Tačiau dėl vieno žinomiausių ir labiausiai paplitusių papildų jie lig šiol niekaip negali sutarti.
Valgomoji druska – pats pirmasis žmonijos istorijoje maisto papildas, mityboje naudojamas nuo neatmenamų laikų. Buvo laikai, kai už druską mokėjome grynu auksu, dėl jos veldavomės į kruvinus karus, o Hipokratas ir Avicena apie jos naudą sveikatai rašė traktatus.
Ir mūsų laikais mėgėjų užkąsti šio to sūraus nesumažėjo. Tačiau atsirado kita bėda: jei jau patys gydytojai nebesutaria druskos naudos ir žalos klausimu, kaip mums, paprastiems mirtingiesiems, žinoti, galima valgyti druską ar vis dėlto ne? Esmė tai, kad visas mūsų organizmo gyvybines funkcijas užtikrina nenutrūkstamos cheminės reakcijos, ir visų tų reakcijų pamatas būtent natrio chloridas – tai yra toji pati druska. Natrio chlorido yra kraujyje, jis užtikrina druskos rūgšties sintezę skrandyje, palaiko medžiagų apykaitos procesus ląstelėse, pasirūpina, kad akimirksniu ir reikiamu adresu būtų perduodami visi nervų sistemos impulsai. Tad jei tik organizme pristinga natrio chlorido, sutrinka viskas: virškinimas, skysčių pusiausvyra, nervai. Visiškai netekęs natrio chlorido organizmas per 12 dienų paprastai miršta.
Kita vertus, druskos perteklius organizmui lygiai taip pat pražūtingas. Jis provokuoja arterinio kraujospūdžio padidėjimą, sulaiko vandenį ląstelėse, skatina vystytis širdies kraujagyslių bei šlapimo šalinimo ir lyties organų ligas. 0,3 procento viso kūno svorio sudaranti druskos dozė yra mirtina.
Taigi akivaizdu, jog druskos atžvilgiu klausimas valgyti ar ne visiškai netinka. Šio produkto atveju svarbiausia žinoti, KIEK jo valgyti.
Žmogaus organizmui būtina druskos pusiausvyra. Valgomosios druskos paros norma yra 6–8 gramai, arba truputėlį mažiau nei šaukštelis. Bet reikia atmesti apie 80 procentų šio kiekio, nes jį gauname su gatavais maisto produktais: duona, makaronais, sausainiais ir t. t. Be to, papusryčiavę dešryte arba konservais, suvalgome druskos kiekį, triskart viršijantį paros normą. Taigi kai ruošiate valgį patys, geriau jau druskos berkite mažiau, o parduotuvinių padažų ir kitokių pagardų išvis venkite.
Kompensuoti diskomfortą, kurį sukels menkai pasūdytas maistas, padės didesnis natūralių prieskonių ir žalumynų kiekis, garuose arba orkaitėje troškintos daržovės (geriau šviežių ar šaldytų, bet tik ne konservuotų).
Na, o jeigu maistas vis tiek atrodo negardus, druska barstykite jį jau lėkštėje – taip jos suvartosite gerokai mažiau nei sūdydami visą patiekalą.
