Trečdalį pasaulio išmaišęs keliautojas Vytautas Gaučys su bendražygių grupe sėkmingai įkopė į aukščiausią Aliaskos kalnagūbrio ir visos Šiaurės Amerikos viršūnę — Makinlį.
Kur žmogus tik taškelis horizonte
Vytautas Gaučys, Arvydas Jonaitis, Ričardas Paulauskas ir Linoreta Bertašiūtė, įsmeigę trispalves 6194 metrų aukštyje, pateko į dešimtuką lietuvių, užkopusių į atšiauriausią — tik Arktikos keteroms nusileidžiančią — viršukalnę Makinlį.
Aliaskos didybę ir platybę nusako pusiasalio pavadinimas — senųjų gyventojų aleutų kalba Aliaska reiškia Didžiąją žemę. 49-osios Jungtinės Amerikos valstijos plotas beveik prilygsta visai Europai, tačiau čia gyvena tik per pusę milijono žmonių. Jei gyventojų tankumas Niujorke būtų toks kaip Aliaskoje, šio miesto gatvėmis vaikščiotų tik 17 žmonių!
Beveik pusė aliaskiečių įsikūrę Ankoridže — uoste ir pramonės centre. Į šio miesto tarptautinį oro uostą suskrenda minios turistų iš Europos, Azijos ir kitų Amerikos valstijų. Iš Ankoridžo yra tiesioginiai reisai į Petropavlovską, Magadaną, Kamčiatką.
Kadaise Rusijai priklausiusį, o 1867 metais JAV parduotą kraštą tebesieja giminystės ryšiai su „plačiąja tėvyne". Rusų laikus primena slaviški vietovardžiai: Mikolajevsk, Ninilčik, Russian lake (rusų ežeras). Grupės vadovas Vytautas Gaučys, lankęsis Čiukčijoje, prisipažįsta keistokai jautęsis, matydamas angliškai šnekantį čiukčį.
Niekas ten nerizikuoja
Kelionei į Aliaską lietuviai rengėsi porą metų. Anot Vytauto, tai normalus laikotarpis išsiruošti į tolimąją Šiaurę: reikia įsigyti aprangos ir įrangos, atsparios 30—40 laipsnių šalčiui ir stingdančiam vėjui, Makinlio viršukalnėje kartais siaučiančiam net 160 km/h greičiu. Lietuvos alpinistai įsigijo geriausios Europoje ir pasaulyje mantos. “Niekas ten nerizikuoja", — kaip ledkirčiu nukerta Vytautas.
Užtrunka gauti JAV vizų, užsiregistruoti, sumokėti mokesčius ir pateikti duomenis apie ankstesnę patirtį kalnuose. Pastaruoju reikalavimu stengiamasi atbaidyti avantiūristus, pavyzdžiui, iš Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ar Amerikos, vykstančius į Makinlį tik todėl, kad jis yra arčiausiai. „Visi į Makinlį atskridę europiečiai į jį įkopia — skystablauzdžiai nevažiuoja, — sako Vytautas. — Kelionė yra brangi, tad vyksta tik tie, kurie nori ir gali įkopti." Tuo tarpu iš viso į šalčiausią viršukalnę sėkmingai užsiropščia tik pusė kopiančiųjų.
Aliaskos delikatesai
Didžiausiame Aliaskos mieste Ankoridže nėra dangoraižių — čia stovi dažniausiai vienaaukščiai žemės spalvų pastatai, nemažai jų suręsta iš medžio. Suvenyrų krautuvėlės, žuvies restoranėliai ir net maisto parduotuvės vilioja turistus lokių iškamšomis.
„Atvykus į svečią šalį pirmiausia reikia paragauti alaus ir pažiūrėti, ar jis nėra geresnis už lietuvišką", — juokiasi Vytautas. Paprašęs atnešti geriausio keliautojas nustebo taurėje išvydęs skaisčiai oranžinį gėralą, paskanintą apelsino griežinėliu. Pasirodo, tai buvo nealkoholinis vaisinis Sietlo alus.
Didžiausias Aliaskos delikatesas — lašišinės žuvys ir jūros gėrybės. Jų prigaudoma tiek, kad pakanka ir kitoms valstijoms. Į Sietlo žuvų turgų produkcija irgi gabenama iš Aliaskos. Pirkėjams brukte brukamos krevetės, raibuliuojančių jūros akmenėlių spalvos omarų uodegos, o karališkieji krabai tarsi girdamiesi žnyplėse laiko užrašus “Fat crab" (riebus krabas).
