Koks yra tavo gyvenime sudėtingiausias ar sunkiausiai priimtas sprendimas?
Mano sprendimą būtų labai sudėtinga apibūdinti vienu sakiniu, bet aš visą savo gyvenimą labiausiai norėjau išeiti iš savo tėvų namų. Taigi sulaukus 18-kos metų aš tai padariau. Bet, tiesą sakant, išėjimas iš namų įvyko ne tik mano iniciatyva – tėvai mane tiesiog išvarė.
Ir nuo to momento tavo gyvenime įvyko labai svarbus ir esminis lūžis – pradėjai gyventi atskirai ir visiškai nutraukei ryšius su savo mama ir tėčiu?
Taip, visiškai savarankiškai ir pradėjau kurti savo gyvenimą. Absoliučiai be jokios savo tėvų materialinės ir moralinės pagalbos.
Kiek tu jau laiko nebendrauji su savo tėvais?
Apie septynerius metus. Aš gyvenu Vilniuje, tėvai Šiauliuose. Mes visiškai nepalaikom jokio ryšio. Kažkada buvom susitikę per senelio laidotuves ir tiesiog apsimetėm vieni kitų nematantys.
Tai kodėl Deimante to ryšio nėra nei su mama, nei su tėčiu?
Istorija gan ilga ir sudėtinga. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano tėvai yra problematiški žmonės. Tėvas yra alkoholikas, o mama – sektantė. Ji priklauso Jehovos liudytojų sektai. Kadangi šita sekta yra labai radikalių pažiūrų – kaip ir visi naujadarai jie turi kažkaip prikaustyti dėmesį bei išlaikyti narius, tai dėl to taisyklės yra labai griežtos ir augti tokioje šeimoje buvo labai sudėtinga, ypač kai esi vienintelis vaikas.
Tai kokios yra esminės ir griežčiausios taisyklės, kurias tu patyrei augdama?
Man visada buvo kalama į galvą, jog visas pasaulis yra Šėtono sistema. Visi, kurie nepriklauso sektai, yra blogi žmonės. Nuo jų reikia laikytis atokiai, nebent tu juos įtrauksi į sektą tapti nariais. Kitu atveju žmonių reikia vengti, nes jie padarys blogą įtaką ir tai iš tiesų man buvo sunkiausia – kai vaikui reikia bijoti viso pasaulio.
Paskui augant ir vystantis mano požiūriui, aš supratau, kad tie žmonės nėra jau tokie blogi ir tada realiai pradėjo rastis priešprieša tarp manęs bei tėvų. Aš norėjau turėti draugų – mokykloje, pasaulyje ir man tai neleidžiama.
Tai čia vienas sunkiausių aspektų, nes visas socialinis gyvenimas yra atribotas. Man sakydavo, kad aš esu pakliuvusi į teisingą ir gerą gyvenimą, turiu tuo džiaugtis, dėkoti už tai, o aš staiga priešinuosi, noriu susitikinėti su savo draugais, nors tai, pasak tėvų, yra blogybė.
Taip pat Jehovos liudytojai nešvenčia gimtadienių, Kalėdų ir kitų įprastų žmonėms švenčių. Tai buvo ypatingai sunku ir liūdna vaikui, kai visi, pavyzdžiui, švenčia Kalėdas ir prieš jas mokykloje vaikai keičiasi dovanėlėmis, o aš tiesiog sėdžiu nosytę nukabinusi... nei aš kitiems dovanodavau ką nors, nei man.
Bet tavo tėtis, kaip sakei, nebuvo Jehovos liudytojas?
Jis nebuvo narys, bet palaikė mamą šiame tikėjime ir, galima sakyti, buvo pasyvus sektos sekėjas. Sekmadieniais eidavo į bažnyčią, jam patiko mintys ir idėjos, kurias jehovistai rašo savo lankstinukuose.
Jis taip pat toleruodavo griežtas mamos taisykles. Visgi priežastis, kodėl jis netapo pilnaverčiu sektos nariu buvo jo problemos su alkoholiu, nes jehovistai netoleruoja tokių dalykų.
Kaip tu, būdama vaikas ir patirdama tokią ryškią disonaciją tarp savo gyvenimo namuose ir viso likusio pasaulio, išgyvenai, kaip tu ištvėrei, ką jautei ir darei?
