Didžiausią žalą dantims vėlesniame amžiuje padariau šepetėliais - pakenkė dantenoms ir išklibino dantis - bet kuris daiktas neatsparus vibracijoms, klibinimui, lenkimui ir ypač sukimui apie ašį. Visos medžiagos atspariausios spaudimui, mažiau tempimui, toliau lenkimui ir sukimui. Jei dėl kokių nors priežasčių, pav. peršaldymo lauko vėju žiemą, jie gali sunegaluoti, pakilti, tada trinant šepetėliu gali būti pakenkti nebepataisomai. Kai nustojau valyti šepetėliu, tik tarpdančius standžiu ir netyžtančiu popieriumi bei skalauti druskos tirpalu, nebeskaudėjo ir išsilaikė visi dantys, net tie, kurie buvo apgedę ir dantistai nebenorėjo taisyti. Ir geriausiai laikosi tie dantys ar jų liekanos, kuriuos siūlė rauti, o taisytieji vis subyrėjo, sulūžo, nes taisytojai apie medžiagų mokslą neturėjo jokio supratimo - atsparumą teikia tik originali danties dalis, užtaisas yra tik užpildas, gal būt saugantis nuo tolesnio gedimo. Kur tik lengvai pakrapštė ir "palopė", ten laikosi kaip jauni.