Žuvį nepopuliaru rūkyti — ji kepama arba verdama. Nemažai jūros gėrybių sužvejojama ir iš trijų pusių Ankoridžą supančioje Kuko įlankoje. Iš ketvirtosios miestas remiasi į akinamai baltus kalnus.
Aliaska lietuvius pasitiko gana švelniu oru. Kalnų baltumo įspūdį nustelbė baltosios naktys. Beveik mėnesį po Amerikos šiaurę keliavę alpinistai taip ir neregėjo sutemų. „Ankoridže prieblanda trunka apie valandą, bet vis tiek galima skaityti laikraščius", — pasakoja Vytas. Čia trumpiausios naktys būna birželio 15—24 dienomis, o kalnuose apskritai netemsta.
Taksi lėktuvėliai
Aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas Makinlis priklauso Aliaskos kalnagūbriui, apie 1000 km besidriekiančiam per centrinę valstijos dalį rytų—vakarų kryptimi. Kalną tuometinio Respublikonų partijos kandidato į Prezidentus Williamo McKinley vardu 1896 metais praminė vienas aukso ieškotojas — šitaip jis norėjo išgarsinti aršų aukso standarto šalininką ir atsikirsti burnojantiems sidabro kasyklų savininkams. Makinlio pavadinimas labiau paplitęs Europoje, o Aliaskoje populiaresnis senasis — atabaskų indėnų duotas vardas Denali (Aukštasis).
Arčiausiai Denali esanti gyvenvietė — Talketna. Nedideliame miestelyje negausu gyventojų — tik apie 600. Čia kasmetės žiemos šventės šurmulyje renkamas šauniausias kalnietis ir Šiaurės amazonė. Kelios rudomis lentomis apkaltos miestelio parduotuvės ir smuklės atrodo taip, tarsi riogsotų nuo aukso karštinės laikų. Užtat Talketnos oro uoste dirba šešios aviakompanijos. Vasarą kaip bitės zuja margi keturviečiai ar dviviečiai taksi lėktuvėliai — vienintelė priemonė, įveikianti iki kalno likusius 57 kilometrus: neišbrendamas pelkes ir kemsynus. Žiemą, kai pelkės užšąla, į kalną galima keliauti ir slidėmis ar šunų kinkiniais.
Ponai, prašome nešiukšlinti
Talketnoje lietuviai išklausė paskaitą, kaip elgtis kalnuose, ir gavo... du maišus šiukšlėms parsinešti. Kalnuose šiukštu negalima šiukšlinti, net gamtiniai reikalai atliekami keliose vietose įrengtuose stacionariuose tualetuose ar į tarpeklius. Baltas spindintis sniegas rodo, jog šios taisyklės niekas nelaužo. Alpinistai iš anksto įspėjami, jog bus tikrinami, ar parsinešė atliekas (šiukšlių maišai sveriami ir lyginami su kitų turistų parsigabentais).
Lietuviai netruko įsitikinti, jog kalnuose — ideali švara. Talketnoje likus valandai iki išskridimo vienas keliautojas iš jų grupės smarkiai įsipjovė pirštą — teko siūti. Per 13 dienų sterilioje kalnų aplinkoje pirštas sugijo.
Kelionė į Makinlio viršūnę prasideda 2200 metrų aukštyje, Kalhitnos ledyne. Į šią stovyklavietę atskraidina Talketnos taksi, kurių, anot keliautojų, čia daugiau nei lėktuvų Vilniaus oro uoste. Alpinistai apsiauna šiltus arktinius batus dvigubu padu, pasiima ledkirčius, užsiverčia 40—50 kg kuprines, sėda į lėktuvą ir jau po pusės valandos nusileidžia Kalhitnoje.
Ypač pavojingose vietose tenka eiti susirišus. Plyšių plotis kartais siekia iki 15 metrų, todėl du žmones rišanti virvė privalo būti bent 20 metrų — vienam įsmukus į tarpeklį, kitas gali jį išlaikyti. Kol kelias ledynu nestatus, kai kur net nuožulnus, alpinistai mantą gabenasi rogėmis, o per gurgždantį sniegą klampoja iš odos nupintais sniegžengiais — slides primenančiais įrenginiais riestu galu, tik 3—4 kartus platesniais ir trumpesniais.
Čia vienintelės spalvos — melsvai balta sniego ir vaiskiai žydra dangaus, dar ryškesnės dėl kaitrios saulės. Tik vakarais, pasikeitus spindulių lūžio kampui, šešėliai įgauna nežemišką violetinį atspalvį.
