Vienkiemyje Šilutės rajone su šeima gyvenanti moteris šiandien spinduliuoja džiaugsmu ir jaučiasi stipri kaip niekada. Ji garsiai kalba apie savo patirtį, mat tiki, kad tai gali padėti panašaus likimo šeimoms.
„Nežinau, kodėl man nutiko toks įvykis, bet, matyt, jis turėjo nutikti, kad mane sustabdytų, supurtytų ir nusuktų kita linkme. Aš pakeičiau savo gyvenimo būdą, pradėjau domėtis dvasingumu, daug mokytis, padėti kitiems žmonėms su jų baimėmis, sveikata.
Kažin, ar būčiau tokia empatiška, taip norėčiau imti viską iš gyvenimo ir mylėčiau save, jei to nebūtų įvykę. Manau, kad ne.
Dabar noriu padėti į tokią situaciją patekusiems žmonėms, nes kiti, kai tu prarandi vaiką, bijo su tavimi apie tai kalbėti, jie bijo, kad tau bus skaudu. O iš tikrųjų viduje yra didžiulis noras apie tai su kuo nors pasikalbėti, būti išgirstai...“ – atvirą pokalbį pradeda Eglė.
Iki pilnos laimės trūko tik mergaitės
Ji mintimis nusikelia į praeitį, kada sūnų jau auginusi šeima sužinojo, kad laukiasi mergaitės.
„Man tai buvo tokia Dievo dovana... Mes labai džiaugėmės, dalinomės tuo vos nes su visu pasauliu. Kai nuvažiavome pas giminaičius, man buvo tokia mintis atėjusi, dabar suprantu, kad ne be reikalo, – Egle, tau dar nėra nė trijų mėnesių, o jau visi žino, kad tu laukiesi. Bet aš nutildžiau tas mintis ir mes toliau mėgavomės gyvenimu ir laukimu“, – pasakoja moteris.
Ji itin rūpinosi savo sveikata, daug judėjo, o pats nėštumas buvo sklandus. Eglė patyliukais pasvajodavo ir apie tai, kad gimdymas galėtų būti toks pat lengvas kaip ir su pirmuoju sūnumi.
Moteris puikiai prisimena ir vieną paskutinių savo vizitų pas ginekologą, kuris buvo ketvirtadienį. Patikrinus ją, buvo nuspręsta dar palaukti savaitgalį ir, jei vaikelis per jį negimtų, pirmadienį gultis į ligoninę:
„Mes taip ramiai ir laukėme, buvome viską susiruošę, dar nusprendėme nuvažiuoti pas tėvus į kaimą. Atsimenu, kaip maloniai su vyru kalbėjomės, kad mes labai gerai gyvename, nes tuo metu kaip tik buvome nusipirkę naują butą, automobilį – iki pilnos laimės mums tikrai trūko tik mergaitės.“
Pajuto stiprius skausmus
Tačiau mėgaudamasi puikiu laiku su artimaisiais, Eglė netikėtai pajuto neįprastą dalyką.
„Sėdėjome prie stalo ir aš pajaučiau tris skaudžius smūgius į pilvą ties saulės rezginiu. Jie tikrai buvo labai skaudūs. Niekam apie juos nesakiau, bet jau visi kalbėjome, kad greitai pagimdysiu, nes nebejaučiau smarkių judesių, tik kažkokį pilvo gurguliavimą.
Tą savaitgalį taip ir laukėme, net nepagalvojome, kad kažkas gali būti negerai. Aš nežinau, kodėl nevažiavome į ligoninę, dabar nesuprantu savęs“, – atvirai kalba moteris.
Eglė prisimena, kad po stiprių pilvo skausmų ji dar žiūrėjo vaikišką lovytę mergaitei, o vyras glostė jos pilvą, kalbėjosi su dukrele.
Akimirksniu buvo išgabenta į ligoninę
Išaušus pirmadienio rytui, moteris vėl apsilankė pas ginekologą ir pasakė, kad ją kamuoja keista savijauta:
„Ginekologas patikrino per aparatą ir pamačiau, kad jis staiga pradėjo balti... Tuo metu aš galvojau, kad gal vaikas tiesiog pasyvus, miega, bet gydytojas iš karto nurodė kviesti greitąją ir ruošti operacinę.“
Eglė paskambino artimiesiems, trumpai paaiškino situaciją, tačiau nenorėjo, kad jie ko nors klausinėtų:
„Sveika mityba, aktyvus gyvenimo būdas, kokybiškas miegas – aš nenorėjau girdėti, kad man gali kas nors nutikti. Pravažiavau per visą Klaipėdos miestą ir man atrodė, kad tada praskriejo visas mano gyvenimas.