Aš ilgą laiką tiesiog laukiau pilnametystės. Ir šalia to buvau pasinėrusi į meną – rašydavau eilėraščius, piešdavau, rašydavau dienoraščius – visa tai buvo mano mylima veikla, savotiški draugai, nes realių draugų aš nelabai galėjau turėti.
Tėvai visąlaik norėjo, kad būčiau namie po pamokų, todėl jokių būrelių ar popamokinių veiklų nelankiau. Knygas taip pat ne visas galėjau skaityti – kur yra magijos, burtų – turėjau vengti. Taigi Hario Poterio knygų nesu skaičiusi. Taip pat ir animacinių filmukų negalėjau žiūrėti, kur yra kovos, veiksmo elementai, pavyzdžiui, to meto populiarus filmukas „Drakonų kovos“ man buvo tabu.
Tau būdavo momentų, kai tu jauteisi labai vieniša?
O taip. Aš visąlaik jaučiausi labai vieniša. Manau, kad vaikystėje aš tiesiog sirgau depresija. Nes buvo labai didelė nemiga – beveik kiekvieną naktį aš užmigdavau tik kokią 5 val ryto. Iki tol rašydavau arba dienoraštį, arba klausydavau radijo. Tikrai būdavo daug naktų, kai aš tiesiog verkdavau į pagalvę ir galvodavau, kad greičiau ta pilnametystė ateitų.
O tavo ryšys su mama? Na, ji buvo griežta, kontroliuojanti, bet ar buvo nors kokių švelnumo akimirkų?
Jei atvirai – mūsų ryšys buvo labai dviprasmiškas. Nes ji sakydavo dažnai, kad nori būti su manim geriausiomis draugėmis, kad ją pačią tėvai labai griežtai auklėjo ir ji manė, jog niekada nemuš savo vaikų, bet ji mane mušdavo. Ir savo šituos veiksmus vis teisindavosi sakydama, kad va negaliu su tavimi kitaip susitvarkyti, prarandu kantrybę.
Ji mušdavo mane, pavyzdžiui, diržu – maždaug iki kol man sukako 10 metų, paskui tai pasibaigė ir tikindavo, kad aš tave mušu, nes myliu! Ir kaip vaikui suprasti – ar tu mane myli iš tikrųjų, ar nekenti, jeigu muši? Ir būdamas vaiku galvoji, kaip yra iš tikrųjų ir kyla tada ne meilė, o elementari baimė.
Mama tave bausdavo, kai prasikalsdavai kažką. Tai kokie buvo tie mažos mergaitės nusikaltimai, už kuriuos gaudavai lupti diržu?
Na, mušti gaudavau už tokius „nusikaltimus“ kaip prisišlapinimas į kelnes. Arba už tai, kad verkdavau parduotuvėje dėl nenuperkamos lėlės.
Buvo tikrai labai daug neteisingų iš šiandienos perspektyvos žiūrint smurto protrūkių. Nes aš nepateisinu jokio smurto prieš vaiką – ypač mažą vaiką. Esu įsitikinusi, kad galima susitarti ir tiesiog kalbėtis apie viską, paaiškinti vaikui.
Pavyzdžiui, aš gal antroje klasėje pradėjau vogti. Ir vietoje to, kad nuoširdžiai manęs paklaustų, kodėl aš taip elgiuosi, buvau baudžiama mušimu ir tokiu būdu grąžinama į doros kelią.
Tai kodėl tu pradėjai vagystes?
Dabar, kai daug dirbu su savimi ir analizuoju viską, aš suprantu, kad tokiu būdu tiesiog stengiausi būti arčiau tų vaikų, kurių yra tie daiktai. Aš stengiausi tapti normali ir gyventi normaliame pasaulyje.
Dažniausiai tai būdavo flomasteriai, lipdukai, visokie vaikiški niekučiai, kurių man nepirko. Tėvai visada rasdavo tuos daiktus ir liepdavo nuėjus į parduotuvę viską atpirkti bei grąžinti vaikams. Aš tam visiškai pritariu, tačiau šalia to, dar būdavo labai skaudžios fizinės bausmės ir jokio noro sužinoti, kodėl taip elgiuosi.
O tavo tėtis? Kaip jis reagavo į visa tai? Į mamos auklėjimą, mušimą – ar jis palaikė ją, ar tiesiog nekreipė dėmesio? Koks buvo jo vaidmuo?