„Nėra vėjo, nėra šniokščiančios upės, nėra medžių — girdi tik savo žingsnius, na, iš pradžių dar praskrendantį lėktuvėlį, — stebisi vienintelė moteris grupėje Linoreta. — Kalnai net nekvepia gamta, nes nėra augmenijos, vandens, gyvūnų. Tiesa, paukštelių, įsigudrinusių gyventi tokiomis sąlygomis, matėme, bet ir jie prijaukinti turistų."
Sezono metu temperatūra Kalhitnos ledyne vadinama „marškinėlių oru". Alpinistai džiaugiasi galį vilkėti drabužius trumpomis rankovėmis, tačiau atgręžę į saulę veidą jaučia, kaip šąla pakaušis. Kalnuose saulės spinduliai — vienintelis šilumos šaltinis.
Vakare sukausto šaltis. „Prie jo pripratome jau antrą dieną — galėjom be pirštinių darbuotis. 25 laipsniai šaltis nebaisus, nes kalnuose nedrėgna", — tikina Vytautas. Šiaip saugo žąsies taukai, tačiau dėl netikėtos „šilumos" lietuviams jų neprireikė. „Pirštai ir rankos nešalo, tačiau nepasisekė pasiėmusiems metalinį šaukštą — jis šaldavo prie lūpų", — sako grupės vadovas.
Kaip išvirti makaronus
Nestatus ledynas baigiasi stačiu šlaitu. Rogės ir kelionei atgal skirtas maistas apie metrą užkasamas į sniegą, kad neištirptų, neiškapstytų paukščiai. Slėptuvės vieta žymima bambukine lazdele su gaire, ant kurios užrašomas ekspedicijos pavadinimas ir numanoma grįžimo data. Patogesnėje vietoje į sniegą susmeigiamos kelių ar net keliolikos ekspedicijų lazdelės — atrodo tarsi nendrėmis apaugęs užšalęs tvenkinys.
Kalno šlaitai staigiai šauna į viršų, tad reikalingus daiktus tenka susinešti kelis kartus laipiojant aukštyn—žemyn.
Tuo pat metu organizmas pratinamas prie aukščio — deguonies ir drėgmės stygiaus. Kalnuose nuo pat pirmos dienos ima troškinti. Sustoję atsipūsti alpinistai tuoj pat uždega benzinines viryklėles ir tirpdo sniegą.
Kalnų liga susergama labai įvairiai: vieniems skauda galvą, kitiems pilvą, tretiems trūksta oro. Vieni negaluoja kopdami, kiti leisdamiesi. Vieną dieną išsenka jėgos, dingsta apetitas. „Du kartus buvo apėmęs toks miegas, kad nieko nebenorėjau — tik miegoti", — pasakoja Linoreta.
Septintą kelionės dieną pasiekę 5200 metrų aukštį ir rimtai pasiruošę lemiamam žygiui į viršūnę alpinistai taip ir nepajudėjo iš stovyklos — užklupo pirmoji pūga. „Iš palapinių nė nosies neiškišom: siautė labai stipri vėtra, nieko nesimatė, — prisimena Vytautas. —
Be to, prieš viršūnės ataką rekomenduojama porą dienų pailsėti. Daug miegojom, daug valgėm, netgi lašinius. Sakoma, jog tokiame aukštyje mėsa sunkiai virškinama, bet tai netiesa — užkirtus mėsytės, lašinukų, atsiranda jėgų." O štai makaronai neišverda — trūksta slėgio. Užtat galima papokštauti — patikliam naujokui liepti pūsti į verdančius makaronus, „kad suminkštėtų".
Juodojo alpinisto šmėkla
Populiariausias alpinistų pasakojimas — apie Juodąjį alpinistą, netikėtai išnyrantį iš tamsos pasiteirauti kelio. Tai prasimanymais pagražinta tikra istorija apie žmogų, bendrakeleivio paliktą žūti Kaukazo kalnuose, Alibeko ledyne. Dabar pajuodusio nelaimėlio vėlė blaškosi be vietos ir ieško jį išdavusio „draugo".
Kol pūgos sustabdyti keliautojai gąsdino vienas kitą kraupiomis istorijomis, vėjas pripustė sniego į dvigubas palapinių sieneles. Laimė, didesnės bėdos nepadarė. Brėško giedras aštuntosios dienos rytas — oras atrodė palankus tolesnei kelionei. Viršūnės šturmui prireikė septynių valandų.