Aš buvau nesavoje būsenoje, norėjau verkti, pradėjau melstis, kad viskas būtų gerai. Ir aš turėjau viltį, kad taip ir bus, man atrodė, kad kitaip būti negali.“
Iki dabar akyse mato mergaitės vaizdą
Tačiau moterį dar kartą patikrino ligoninėje ir ji išgirdo širdį veriančius žodžius:
„Man pasakė – jūsų vaikas negyvas. Aš negalėjau tuo patikėti, negalėjau susitaikyti... Man pradėjo skatinti gimdymą, prasidėjo stiprūs skausmai – jau skaudėjo sielą, o dar pradėjo ir fiziškai skaudėti.“
Eglė neslepia, kad gimdydama vis dar tikėjosi stebuklo, kad įvyks stebuklas ir vaikelis gimęs pradėti verkti. Tačiau medikai tik patvirtino, kad kūdikis yra negyvas.
„Patikrino virkštelę ir pasakė, kad nėra jokių mazgelių, guzelių, kažkokių dalykų, dėl ko vaikelis galėjo uždusti. Jie pasakė, kad viskas yra gerai. Paprašiau, leido man vieną kartą palaikyti ją rankose ir aš pradėjau labai smarkiai verkti. Tuo metu norėjau būti viena, nes buvo gėda rodyti tokius didelius jausmus ir savo skausmą“, – prisimena moteris.
Ji sako, kad tą akimirką labai jaudinosi ir dėl savo vyro, kad jis nepalūžtų psichologiškai:
„Mes, moterys, savo emocijas išliejame, o vyrai viską laiko savyje, todėl labai bijojau dėl jo. Kas įdomiausia, vyrui tuo metu buvo ausies būgnelio uždegimas, kas jau pasąmoniškai reiškia, kad jis nenori girdėti tos žinios...“
Eglė neslepia, kad labai norėjo įsiamžinti su dukrele, tačiau jai to padaryti neleido. Tiesa, ji iki dabar prisimena tą prieš akis matytą vaizdą.
„Po šiai dienai tarsi matau jos nuotrauką – tamsią, gražią, juodaplaukę mergaitę, net su tokia šypsena veide. Atsimenu, kad kai gydytojas darė echoskopiją, jis norėjo nufotografuoti, bet mergaitė su rankytėm slėpė savo veiduką. Atrodo, kodėl? Dabar aš jau viską suprantu, matyt, buvo tokie ženklai“, – svarsto pašnekovė.
Vaikelis jau galvojo, kad yra gimęs
Ji po dukrelės laidotuvių niekaip nerado ramybės ir norėjo išsiaiškinti priežastį, kodėl taip nutiko. Kūdikiui buvo atliktas skrodimas, tačiau ilgą laiką nuo Eglės buvo slepiama, kas paaiškėjo jo metu. Vis tik ji nenuleido rankų ir sužinojo, kodėl mergaitė gimė negyva.
„Man pasakė, kad vaikas jau galvojo, kad yra gimęs, bandė įkvėpti oro ir taip užduso. Aš tada supratau, kad tie pilvo skausmai turbūt ir buvo tie paskutiniai jos oro įkvėpimai, paskutiniai pasispardymai... Taigi aš dar kažkur pusantros dienos nešiojau negyvą kūdikį“, – sako Eglė.
Ji neslepia, kad ir per laidotuves, ir po jų ji juto didžiulę gėdą, nesugebėjo kitiems pažvelgti į akis ir dėl visko kaltino save:
„Man buvo labai gėda, kad aš kaip moteris nesugebėjau pagimdyti sveiko vaiko...“
Eglė priduria, kad ypač sunku buvo dėl to, kad ji jau buvo susikūrusi tobulą viziją, kaip po dukrelės gimimo atrodys šeimos kasdienybė ir kiek tai suteiks gražių emocijų.
„Aš visą nėštumą gyvenau gražiomis akimirkomis, kad mano išsvajota dukrytė viską darys, mes kartu žaisim, aš galėsiu ją myluoti, bučiuoti, pinti plaukus. Buvau susikūrusi iliuziją, kad turėsiu savo mažąją draugę. Todėl man taip labai ir skaudėjo“, – atvirai kalba moteris.
