Šiandien net paprasčiausio paviršutinio namų tvarkymo neįsivaizduojame be dulkių siurblio. O juk dar visai neseniai šio patogaus prietaiso apskritai nebuvo...
Pradžių pradžia
Dulkių siurblio išradėju laikomas Danielis Hessonas – 1860 metais jis išrado dulkių siurblį su dviem vandens filtrais. Tačiau tebuvo pagamintas vienas vienintelis šio siurblio egzempliorius. 1869 metais Ives McGaffey iš Čikagos pristatė savo siurblio variantą – „Whirwind“. Į siurblį įtaisytas ventiliatorius veikė mechaniškai sukant rankenėlę. Taigi siurbiant reikėjo sukti ventiliatoriaus rankenėlę ir tuo pat metu stumdyti prietaisą.
Vėliau, pramonėje ėmus plačiau naudoti vidaus degimo variklį, anglas Hubertas Boothas sukūrė savą siurblio variantą. Tai buvo pirmasis pasaulyje siurblys, gaminamas pramoniniu būdu. Jis pramintas Ūžiančiu Biliu. Pasak legendos, inžinierius Hubertas kartą patyrė sunkų kosulio priepuolį, kurį sukėlė dulkių debesis – vyras tuo metu oro srove valė automobilį. Tada į galvą šovė mintis: kodėl nesugalvojus mechanizmo, kuriuo būtų galima dulkes surinkti į specialų maišelį?
Pirmieji šio siurblio egzemplioriai nuo namo iki namo būdavo tempiami arklio traukiamu vežimu, jį tampyti turėjo net 4 žmonių komanda. Per namų langus būdavo įkeliamos net iki 30 metrų ilgio žarnos.
Siurblio triumfo valanda išaušo apnikus maro epidemijai – šis prietaisas padėjo išsiurbti iš londoniečių namų marą sukeliančias bakterijas. Taip pavyko pristabdyti grėsmingos epidemijos plitimą ir išpopuliarino Hubertą Boothą – jis gavo užsakymą išvalyti didžiulį sunkų žydrą Vesminsterio abatijos kilimą. Nuo tada jo paslaugomis naudojosi daugybė aukštuomenės narių. Tokia šlovė leido H. Boothui įkurti kompaniją, kuri ir šiandien gamina pramoninius dulkių siurblius bei pneumatinį transportą.
Šiandienių buitinių dulkių siurblių protėvį pagamino amerikietis Jamesas Murray Spangleris, dirbęs valytoju odos fabrike. 1907 metais jis surinko siurblį iš šluotos rankenos, maišelio dulkėms surinkti ir ventiliatoriaus, įmontuoto į korpusą. Jis taip pat pirmasis panaudojo besisukančius šepečius. Savo išradimo patentą jis pardavė Williamui Henry Hooveriui, kuris jį ištobulino. Dulkių siurblys apgaubtas metaliniu korpusu, jo variklis pakeistas galingesniu, siurblyje sumontuoti papildomi šepečiai. 1908 metais pasirodė siurblio modelis, panašus į apverstą cinkuotą kibirą su prie jo pritaisytu mediniu šluotos kotu. Po rankena pritvirtintas marlės maišelis buvo apsiūtas satinu. Reklamos kūrėjai tvirtino, kad šis siurblys ne tik išvaduos pirkėjus nuo dulkių, bet ir leis greičiau išsidžiovinti plaukus. Palyginti su kitais tuometiniais siurbliais, pastarasis išsiskyrė kompaktiškumu – svėrė vos 20 kilogramų, kai kiti modeliai – per 50 kilogramų.
1912 metais švedas Axelis Wenneris Grenas pasauliui pristatė tikrą buitinį dulkių siurblį „Lux“. Jo gaminys itin išpopuliarėjo, o kompanija, pervadinta „Electrolux“, gyvuoja iki šiol.