Tėtis prieš mane nėra pakėlęs rankos iki paauglystės. Jis tiesiog pritardavo mamai ir nelabai kišosi. Kadangi tėvas daug tuo metu dirbdavo ir nebūdavo namie, jam grįžus mama apie viską raportuodavo. Mano šeimoje buvo tokia auklėjimo sistema, kad tėvai stovi vienoje fronto pusėje, o vaikas – kitoje. Vaikas negali būti baudžiamas vieno tėvo, o kitam guostis ar ieškoti užtarimo, nes čia jau yra nebe sistemingas auklėjimas. Taigi tėtis palaikė mamą ir visiškai nesvarbu, ką ji galvojo ar jautė, jie buvo išvien.
Apskritai, koks ryšys tavo buvo su tėčiu tuo metu?
Mano ryšys su tėčiu iš pradžių buvo geras. Kadangi tada dar jis manęs nemušdavo, aš jo ir nebijojau. Mes tikrai turėjom gerus santykius ir aš labai mylėjau tėtį.
Prisimenu, kad kai reikėjo mokytis eilėraštukus, jis visuomet man padėdavo, nes mama kažkaip niekada nenorėdavo kištis į mano mokslo reikalus ir suteikti pagalbą, jei jos prašydavau. Iš pažiūros mūsų šeima atrodė tikrai normali. Ir santykiai kartais tikrai būdavo visai gražūs – mes vykdavom visi kartu į gamtą, keliaudavom po Lietuvą su palapinėmis.
Viskas kaip ir įprasta lyginant su kitomis šeimomis, tačiau viduje ir ypač įvykus kokiam nors konfliktui, kokiai krizinei situacijai, viskas buvo sprendžiama nenormaliai.
Tai jūsų namuose buvo ir labai daug konfliktų, taip? Pirmiausia tarp mamos ir tėčio?
Taip. Tų konfliktų buvo tikrai daug ir jie būdavo labai garsūs, su labai daug keiksmažodžių, o aš viską girdėdavau, nes gyvenome nedideliam bute. Aš to net norėdama negalėjau išvengti.
Kaip tu tada jauteisi viską girdėdama?
Man būdavo labai baisu. Aš kartais net galvodavau, kad gal reikėtų lipti iš lovos ir eiti gelbėti situaciją. Galvojau, kad gal pamatę vaiką, jie liausis šaukę ir pykęsi.
Bet galiausiai baimė nugalėdavo ir aš neidavau iš savo kambario. Aišku, miegoti tokiomis konfliktų naktimis būdavo beveik neįmanoma. Gerai nors tiek, kad tarpusavyje jie nesmurtavo. Prisimenu tik vieną kartą, kai tėtis kažką padarė mamai – gal pastūmė ir mes po to išvažiavom kelioms savaitėms abi pagyventi pas senelius.
Ar tu kalbėjai su seneliais apie tai, kas vyksta jūsų namuose?
Ne, mes niekad nekalbėjom. Nes manęs niekas nepaklausė. O aš ir nedrįsau pasakoti, nes nemokėjau to daryti. Galvojau, kad gal viskas yra normalu ir gal seneliams toks mūsų gyvenimas yra normalus.
Aš visada tuos barnius vertinau kaip tėvų asmeninius santykius, apie kuriuos pasakoti kažkam nereikia ir kad tai tiesiog ne mano reikalas. Kalbėti apie save, savo jausmus aš tikrai nemokėjau, nes vaiką reikia to mokyti, o manęs juk niekas nemokė ir nesidomėjo šeimoje, kaip aš jaučiuosi, koks mano vidinis jausmų pasaulis.
Bet seneliai galėjo numanyti, kas vyksta jūsų namuose? Kaip manai dabar?
Tikrai taip. Nes aš prisimenu atvejus, kai tėvas susipykdavo su seneliais būnant jų namuose. Tada kildavo baisus barnis, jis išsiuntinėdavo senelius į visas puses, šaukdavo, imdavo draskytis – tokie žiaurūs pykčio priepuoliai.
Ir visiškai nesvarbu, ar tėvas girtas, ar blaivas – jam dažnai galėdavo užeiti tokie isterijos priepuoliai, jeigu kažkas pasakydavo tai, kas jam labai nepatinka. Ir man iš tikrųjų labai liūdna, kokia dabar yra susiklosčiusi situacija, nes seneliai viską žino.
