Vos 6-erių klaipėdietis Kazys Kuneika susirgo cukriniu diabetu. Pats vyras iš vaikystės atsimena vos kelis dalykus: ligonines ir namiškius, kurie negalėdavo sulaikyti ašarų.
„Aš beveik nieko neprisimenu iš vaikystės. Sunku kažką atkapstyti, bet žinau, kad buvau ligų puodynė – sirgdavau ir sirgdavau. Namiškiai verkdavo, o aš nesuprasdavau ko, nes juk čia eilinė liga, kuri atėjo ir praeis. Praktiškai visa vaikystė prabėgo ligoninėse – grįžti, pabūni 2–3 savaites ir vėl keliauji į ligoninę atgal. Vėl grįžti namo ir vėl išveža“, – pasakoja vyras.
Visą vaikystę Kazys praleido su daugybę apribojimų ir draudimų, ką valgyti. Cukraus kiekį kraujyje tuo metu galėjo pasitikrinti tik kartą per savaitę poliklinikoje.
„Gyveni daugmaž įprastą gyvenimą su daug apribojimų, nes būdavo draudimai: „nevalgyk to, nevalgyk ano, trečio“. Ir taip gyveni. Nueini kartą per savaitę, patikrina ir vėl gyveni toliau. Atsimenu, kad viskas, kas buvo skanu, buvo negalima. Būdavo, kad pasislėpęs šlamšdavau saldainius kažkur krūmuose.
Būdavo, kad vaikystėje gulėjau ligoninėje su kitais cukriniu diabetu sergančiais vaikais ir su jais slėpdavome duoną. O mums buvo ribojami angliavandeniai. Kai žinodavome, kad vakare jau neateis sesutės, visi diabetikai valgydavome duoną su vandeniu ir buvo labai skanu. Iškart sukildavo cukrus ir gulėjimas ligoninėje prasitęsdavo dar savaitei“, – pasakoja Kazys ir priduria, kad gydytojai taip ir neišsiaiškino, kodėl per naktį sveikata pablogėdavo visiems gulintiems palatoje.
Maištavo prieš savo ligas
Kai vyras buvo paauglys, atsirado rekomendacijos, ką valgyti, o ko ne, gyvenimas palengvėjo, buvo aišku, kaip cukraus lygį pakels duonos riekė ir kiek insulino susileisti. Tačiau vėliau, supykęs ant savęs ir ligos, Kazys nusprendė nebesileisti insulino.
„Vėliau, kai jau buvome paaugliai supratome, kad kažką suvalgę turime pabėgioti. Kai gulėdavome Kauno klinikose, eidavome į tunelius pabėgioti, kad sudegintume tą cukrų.
Paauglystėje maištavau. Nusprendžiau nesileisti insulino. Vieną kartą nesusileidau – nieko nebuvo, antrą, trečią kartą ir pradėjau galvoti, kam čia išvis reikia. Vaikštai, kol tave išveža į ligoninę su hiperglikemija.
Tikriausiai aš visą paauglystę ir prabuvau taip kvailiodamas, supykęs, kodėl man reikia taip daryti, o draugams ne. Kartais iš to pasiutimo buvo, kad specialiai nesileisiu, nes mano draugams nereikia“, – pasakoja jis.
Nustojo veikti inkstai
Tačiau vėliau šis maištas pasivijo Kazį. Kai jam buvo 25-eri, pablogėjo vyro inkstų būklė ir jis pateko į hemodializės skyrių. Ligoninėje Kazys kasdien vis prasčiau matė savo kompiuterio ekraną, kol galiausiai iš vis nieko neįžiūrėjo ekrane.
„Diabetas pažeidžia smulkiąsias akies kraujagysles. Tiesiog taip sutapo, kad sugedo inkstai ir prasidėjusi dializė galbūt šiek tiek pagreitino šį procesą. Prie dializių prisitaikyti nebuvo lengva. Iš pradžių aš pykau, kam jos reikalingos. Aš sakiau, kad nesidarysiu dializių, o geriau tyliai ramiai numirsiu namuose. Žiauriai pykau.
