Eteriniai aliejai
Labiausiai vertinamas mėtų lapuose esantis mentolis. Šie iki metro aukščio užaugantys augalai gali būti labai gera pramoninės žemdirbystės kultūra, nes nereiklūs augimo sąlygoms, atsparūs ligoms, gana ilgai gali augti vienoje vietoje.
Be to, mėtų lapų poreikis maisto pramonėje vis didėja, o iš 1 ha galima gauti 2–2,5 t sausų lapų.
Mėtų šaknys horizontalios, auga 6–10 cm gylyje, jos apaugusios mažomis kuokštinėmis šaknelėmis. Pipirinės mėtos labai greitai išplinta.
Daugiausia eterinių aliejų yra žieduose – 4–6 proc. ir lapuose – 2–3 proc., o stiebuose – iki 0,3 proc. Pagrindinę eterinio aliejaus dalį sudaro mentolas (30–50 proc.), mentono yra apie 15–35 proc. Daug antioksidantinių savybių turinčių fenolo junginių (apie 7 proc.). Šie junginiai pasižymi uždegimą mažinančiomis ir nuo virusų saugančiomis savybėmis.
Mėtos nėra reiklios augimo ir aplinkos sąlygoms. Joms geriausiai tinka neutralios arba silpnai šarminės priesmėlio ir priemolio humusingos, drėgnesnės, tačiau neužpelkėjusios dirvos, saulėta vieta. Dirva turi būti be daugiamečių augalų šaknų, gerai išpurenta.
Sodinimas
Mėtos puikiai auga po žieminių javų, kaupiamųjų kultūrų, ypač jei jie tręšti mėšlu. Rudenį verta įterpti fosforo ir kalio trąšų. Sodinamos mėtos gegužės pirmoje pusėje. Geriausia jas įveisti iš 8–10 cm ilgio šakninių atžalų, taip bus didesnė tikimybė išlaikyti veislines mėtų savybes. Atstumai tarp eilių – 60 cm, tarp augalų – 25–28 cm.
Mėtų sėklos labai smulkios, todėl tik įspaudžiamos į žemę, bet neužpilamos. Sėklos daigios 2–3 metus, sudygsta per 15–20 dienų.
2–3 kartus per metus mėtos nuravimos, išpurenami tarpueiliai. Nuėmus derlių, tarpueiliai vėl išpurenami, patręšiama mineralinėmis trąšomis. Antraisiais metais vėl tręšiama tokiomis pat mineralinių trąšų normomis. Antraisiais ir trečiaisiais metais iš tarpueilių šalinamos mėtų atžalos.
Mėtos žydi liepos–rugsėjo mėnesiais, tai – geriausias laikas joms pjauti. Pirmaisiais metais pjaunama, kai sužydi apie 30 proc. augalų, antraisiais – žydėjimo pradžioje ir prieš rudens šalnas. Pirmaisiais metais derlius būna mažesnis, pats geriausias gaunamas antraisiais metais. Trečiaisiais metais derlius ima mažėti.
Mėtos džiovinamos gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje paskleistos nestoru sluoksniu. Džiovinimo temperatūra – iki 40 laipsnių. Lapai ir stiebai džiūsta 12–15 dienų.
Mėtų nauda
Mėtų arbata geriama nuo kosulio, dusulio, virškinimo sistemos veiklai reguliuoti. Mentolio tirpalai naudojami kraujagyslėms plėsti ir kraujo spaudimui mažinti.
Nuo peršalimo ir infekcinių ligų padės inhaliacija su mėtų eteriais. Į verdantį puodą vandens įberkite 4–5 šaukštus džiovintų mėtų lapų ir kvėpuokite kylančiais garais. Ataušusia arbata vėliau galite praskalauti burną.
Nuo pilvo pūtimo, dujų kaupimosi, raugėjimo padės puodelis mėtų nuoviro po valgio. 1 šaukštelį sausų lapų užplikykite stikline vandens, palaikykite 10–15 min., nukoškite. Šis nuoviras taip pat padės sutrikus virškinimui ir tulžies išsiskyrimui. Eterinio aliejaus ir aliejaus mišiniu tepkite vabzdžių įkandžių vietas.
Mėtas atsargiai turėtų vartoti nėščiosios.
Kulinarijoje mėtos naudojamos labai plačiai, be jų sunkiai įsivaizduojami lengvi Viduržemio jūros patiekalai. Jos dera salotose, tinka mėsos ir daržovių patiekalams pagardinti.
Mėtos plačiai naudojamos ir alkoholinių gėrimų, ledų, saldainių gamyboje.
Mėtų veislės
Mėtų yra daug įvairių veislių. Geriausiai žinoma ir dažniausiai vaistinėms reikmėms naudojama aštrų kvapą turinti pipirmėtė. Taip pat aštrų kvapą, tamsiai žalius su violetiniu atspalviu lapus turi vandeninės mėtos (Mentha aquatica) ir šaltmėtės (Mentha spicata) hibridas. Arbatai labiau tinka švelnesnė obuolinė mėta (Mentha suaveolens).