Aš jau užaugusi ir moku papasakoti aiškiai, kaip gyvenau, ką patyriau ir nepaisant to, jie vis tiek manęs nesupranta ir nenori girdėt. Aš galvoju, kad tėvai yra tiesiog linkę toleruoti savo vaikų netobulumą. Kai kurie, aišku.
Mano tėvai kaip tik dažnai pabrėždavo mano „netobulumus“ ir kartodavo, kokia esu bloga dukra, lygindavo su kitų šeimų vaikais ir dėl to jaučiausi visiška atmata.
O seneliai – tiek iš tėvo, tiek iš mamos pusės atvirkščiai yra linkę pabrėžti savo vaikų gerąsias savybes – štai padeda ūkyje, nukasa bulves, nuveža pas daktarus ir tada jie tampa tobulais.
Bet seneliai užsimerkia prieš jų blogą elgesį, ignoruoja, pavyzdžiui, faktą, jog tėtis turi rimtų problemų su alkoholiu. Tiesiog aš manau, kad taip seneliai bando išvengti sunkaus kaltės jausmo, kad negelbėjo manęs ir kad jų pačių vaikai užaugo tokiais žiauriais tėvais. Vadinas, jų pačių auklėjimas kažkokiu būdu sutraumavo mano tėvus.
Iki paauglystės tėtis tavęs nemušė. O kas pasikeitė tau tapus paaugle?
Aš nežinau, kas pasikeitė jo galvoje man tapus paaugle. Bet akivaizdu, jog mama manęs mušti daugiau negalėjo, nes mes tapom kone vienodo ūgio ir dydžio. Aš galėjau apsiginti jau nuo mamos smūgių diržu. Todėl turbūt natūraliai šitą bausmių vykdymą perėmė tėvas, kuris buvo ir stipresnis, ir didesnis už mane.
O tavo pačios elgesys irgi ėmė keistis tau tapus paaugle?
Taip, tikrai. Aš pradėjau maištauti, nebenorėjau klausyti daugiau visų Jehovos tikėjimo dalykų ir laikytis taisyklių, kurios draudė bendrauti su kitais vaikais iš mokyklos ir kiemo. Aš pradėjau švęsti šventes, na bent jau mokykloje ir pas draugus namie. Aišku, tai jiems labai nepatiko, nes viską lydėjo dar ir įprasti paaugliški dalykai, kaip pirmi kartai paragavimo alkoholio, cigarečių. Mane pasitikdavo prie durų, apuostydavo ir aišku greitai suprasdavo, ar aš grįžau nusikaltusi, ar ne.
Ir kas toliau vykdavo, jeigu jie užuosdavo svaigalų ar cigarečių kvapą?
Dažniausiai skirdavo labai griežtas bausmes – namų areštą, atimdavo telefoną, porą kartų net ėjom į policijos komisariatą, kuris buvo šalia namų. Jie patys mane nuvesdavo ten, kad įpūsčiau į alkotesterį ir policija išrašytų baudą.
Nors ji būdavo išrašoma tėvams, nes buvau nepilnametė, bet sumokėti turėdavau aš pati iš savo santaupų ar senelių dovanotų pinigų.
Be viso to, aš patirdavau didelę gėdą ir jie tikrai tuo mėgavosi. Gerai pamenu atvejį, kai nuėjus į nuovadą aš įpūčiau nulį ir tai matė į areštinę uždaryti vyrai. Jie tada pradėjo taip juoktis iš mano tėvų ir sakyti, kad kaip jūs galėjot atvesti savo vaiką čia – visiškai blaivų. Buvo savotiška komedija ir kai galiausiai išėjome į lauką, policininkai įspėjo tėvus, kad jei dar kartą atves į nuovadą blaivų vaiką, patiems išrašys baudą už melagingus parodymus. Ir tada tėvai labai supyko ant policijos, kad neva jiems niekas nepadeda susitvarkyti su nedora dukra.
O kada tėtis keldavo prieš tave ranką – kokiose situacijose?
Aš tikrai nepamenu atvejo, kad jis būtų mane mušęs dėl parūkymo ar išgėrimo. Bet yra buvę ne sykį, kai pradėdavo mušti už dalykus, kurie mano akimis žiūrint tikrai nebuvo kažkokie baisūs ar verti tokių žiaurių veiksmų.