Slaugytojos pasakojo, kad laukia nauja dieta, o aš galvojau, kad visą gyvenimą mokiausi prisitaikyti prie diabeto, o dabar vėl iš naujo. Galvojau, kad nieko nedarysiu, bet kažkodėl vis važiavau į dializes ir prisitaikiau, išmokau gyventi pagal naujas taisykles“, – atvirauja vyras.
Transplantacija nepavyko
Po 4 su puse metų laukimo atsirado tinkamas donoras, Kaziui transplantavo inkstą ir jo gyvenimas sugrįžo į senas vėžes. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta ir gražu. Transplantacijos metu buvo pakeistas ne tik inkstas, bet ir įsodinta nauja kasa, kuri neprigijo ir sukėlė komplikacijas.
„Kasa neprigijo, organizmas ją atmetė. Gavosi sepsis. Aš beveik 3 mėnesius pragulėjau ligoninėje. Pirmos dienos buvo ant ribos – buvau vos gyvas.
Vieną dieną buvo kasos ir inkstų transplantacijos operacija, kitą dieną dėl kasos susidariusio trombo šalinimas, o trečią dieną šalino neprigijusią kasą. Kai transplantuojama kasa, tos, kurią turi žmogus, neišima, o deda dar vieną“, – sako jis.
Jeigu kasa prigyja, diabetas gali išnykti, tačiau Kazio atvejis toks sėkmingas nebuvo.
„Visą mėnesį ir inkstas neveikė transplantuotas. Jis vis nefiltravo kraujo. Buvo sunkus periodas. Iš reanimacijos nieko neatsimenu: tik prabusdavau, duodavo dokumentus pasirašyti ir vėl operacijos, narkozės“, – pasakoja vyras.
Per 2 mėnesius jam buvo atliktos 5 operacijos su pilnomis narkozėmis. Po operacijų jam buvo sunkiausia sugrįžti į save, nes reikėjo laiko, kol galės pradėti orientuotis aplinkoje, be to, negalėjo nieko valgyti.
„Aš negalėdavau nieko valgyti, mane pykindavo, o reikėdavo gerti vaistus nuo inkstų atmetimo. Kai atnešdavo valgyti, suvalgydavau sviesto gabaliuką, kad nesugadinčiau skrandžio, ir gerdavau vaistus. Daugiau nieko. Atrodo, tik atsistatai nuo narkozės, vėl gali normaliai nueiti ir į tualetą, neįsikibęs į sienas ir vėl operacija, narkozė, o tada iš naujo“, – sako jis.
Regėjimu ilgai džiaugtis negalėjo
Kai Kaziui sureguliavo hemodializes, jis nuskubėjo į Kauno klinikas pas gydytoją Maliauską. Ten prasidėjo akių operacijų maratonas: keitė lęšiukus, valė kraujagysles. Per pusantrų metų jis patyrė 8 akių operacijas, po kurių atgaudavo ir vėl prarasdavo regėjimą.
„Kai tik regėjimą sugrąžindavo, vėl džiaugdavausi, bet ir vėl plyšdavo kraujagyslė, užliedavo visą akį krauju. Tada vėl valydavo, vėl plyšdavo. Galiausiai gydytojas atėjo į palatą ir atsiprašė, kad nebegali pjaustyti daugiau tos akies, nes mačiau bent šešėlius, o ir toliau pjaustant akį ji surandės ir nebematys nieko“, – atvirauja Kazys.
Vyras sako, kad jausmas, kai prarandi jau atgautą regėjimą yra labai skaudus, o po to vyras prarado norą daryti net mažiausius darbus.
„Pirmą kartą, kai viskas užgeso ir liko vos vos šešėliai, buvo baisu. Tris mėnesius užsidaręs gulėjau savo kambaryje ir nenorėjau nieko nei matyti, nei girdėti. Buvo trys mėnesiai tokio buko gulėjimo“, – sako vyras.
Atsirado noras gyventi
Po inkstų transplantacijos įvyko didysis Kazio gyvenimo lūžis. Pasak jo, per tuos 4 metus, kai vyko hemodializės, visą laiką vyro kūnas buvo lyg apnuodytas.