Turėjo ir pačių blogiausių minčių
Eglė neslepia – gyvenimas po tokios skaudžios netekties jai buvo tapęs itin nemielas. Nors rytais iš lovos ji turėjo keltis dėl savo sūnaus, jai buvo kilusių ir pačių tamsiausių minčių.
„Per tas sunkias akimirkas aš tikrai norėjau numirti, pasitraukti iš gyvenimo. Nebenorėjau valgyti, buvau pradėjusi ir parūkyti, gerti nestiprų alkoholį, gerti raminamuosius vaistus – taip „gydžiau“ save, slopinau emocijas ir jausmus.
Prisimenu, kad nuvažiavau pas tėvus į kaimą, stovėjau prie prūdo ir supratau – Egle, tu nematei, kaip praėjo pavasaris, kaip sužydo medžiai... Tu to nematei, nes buvai giliame skausme, sėdėjai namuose, verkei. Aš nemokėjau su tuo skausmu tvarkytis.
Mano trijų metų sūnus man išgelbėjo gyvenimą. Jis buvo mano atrama, kuris palaikydavo, guosdavo, apkabindavo. Kai verkdavau, jis sakydavo: „Mamyte, gal tau atnešti obuoliuką, kad tik būtų geriau?“ Aš negalėjau pasitraukti iš gyvenimo, nes negalėjau palikti tokio turto, jam būtų buvę be galo skaudu. O aš būčiau buvusi labai didelė savanaudė“, – išgyvenimais dalijasi Eglė.
Už didelio skausmo slypi ir didelės dovanos
Tačiau moteris sau pripažino, kad ji turi išmokti tvarkytis su jaučiamu skausmu ir gyventi toliau, todėl turi ieškoti, kaip galėtų atsistoti ant kojų. Eglė pradėjo ieškoti, kur galėtų save realizuoti, ir iš naujo kurtis savo gyvenimą, taip pat kreipėsi pagalbos ir į psichoterapeutę.
„Mes kalbėjomės ir išgvildenome tą netekties skausmą. Tik ten aš paleidau visas savo iliuzijas, skausmus ir supratau, kad taip tiesiog gali nutikti. Dabar manau, kad taip nutiko dėl to, kad būčiau sąmoningesnė, atviresnė, nebūčiau tokia pasikėlusi, nes iki tol gyvenau tikrai gerai.
Tas įvykis leido į gyvenimą pažiūrėti kitu kampu ir labai nuleido mano ego, kuris tikrai buvo išaugęs. Noriu, kad kiti išgirstų, kad ir kokie būtų dideli skausmai, už to yra pasislėpusios didžiulės dovanos. Dabar aš galiu džiaugtis kiekviena diena, jaučiuosi laisvai ir ramiai, padedu kitiems žmonėms ir gyvenu savo svajonių gyvenimą“, – šypsosi pašnekovė.
Gavo dar vieną dovaną
Taip pat moteris atskleidžia, kad gyvenimas jai padovanojo ir dar vieną stebuklą – išsvajotąją mergaitę. Eglė sako, kad jie su vyru labai norėjo susilaukti dukrelės ir net galvojo apie įsivaikinimą, tačiau to neprireikė.
„Aš pastojau ir tą kartą vadovavomės posakiu, kad laimė myli tylą, todėl labai ilgai slėpėme šią žinią ir pasakėme tik patiems artimiausiems žmonėms. Taip tyliai ir ramiai džiaugėmės visą nėštumą“, – pasakoja moteris.
Ji neslepia, kad šio nėštumo metu buvo ypač atsargi ir jaudinosi dėl kiekvieno dalyko, kuris galėjo signalizuoti ką nors negero.
„Tik atsirasdavo kokia bloga vidinė nuojauta ir iš karto vykdavau į ligoninę, kad patikrintų, ar viskas yra gerai. Prieš nėštumo pabaigą tris kartus gulėjau ligoninėje, nes norėjau, kad viskas būtų ramu. Taip ir buvo. Nors gimdymas ir buvo sunkiausias iš visų trijų, mergaitė gimė sveika, guvi ir labai graži. Ji gimė tą pačią valandą, kaip ir pirma mergaitė, tikiu, kad tai nėra sutapimas.
Prisimenu, kad ir tėtis sakė: „Kažin, ar mirusios mergaitės siela neįsikūnijo į Danielytę?“ Aš tikiu, kad taip ir yra. Man nutiko nelaimė, bet visata man davė dar vieną dovaną, dar vieną mergaitę“, – šiltai pokalbį užbaigia Eglė.
