Sarah su Becca susipažino pirmaisiais koledžo metais mugėje. Joje Sarah apžiūrinėjo rankinę. Becca pastebėjo, kad tamsiai žalią ir visiškai nepraktišką rankinuką Sarah laikė priešais save.
Becca buvo iš Teksaso, o Sarah – iš Izraelio, persikėlusi į šiaurės vakarus. Merginos greitai susidraugavo.
Vieną dieną Becca Sarah pasakė, kad serga. Mėnesius ignoravusi varginančius nugaros skausmus, Becca pagaliau kreipėsi į gydytoją ir jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos kasos vėžys.
Žinutes draugei rašė ir po mirties
Praėjus savaitei po Beccos laidotuvių, metro greta Sarah atsisėdo „Tweety Bird“ apsirengęs vyras ir išsitraukė „The Wall Street Journal“. Tai buvo toks atsitikimas, kokį mėgo Becca, ir Sarah instinktyviai griebėsi telefono, kad parašytų jai žinutę.
Įpusėjus rašyti žinutę, Sarah staiga suprato, ką daro. Jos pirštas drebėdamas pakibo virš ekrano, paskui vėl ėmė rašyti toliau. Ji pažvelgė į šalia sėdintį vyrą nežinodama, kuris iš jų labiau pakvaišęs: vyras ar ji, rašanti žinutę mirusiam žmogui. Bet vis tiek paspaudė „siųsti“, ir kelioms akimirkoms jai palengvėjo.
Tą dieną netikėtai prasidėjo naujas Sarah ir Becca pokalbis. Po savaitės Sarah parašė jai žinutę ir nusiuntė dvigubos vaivorykštės, kurią pamatė virš Manhatano panoramos, nuotrauka: „Aš tavęs pasiilgau.“
Kiek vėliau ji parašė SMS žinutę su naujos suknelės nuotrauka ir klaustuku. Kiekvieną kartą, kai rašydavo jai žinutę, akimirkai žiūrėdavo į ekraną ir laukdavo, kol žinutė bus perskaityta.
Sarah žinojo, kaip tai gali atrodyti kitiems, kurie matė, kaip ji laikydavo telefoną ir laukdavo atsakymo, kurio niekada nebus. Jai tai nerūpėjo.
Sulaukusi atsakymo apstulbo
Vieną dieną Sarah, eidama pro metro turniketą, parašė žinutę mirusiai draugei: „Nepatikėsi, bet „Seksas ir miestas“ sugrįžo! Bet be Samantos, todėl tau tai nepatiks.“
Ji pridėjo besišypsantį jaustuką ir įsidėjo telefoną į rankinę. Kai pasiekusi stotelę ji išsitraukė telefoną – iš šoko jį numetė ant žemės.
Pirmą kartą nuo tada, kai prieš penkerius metus mirė Sarah brangi draugė, – ji sulaukė atgalinės žinutės. „Atsiprašau, bet kas čia rašo?“ – buvo rašoma žinutėje.
Nedrąsiai peržvelgusi telefoną ji pamatė, kad jau pradėjo jau keli mėnesiai nuo to laiko, kai paskutinį kartą ji rašė Becca žinutę. Tuomet parašė naują: „Tai mano draugės Becca numeris“.
„Na, atrodo, kad dabar jis yra mano, – ekrane pasirodė atsakymas. – Prašau, daugiau nerašykite.“
Stovėdama metro perone ji pajuto keistą nuostabos, sielvarto ir pykčio mišinį, tarsi kažkas būtų išplėšęs jos telefoną iš rankų. Pasipiktinusi parašė atsakymą: „Atsiprašau, bet mano draugė mirė, ir tai vienintelis būdas su ja bendrauti“.
Ji nuslopino krūtinėje kylantį gniutulą, įsidėjo telefoną į rankinę ir nuėjo. Kažkur tarp perono ir gatvės Sarah išgirdo atsiųstos žinutės dingtelėjimą ir išsitraukė telefoną.
„Apgailestauju dėl jūsų netekties, – buvo rašoma žinutėje. – Bet prašau, daugiau nerašykite.“