„Tuomet man visą laiką buvo negera, silpna, dažnai pykindavo. Po transplantacijos atsirado ir jėgų, ir noro kažką daryti. Žinojau, kad be mokslų niekas nepriims, todėl stojau mokytis. Stojau bijodamas, kad nepatrauksiu universiteto, bet sekėsi visai gerai ir po bakalauro sekė magistras“, – sako vyras.
Klaipėdos universitete Kazys pradėjo studijuoti ergoterapiją. Kursiokams jo aklumas netrukdė, o dėstytojams būdavo šokas, kaip jie dėstys, bet vyras juos nuramino, kad turi diktofoną, kuriuo įsirašys paskaitas, o tą, ką rodo skaidrėse, prašydavo atsiųsti elektroniniu paštu, nes turi kompiuterį, kuris viską perskaito balsu. Be to dirbo kompiuteriu, tad ir paruošti visas rašto užduotis galėjo.
„Studijavau ergoterapiją, nes tiek laiko praleidęs ligoninėje, norėjau daryti kažką su medicina. Patekau į ergoterapeutų gretas. Ten buvo teorinis išdėstymas apie masažą. Man buvo labai mažai praktinių žinių, todėl aš studijuodamas universitete įstojau ir į profesinę mokyklą, kur mokiausi masažuoti. Iš tikrųjų, visą laiką sakiau, kad nebūsiu masažuotoju, nes kodėl neregiai turi būti arba dainininkai, arba masažuotojai. Bet likimas nusprendė kitaip. Bet labai dėl to džiaugiuosi“, – sako vyras.
Darbo vietą susikūrė pats
Pasak Kazio, Klaipėdoje rasti masažuotojo darbo beveik neįmanoma, nes rinka Klaipėdoje yra perpildyta. Vyras iškart suprato, kad reikia įkurti savo darbo vietą.
„Pradėjau nuo kampo, atskirto užuolaida, grožio salone, o dabar turiu vidutinę įmonę, kurioje dirbti priimu tik neregius. Tai, kad mano salone dirba tik neregiai, žino ne visi nauji klientai. Būna, kad kai kurie supranta, o kiti taip ir nesužino, kad juos masažavo neregiai. Būna, kad sako: „Paskaityk, aš be akinių nematau“. Tokiu atveju atsiprašau ir pasakau, kad aš nematau. Žmonės labai pasimeta“, – šypteli jis.
Praradęs regėjimą vyras buvo užsispyręs ir norėjo būti kuo įmanoma savarankiškesnis, todėl artimiesiems neleido jo vedžioti.
„Pirmieji išėjimai iš namų buvo gana sudėtingi. Man reikėdavo važiuoti į kitą miestą atlikti chemodializių. Tuo metu gyvenau Rietave, o reikėdavo važiuoti į Plungę. Pirmąją kelionę susiplanavau taip smulkmeniškai: išlipsiu iš autobuso, eisiu ten, įsėsiu į taksi ir taip toliau. Labai bijojau, bet grįžtant į namus teko išjungti telefoną, nes namiškiai skambino, kaip išprotėję, visais varpais, kur einu, kaip einu. Kad galėčiau grįžti ramiai, išjungiau telefoną.
Po truputį išmokau orientuotis. Dar yra toks vidinis pojūtis, bet jo nemoku paaiškinti. Aš jaučiu maždaug kurioje vietoje esame pagal autobuso pasisukimą, jeigu nepranešinėja stotelių, arba jaučiu, kur sustojo mano taksi. Nepažįstamoje vietoje, taip, sudėtingiau, bet ne džiunglėse gyvename, yra žmonių pas kuriuos galiu paklausti“, – sako jis.
Kazio artimieji jau seniai nebereaguoja į tai, kad aklas vyras visur keliauja savarankiškai, nes žino, kad jam jau seniai nereikia pagalbos ir jis supyks, jeigu per daug jos siūlys.
„Dabar būna, kad net pamiršta, jog aš aklas ir siunčia kažko pažiūrėti, bet po to: „Tiesa, tu juk nematai“. Arba dukterėčią visą laiką mokė nuo mažens, kad nematau. Kai jai buvo 6 metukai ji man rodė kažkokią knygutę ir pasakojo viską, bet tada prisiminė, kad nematau ir nustojo, o aš taip viską įsivaizduoti bandžiau“, – šypteli vyras.