Pavyzdžiui, grįždavau pavėlavus pusvalandį ar valandą, arba pavadindavau mamą – motina. Esu sumušta už tai, kad grįžau plaukus nusidažiusi juodai ir su auskaru lūpoje..
Kaip tėtis tave mušdavo? Galima įsivaizduoti, kad prieina ir pliaukštelėja arba skelia antausį. O ką jis darydavo? Ar buvo kažko smarkiau ir daugiau?
Taip, deja, buvo ir smarkiau, ir daugiau. Buvo taip, kad aš tiesiog guliu ant grindų ir mane spardo. Buvo, kad paėmęs už plaukų tranko galvą į sieną. Aš bėgdavau nuo jo per visus namus, o jis vydavosi. Tada aš mesdavau į tėvą visokius daiktus gindamasi, kad tik jis manęs nepasivytų – visiškai kaip per kokį veiksmo filmą… Tik mano atveju tai buvo tikras smurtas.
Sunku to klausti, bet tomis akimirkomis, ar tu galvodavai, Deimante, apie ką nors?
Aš tuo metu nedaug galvodavau, bet dažniausiai mintys sukosi apie tai, kaip apsiginti ir dar galvodavau, kodėl mama nekviečia policijos.
Kodėl jie mane veda į nuovadą, kai grįžtu išgėrusi vieną stiklinę sidro, ir kodėl ji nekviečia policijos, kai mane tuoj užmuš.. Galbūt man negrėsė mirtis, bet niekada negali žinoti, kuo kiekvienas smūgis pasibaigs. Nes vyras, apimtas tokios agresijos, yra neprognozuojamas.
Ir žinai, aš dabar, štai kalbant su tavimi prisiminiau, kad bijodavau, jog pati jo nenužudyčiau. Nes man būdavo mintys, kad dabar aš galėčiau pasiimti peilį ir apsiginti vieną kartą taip visiems laikams.
Ta prasme, tai tikrai siaubingi išgyvenimai. Bet gerai, kad aš kažkaip sugebėdavau įveikti savo vidinę agresiją ir stengdavausi tokiais momentais būti kuo arčiau lango ar durų ir kad galėčiau kuo greičiau išbėgti iš namų.
Ir kas galiausiai atsitiko tą dieną, kai visos įtampos pūlinys sprogo ir tėvai tave išvarė, o tu ir nebegrįžai daugiau į tuos namus?
Na, buvo tiesiog eilinė situacija. Grįžau gal pusantros valandos vėliau, nei buvom sutarę. Visada privalėjau grįžti iki 22 valandos. Viskas su tuo yra gerai, bet tąsyk aš grįžau vėliau, nes užtrukau pas vaikino tėvus, su kuriais labai gerai sutariau.
Ir dar nespėjus įžengti į namus, jau buvau pasitikta visokiausiais bjauriais žodžiais ir keiksmais – nuo kekšė, paleistuvė iki dar baisesnių. Aš tada atsikirtau – kažką pasakiau ir nuėjau į savo kambarį. Ir tik tada supratau, ką aš padariau – atsikirtau tėčiui, o tai reiškia, kad jis dabar žiauriai supyks. Tuomet išgirdau, kaip jis atsikelia nuo sofos ir juda link mano kambario. Kaip tik tuo momentu atsiminiau, kad savo rankinėje turiu dujų balionėlį. Jį man buvo padovanojęs tuometinis draugas, kad būtų saugiau sutemus grįžti namo.
Ir aš nutariau, kad man reikia išsitraukti jį ir apsiginti. Tėvui įėjus į mano kambarį, iškart nupurškiau dujom, dar nespėjus jam nieko man padaryti, bet tada jis atėmė balionėlį ir purškė atgal. Iškart po to mėgino pradėti muštis, bet man pavyko išsmukti iš kambario ir išbėgti iš namų.
Jau lauke aš paskambinau draugo mamai, iš kurios ir grįžau pavėlavusi. Ji atvažiavo manęs pasiimti į savo namus ir aš ten kuriam laikui apsistojau. Aš gal tą akimirką net nemaniau, kad čia jau yra ta kritinė situacija ir tikrai tas lemiamas momentas, kai aš visam laikui palikau tėvų namus.
Bet po kelių dienų gavau SMS nuo mamos, kur buvo parašyta – perduodu tau žinutę nuo tėčio: susikrauk savo visus daiktus per savaitę, nes kitaip mes juos išmesim.
