4 dienas. Pirmyn skridau per Kopenhagą ir Milaną, o grįžau su „Wizzair“ tiesiogiai iš Bergamo.
Jis puikiai prisimena pirmą susidūrimą su pigiomis avialinijomis: Pirmas kartas buvo… siaubingas!
Skridau iš Londono į Paryžių su „EasyJet“ kompanija. Labai džiaugiausi, kad bilietas kainavo vos keliasdešimt litų, bet tikrą kainą už šią kelionę teko sumokėti gerokai vėliau. Reisas iš Londono pakraštyje esančio oro uosto buvo beprotiškai anksti ryte, tad pradėti kelionę turėjau šiek tiek po vidurnakčio. Žinia, Didžiojoje Britanijoje keliauti naktiniais autobusais nėra patogu ir greita. Ypač tada, prieš dešimtmetį. Žodžiu, iki oro uosto pakeitęs 3 autobusus važiavau beveik 3 valandas, tada prasidėjo didžiulė sumaištis ir beprotiškos eilės oro uoste, galiausiai – lenktynės lėktuvo link bei kova dėl geresnės vietos. O nuskraidino ši pigių skrydžių aviakompanija į gerokai už Paryžiaus esantį nediduką oro uostą, tad už autobuso bilietą iki miesto centro paaukojau dar 15 eurų. Į Prancūzijos sostinę tąkart atkeliavau ne tik visiškai išvargęs, nemiegojęs, bet ir gerokai patuštinęs piniginę. Deja, džiaugsmo buvo nedaug – tuomet dar sykį įsitikinau, kad taupus (arba neapdairus) moka dukart.
urnalistas teigia į pigius skrydžius nespjaunantis, netgi atvirkščiai – nuolat seka įvairias akcijas. Edvardui dažnai tenka keliauti ssu aviakompanija „Wizzair“, kuriai jis jokių priekaištų neturi. Esu labai patenkintas jų kokybe, kaina, tvarkaraščiu, servisu. Mėgstu „medžioti“ pigius bilietus, su šia aviakompanija esu skridęs pailsėti į Romą, Barseloną, Londoną. Bilietas į Ispaniją su visais mokesčiais į abi puses kainavo tik kiek daugiau nei porą šimtų litų, o į Londoną visą kelionę pas juos esu pirkęs už 105 litus. – sučiuptu grobiu džiaugiasi E. Žičkus.
Nuolat darbo reikalais keliaujantis ir televizijos žiūrovams parodantis, koks vis dėlto gražus yra gyvenimas, žurnalistas E. Žičkus pripažįsta, kad bėgant metams patogumas tampa vis svarbesnis – laikas kainuoja per daug brangiai, kad jį švaistytų ilgiems laukimams. Be to, pasak pašnekovo, pigus skrydis nereiškia, kad kankintis oro uostuose teks visą dieną: Tiesiog reikia mokėti ieškoti patraukliausio kelionės varianto arba žinoti, kas jį gali padėti surasti.
Na, ir pabaigai – smagus nutikimas kelionėje, kuris Edvardui įsiminė visam gyvenimui: Kartą nutariau pigiai nukeliauti į Kiniją… mėnesiui!!! Ta istorija nutiko prieš gerus 8 metus. Nusipirkęs lėktuvo bilietą į Pekiną, per darbus ir mokslus iki pat išvykimo taip ir neradau laiko susiplanuoti maršrutų, užsisakyti viešbučių, pasidomėti keliavimo po šią tolimą šalį ypatumais. Viską organizuotis teko paskutinę naktį. Džiūgavau iš laimės, kai man pavyko rasti jaukų (bent jau taip atrodė iš nuotraukų ir aprašymų) viešbutį prie pat Tiananmeno aikštė. Jis net turėjo priklausyti „Hilton“ tinklui, o tai buvo neregėta prabanga žurnalistikos studentui, išsiruošusiam pigių atostogų. Be to, ir kaina už nakvynę stebino pigumu – tik 60 litų! Viskas paaiškėjo tada, kai po 3 valandų ieškojimų savo „Hilton“ radau turgaus aikštės viduryje – tai buvo 2 aukštų kiosko tipo pastatas be langų, apdergtas su žiurkėmis kambariuose. O priešais jį buvo išsirikiavusios visos garsiausių pasaulinių prekinių ženklų parduotuvės. Nesunku suprasti, kad jos tebuvo padirbinių rojus ir nieko bendro su švara ar tikraisiais prekiniais ženklais neturėjo. Likusią kelionės dalį planavau labai atsakingai ir kruopščiai, todėl po nemalonios viešnagės pradžios pažinau tikrąją Kiniją.“ – skaudžią patirtį prisimena E. Žičkus.