Sunkiausia prieiti prie viršaus itin siaura — 10—15 cm pločio — ketera. Sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą žvelgiant į iš abiejų pusių žiojinčią prarają. Stipriam vėjui nuo keteros nupūsti žmogų — vieni niekai. Jei vienas alpinistas nuslystų, kitas, su juo susirišęs, turėtų šokti į priešingą pusę. „Maždaug 6000 metrų aukštyje vos prisiverčiau judėti — žengiau po žingsnelį už draugus, už pažįstamus, po to skaičiavau iki 20-ies ir ilsėjausi, vėliau iki 15-os, iki 10-ies", — lemtingas akimirkas prisimena Linoreta.
Tądien lietuviai į kalną įkopė antrieji — juos aplenkė niujorkiečių grupė. Nedidukėje viršūnėje telpa penki ar šeši žmonės. Vytautas Gaučys apgailestauja, kad pasitaikė debesuota diena — baltiems kamuoliams rangantis apie snieguotas uolienas buvo matyti vos viena viršukalnė.
Reikėjo skubėti — apačioje eilės laukė suomiai ir norvegai. Viršukalnė — toli gražu ne kelionės pabaiga. Visi nelaimingi atvejai Makinlyje ir dauguma alpinizmo istorijoje įvyko leidžiantis, kai jėgos išsekusios, dėmesys atbukęs. Retkarčiais teko eiti atbulomis, kad vieni raumenys pailsėtų, o kiti padirbėtų. Bjūrantis oras vertė skubėti. Pavargę bet patenkinti keliautojai pasiekė bazę Kalhitnos ledyne ir ramiai užmigo — per pūgą taksi lėktuvėliai neskraido. Šeštą valandą ryto ekspediciją pažadino balsas per raciją. „Lithuania, Lithuania", — kvietė operatorė. Oras pasitaisė — metas leistis.
Kiek kainuoja oras
Lietuviai buvo pasiruošę kopti 19 dienų, bet nuo kalno nusileido 13 paros vakarą. Sutaupytas laikas — puiki proga pasižvalgyti po valstiją. Jie išsinuomojo automobilį ir pajudėjo šiauriausiu amžino įšalo žemės greitkeliu, jungiančiu pramoninį miestą Ferbanksą ir Siuardo uostą Kenajo pusiasalyje.
Aliaskos miestuose važinėjama išplerusiais kledarais — čia automobiliai, kaip ir visi daiktai, tarnauja iki pabaigos. Amerikiečiai ne tik taupūs, bet ir išradingi — atvykėliams pardavinėja maišelius su aukso smilčių žiupsniais bei buteliukus, pripildytus... Aliaskos oro.
Nors aukso karštinė siautė beveik prieš pusantro šimto metų, turistai vis dar uoliai sijoja upių smėlį. Tik jie ir gali atsakyti, ko iš tikrųjų ieško — aukso ar atostogų įspūdžių.
Aliaska — bene mėgstamiausia turistų Amerikos valstija. Kiekvieną dieną Siuardo uoste prisišvartuoja kruizinis laivas su trimis tūkstančiais žmonių. Šis Kenajo pusiasalio uostas vilioja vandenyno faunos mylėtojus. Nedidukais laiveliais jie plukdomi į garsiuosius Kenajo fiordus stebėti jūros liūtų, ruonių, banginių ir paukščių. Vienas gražiausių paukščių — papūgą primenantis pufinas oranžiniu snapu. Aliaskoje jo vardu vadinami restoranai ir parduotuvės.
Su laivais lenktyniauja delfinų būrelis. O milžinai banginiai ramiai žvejoja ir į nieką nekreipia dėmesio. Kai galiūnas trinkteli uodega per vandenį ar paleidžia fontaną, laive nugriaudi plojimai. Žalio sūraus vandens pursluose švysčioja nugaros, pelekai, uodegos. “Jei banginiai plaukia grupe — tai būtinai lygiagrečiai, tarsi viena eile pakinkyti žirgai", — žavisi Vytautas.
Fiorduose pribarstyta uolėtų salų — gražu, nors ir atšiauru. Saulė šviečia, bet nešildo, tad oras žvarbokas. Šalčiu dvelkia Holgate ledynas. Kas 15 minučių nuo jo atitrūksta milžiniškas — tarsi penkiaaukščio namo siena — luitas ir su trenksmu krinta į vandenį. Aliaskoje vis dar gyvi ledynmečio atgarsiai, aršiai grumiasi galingos tektoninės ir geologinės jėgos.
„Vargu ar yra pasaulyje gražesnis kalnas už Makinlį", — teigia Vytautas, regėjęs Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos grožybes. Jis prisipažįsta, kad dar nenusileidęs nuo Aliaskos poliarinio stogo mintyse jau ėmė dairytis naujos viršūnės.
Eglė Jasiūnienė