Ilgai tobulintas dulkių siurblys šiandien – vienas būtiniausių ir dažniausiai naudojamų prietaisų. Jų dizainas patobulėjo neatpažįstamai – dabartiniai dulkių siurbliai primena robotus iš prieš keletą dešimtmečių kurtų fantastinių filmų. Jie – kompaktiški, spalvingi, kai kurie modeliai net siurbia kambarius patys – apeina ant grindų esančius daiktus, baldus, žmones.
Kaip išsirinkti dulkių siurblį?
Plaunamasis ar įprastas? Šiandien siurbliais galima atlikti dviejų tipų valymą – sausą ir šlapią. Paprastam sausam valymui skirti kompaktiškesni, mažesni siurbliai. Jei siekiate ypatingos švaros, pravartu įsigyti plaunamąjį dulkių siurblį – jis ne tik surinks dulkes, bet ir išplaus namus, kilimus, minkštus baldus. Tiesa, plaunamieji dulkių siurbliai nenaudotini parketui ir laminuotoms grindims, taip pat natūralaus pluošto ilgo plauko kilimams, drėgmei „jautriems“ baldams. Be to, kaskart panaudojus plaunamąjį dulkių siurblį, teks išplauti ir išdžiovinti jo detales.
Galingumas. Nedidelio galingumo siurbliu (300 W) sėkmingai nusiurbsite dulkes nuo linoleumo, laminato, parketo. Didelės galios (iki 450 W) prireiks siurbiant ilgo plauko kilimus, paviršius, nuo kurių būtina surinkti stambesnius nešvarumus – pavyzdžiui, gyvūnų plaukus.
Maišeliai. Maišeliai ar talpos, į kurias surenkamos dulkės, dažniausiai būna 3 tipų: popieriniai maišeliai (rekomenduojama keisti maždaug kartą per mėnesį), medžiaginiai (deja, jie nėra labai sandarūs, praleidžia dalį dulkių, taigi vos susiurbtos jos vėl išmetamos į aplinką) ir plastikiniai – specialūs konteineriai, kur dulkės suspaudžiamos į gniutulą – jį po tvarkymosi galima išmesti.
Filtrai. Viena svarbiausių kiekvieno siurblio detalių. Filtrai sumažina atgal į aplinką išmetamų dulkių kiekį. Standartiniai medžiaginiai, popieriniai ar sintetiniai filtrai sulaiko iki 80 procentų dulkių. Už juos efektyvesni vandens filtrai. H. E. P. A. filtrai pagaminti iš audinio stiklo pluošto pagrindu. Jie sulaiko net pačias mažiausias dulkių daleles. Vienas moderniausių filtrų – garų generatorius, dezinfekuojantis paviršius, valo juos ne tik nuo dulkių, bet ir nuo mikroorganizmų, garais galima apdoroti minkštus baldus, langus, užuolaidas, drabužius, santechniką, šviestuvus ir net buitinę techniką. Kenčiantiems nuo alergijos patariama rinktis siurblį su elektrostatiniais filtrais, sulaikančiais iki 99 procentų dulkių, taip pat baktericidiniais filtrais, nukenksminančiais ne tik dulkes, bet ir ligas sukeliančius mikroorganizmus.
Siurblio dydis. Kuo mažesnis siurblys – tuo jis patogesnis ir manevringesnis. Tačiau mažuose siurbliuose paprastai nebūna papildomų funkcijų, geresnių filtrų.
Kiti nustatymai
Rankena. Patogiausia – teleskopinė rankena, kurios ilgį galima reguliuoti.
Laidas. Standartiniam butui patariamas ne trumpesnis nei šešių metrų laidas.
Patogūs priedai. Dauguma siurblių modelių turi ir kitų naudotojams patiksiančių priedų: indikatorių, parodantį, kada užsipildė dulkių maišelis, amortizatorių, saugančių baldus nuo smūgių, specialių antgalių įvairiems paviršiams valyti ir kt.
Parengė Laura MUREIKAITĖ