Kaip tu pasijautei perskaičiusi tą žinutę?
Iš tikrųjų, man buvo labai netikėta iš jų pusės, bet aš visai apsidžiaugiau. Bent jau tą akimirką, nes nesuvokiau dar, kad netrukus turėsiu kažkaip pati išgyventi. Nes juk negalėjau visąlaik glaustis pas draugo tėvus. Tačiau jie man padėjo. Mes kartu nuvykome pasiimti daiktų.
Visgi į namus iš pradžių įėjau viena, kur jau laukė abu tėvai. Pasakiau, kad noriu išsivežti kompiuterį ir radiją, kuriuos pirkau už senelių dovanotus pinigus. Jie su tuo nesutiko. Tada vėl vos nekilo muštynės, bet aš išbėgau ir jau grįžau į namus su draugo tėvais. Vos tik jie pamatė svetimus žmones, iškart pasikeitė, ėmė šypsotis ir dar pasakė išlydėdami – ačiū, kad pasiimate mūsų dukrytę.
Tu išėjai, Deimante. Uždarei duris. Ir kaip tada jauteisi jau po visko?..
Kai tau yra 18 ar 19 metų ir išeini iš namų su savo daiktais, galva dar yra tokia tuščia, jokių didelių planų irgi nėra… Tai aš tą akimirką tiesiog vaikiškai džiaugiausi savo pergale. Nes aš to visą laiką labai norėjau. Bet bėgo laikas, aš turėjau kažko imtis ir tada suvokiau, jog prasideda rimtos problemos. Kaip pradėti tą savarankišką gyvenimą? Iš kur gauti pradžiai pinigų? Kaip atsistoti ant kojų vienai?.. Buvo labai baisu. Kaip tik tuo metu visi mano buvę draugai, klasiokai ruošėsi studijoms, o jų tėvai krovė į krepšius įvairiausių lauktuvių, davė pinigų ir lydėjo į bendrabučius išbučiavę ir išmylavę.. O aš buvau tokia.., be nieko. Turėjau palaikančią draugo šeimą, bet turėjau eiti į priekį viena. Galiausiai išvykau į Vilnių.
Kaip tu sostinėje kūrei to savarankiško gyvenimo pamatus?
Šiai dienai aš tikrai esu labai patenkinta viskuo, kaip man pavyko susitvarkyti gyvenimą. Dabar sėkmingai dirbu fotografe, rašau knygą apie savo praeitį.
Daug bendrauju su be galo įvairiais žmonėmis, ir tai man teikia didžiulę pilnatvę. Bet pradžia nebuvo lengva – aš turėjau nežmoniškai daug dirbti. Įvairius darbus. Ir turėjau išgyventi, nesidairydama atgal.
Dabar, jau turėdama daugiau finansinės laisvės, aš galiu daugiau dėmesio skirti ir savo vidiniam pasauliui. Net ir tų skaudžių dalykų prisiminimas, galvojimas apie tai mane ne gniuždo, o kaip tik stiprina. Aš viską analizuoju.
Neatmetu, kad vieną dieną gali tekti prašyti pagalbos ir psichologo, nes visgi tai, ką patyriau, tikrai labai traumuojantys dalykai. Ir, atvirai sakant, nėra lengva. O labiausiai – pavydu. Kai matau kitas šeimas, kuriose viskas susiklostė kitaip. Bet aš labai branginu žmones, kuriuos dabar turiu aplink save. Jie yra mano šeima.
Po šios publikacijos naujienų portalą tv3.lt pasiekė Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrijos atstovo žiniasklaidai Andrejaus Pakulino siųsta informacija apie tai, kad Jehovos liudytojų bendruomenė savo oficialioje svetainėje jw.org nuolat publikuoja vertingą, šiuolaikiniu mokslu ir Biblijos patarimais paremtą medžiagą apie įvairius auklėjimo aspektus, įskaitant bendravimą su maištaujančiais paaugliais.
Kai kurie Jehovos liudytojų leidiniai ir vaizdo siužetai apie vaikų auklėjimą sulaukė aukšto profesionalų įvertinimo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėdamas bylą Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją (2010 m. No. 302/02) padarė išvadą, kad Jehovos liudytojų tikėjimas nekelia pavojų vaikams ir patvirtino Jehovos liudytojų teisę auklėti savo vaikus ir skiepyti jiems savo įsitikinimus.
