Samuelis Johnsonas kadaise užrašė tokią formulę apie kelionių reikšmę. Anot šio britų rašytojo, jų tikslas yra „pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų“. Būtų galima teigti, kad bet kuris žmogaus pasitraukimas, savanoriškas ir trumpalaikis egzodas iš įprastų, rodos, į kraują įaugusių vietų, yra būtent toks intensyvus pertvarkymo procesas. Todėl kelias, kurį pavyksta įveikti, neretai kardinaliai keičia mąstymo žemėlapio kontūrus. Duoda ir atima, bet vis vien brandina ir moko.
Dabar, kai rašau šį tekstą, jau daugiau nei mėnuo yra praėjęs nuo ilgai ir stropiai planuotos dviejų individų, N. ir E., kelionės į Prancūziją. Tačiau dabar atrodo, jog įspūdžiai darniai sugulė į jiems paskirtas atminties komodas, o vaizdai fotografijose jau nebesukelia ryškios euforijos. Priklausomybė nuo kuprinių įveikta, ilgų vaikščiojimų paliktos nuospaudos išgydytos, minimaliai pramoktos kalbos bagažas pamirštas etc. Bet yra stimulas parašyti bent kelias pastraipas apie naują, mozaikišką patirtį, kuria teko persismelkti. Ir jei kas nors dar paklausia, kodėl Paryžiuje viešnagė buvo labai trumpa, tegalima atsakyti pateikiant tokį pavyzdį. Tai panašu į įvairiaspalvių kokteilių maišymą: visuomet svarbiausia proporcijos. Tos dvi dalys (arba kitaip – dvi dienos) vienoje iš literatūriškiausių, rafinuočiausių, stilingiausių ir šiaip –iausių Europos sostinių buvo saikingas, todėl tinkamas ingredientas 2010 - ųjų vasaros kokteiliui. Taigi.
Kuklus Paryžiaus gatvių planas beveik visą laiką pragulėjo sausakimšai prigrūstoje kuprinėje, mat N. ir E. vadovavosi greičiau uosle ir intuicija, o ne primestu, konkrečiu maršrutu. Metodas įtikino: tokiu atveju miestas priešais tave iškyla ryškesniais pavidalais, skleidžiasi kitokia, pagaulesne esybe. Jis įtariai stebi eilinius du individus ir tikrina juos, skenuoja visa reginčiu žvilgsniu. Galiausiai atveria savo betoninės odos poras ir įsileidžia vidun. Pabrėžtina: tai – jau aukštesnis pasitikėjimo laipsnis.
Paryžius kviečiasi labai pamažu, atsargiai. Dvi dienos jį pažinti – mikroskopinis lašas jūroje. Bet klajoti čia vis vien puiku ir keista. Siaurų gatvelių voratinklis galiausiai atveda į tokį jaukų užkampį, kur staiga nusprendi, jog čia tikrai surūkysi suktinę, kurią taupei geriausiai akimirkai. Toks stuck in a moment išties sukelia mažą ekstazę. Marmurinis suolas, ant kurio įsitaisę N. ir E. žvalgosi po architektūrinį peizažą – maloni vieta tiesiog... pailsėti. Reikia pabrėžti, kad suolai, suoleliai, suoliukai – dominuojantis įvaizdis šios kelionės personažų sąmonėj. Būtent jis atkuria nakvynę viename iš Eliziejaus laukų parkų, priešais grakštų fontaną. Jis sugrąžina į Senos salą Sitė, į naktinį šurmulį, kurį sutemus užverda krantines nutūpę įvairiaamžiai satyrai ir bakchtantės. Suolai yra tikras išganymas abiem klajokliam, kurie, nuvarginti kvazimodiškų kuprinių, pagaliau sukrenta priešais Dievo Motinos katedrą. Paryžiuje itin dažnai sėdima, snaudžiama arba kietai miegama ant visokiausių tipų suolų. Net susidaro įspūdis, kad čia žmonės yra daug arčiau žemės. Neskubantys, monumentalūs it skulptūros.
Senos upė yra pagrindinė arterija, vedanti į priekį. Ankstyvas rytas vėl gena N. ir E. nežinoma kryptimi, jie neskubėdami slenka krantine (suprask – kaltos kvazimodiškos kurpinės) ir stebi ant upės vilnyse medituojančias baržas. Nors retsykiais dirsteliu į rankinį laikrodį, tai jau negelbėja. Miestas išmušė iš manęs laiko suvokimą. Valandos visiškai nepaklūsta jokiems dėsniams. Čia jos greitaeigės, čia – lėtaeigės. Tenka pripažinti, kad abiem N. ir E. šios dvi dalys (dienos) senajame mieste į patirtį įsirašė kaip neturėjusios apibrėžtumo. Smagiausia, kad šis pojūtis visai netrikdo. Jis dar labiau leidžia įsijausti į Paryžiaus siūlomą logiką: eik eik eik – už kampo vis tiek kažką surasi. Šitas „eik“ galop virsta tiksliausiu kompasu, kurio rodmenys nenuvilia, nes tokie klaidžiojimai leidžia pažvelgti į miestą iš savitesnių, „ne-atvirukinių“ rakursų. Toks tikrovės matymas iš tikrųjų perkuria vaizduotę.
Po kiek laiko jau nebestebina, kad geriamo vandens paieškos tampa gyvybiškai reikšminga veikla, kiekvienas parkas – saugia priebėga, kiekvienas pamatytas klošaras – nesuvaidintą laisvę išreiškiančiu objektu. Klošarų gyvenimo būdas individams N. ir E. ėmė atrodyti netgi kaip savotiškas idealas. Žinoma, gerai, kad kai kurie idealai nepasiekiami. Bet proziškesni miesto judesio epizodai – daug gardesnis prieskonis, nei saldi ir glazūruota glamūrinio Paryžiaus poezija. Jos aplinkui apstu, tik spėk fiksuoti. Nors po to – smegenų nuovargis garantuotas. Blizgulių atsižiūrėti, kvepalų prisiuostyti nesunkiai galima ir Gedimino prospekte (štai kodėl Eliziejaus laukai asocijuojasi visų pirma su šiuo mūsų sostinės fragmentu, aišku, kokių 15 kartų išdidintu). O kažkas vis dar įsivaizduoja Paryžių kaip bohemiško gyvenimo epicentrą. Šalin tokią klišę, mon ami! Pasakykite, nuo ko gi bohemą saugo prie kiekvienos kavinės surikiuoti orangutanai apsauginiai? Gal ten todėl, kad menas ir jo žmonės, kad ir kur beegzistuotų, reikalauja aukų?.. Klausimai pasilieka atviri.
Vienaip ar kitaip, Paryžius – spalvų, o gal daugiau milijardo atspalvių miestas. Šiųmetės vasaros karščių apsėstas, sudirgęs gigantas. Banaliai turistinis ir genialiai amžinas. O gal – sukurtas kaip vienas, pilnametražis ir labai ilgai trunkantis filmas, kuriame įmanoma susirasti sau tinkančią rolę, įsiterpti ir suvaidinti taip, kaip tik tu sugebi? Variacijų ir mistifikacijų čia gali būti n skaičius. Paminėsiu, kad N. ir E. šios kelionės metu pasirinko pėsčiųjų stebėtojų vaidmenis, o N. pabandė sukurpti tas kelias teksto pastraipas. Tai tiek. Kokteilis su gardžiausiomis sudedamosiomis dalimis vis dėl to pagaliau buvo sumaišytas ir išgertas. Iki dugno, iki kitos vasaros kelionių.
Nerijus Cibulskas
