Apie tai kalbamės su specialiste R. Kazlauskienė.
- Kokias problemas gali padėti išspręsti dailės terapija?
- Dailės terapijos metodas yra labai saugus būdas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tiek išgyvenantiems stresą, patyrus emocines traumas, tiek turintiems elgesio sutrikimų, kurie, neretai, yra kaip išgyventos trauminės patirties pasekmė. Į dailės terapijos užsiėmimus ateina žmonės ir be sunkių patyrimų ar išgyvenimų.
Tiesiog norintys labiau pažinti save, išmokti atpažinti, įvardinti savo emocijas, jas išveikti tinkamais būdais. Kartais žmonės galvoja kiek klaidingai, kai teigia, kad reikia išmokti suvaldyti pyktį ir siekdami to išmokti, jie išmoksta ne ką kita kaip tą pyktį nuslopinti, t. y. jie neleidžia sau išjausti jo, o jį neigia, ignoruoja. Tai vienas iš pavyzdžių, ką mes darome su savo jausmais. Visi mūsų patiriami jausmai yra geri, tiesiog reikia juos išjausti, išveikti, apie juos kalbėtis ir tai daryti priimtinais būdais. Tad dailės terapija vienas iš būdų išjausti, išveikti savo jausmus, pažinti juos, būti su jais. Jei kalbėčiau konkrečiai apie situacijas, raidos sutrikimus ar panašiai, kada gali padėti dailės terapija, tai laukas, yra labai platus.
Dailės terapija naudinga išgyvenantiems staigius nuotaikų pokyčius, linkusiems į depresines mintis ar sergantiems depresija. Naudinga vaikams, turintiems įvairius raidos ar elgesio sutrikimus, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimus, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą ir dar daugiau. Dailės terapija labai naudinga žmonėms, kurie išgyvena netektį, yra sumažėjusi savivertė, pasitikėjimas savimi. Neretai ši praktika būna viena iš sudedamųjų pagalbos dalių esant vienam ar kitam sutrikimui, ligai ar tam tikrai žmogaus emocinei būklei.
- Kaip vyksta ši praktika?
- Dailės terapijos sesija, kaip ir kiekviena terapija, turi tam tikrą struktūrą. Pradžiai rekomenduojama trumpas atsipalaidavimo užsiėmimas, kad žmogus pajaustų save čia ir dabar. Neretai į užsiėmimus ir vaikai, ir suaugusieji ateina iš kitų veiklų: mokyklos, darbo. Tad jam reikia „persijungti“. Tam ir skirtas pradžios pratimas. Vėliau vyksta pats kūrybinis procesas ir po jo labai svarbi dailės terapijos dalis – refleksija, tai piešinio aptarimas. Jei tai individualus užsiėmimas, piešinys aptariamas su jo autoriumi. Jei grupinė terapija – tuomet apie kūrinį po jo autoriaus pasisako ir kiti grupės nariai. Kokias jiems mintis, asociacijas kelia matomas piešinys, kokius jausmus jie išgyvena jį stebėdami ir pan.
- Kokiems žmonėms sunkiau šios terapijos metu? Kokiems lengviau?
- Sunkiausia yra tiems žmonėms, kurie į dailės terapijos užsiėmimą ateina „atsitiktinai“ ir su savimi atsineša neigiamas išankstines nuostatas. Tai jiems trukdo įsitraukti į procesą. Jei žmogus atėjo savanoriškai, kad ir ne būtinybės, o vien smalsumo vedinas ir yra pasiruošęs priimti tai, ką dailės terapeutas pasiūlys, jei jis gebės leisti sau laisvai įsitraukti į procesą – sunkumų nepatirs. Jei žiūrėtume iš kitos šio reikalo pusės – sunku yra tada, kai žmogus yra patyręs traumas.
Gali būti tai ankstyvosios vaikystės traumos, kurių jis nėra įsidėmėjęs, jos pasislėpusios pasąmonės kertelėse ir, galbūt, žmogui trukdo vienais ar kitais gyvenimo atvejais. Jis nežino, kodėl patiria vienus ar kitus sunkumus ir kai terapijos metu ima ir „iškopia“ nemaloni, traumuojanti ankstyvoji patirtis, o žmogus dar nebūna pasiruošęs to priimti, tuomet taip pat būna sunku. Tačiau to nereikia išsigąsti. Tai reikia priimti ir su tuo dirbti. Pamažu ateina tas laikas, kai žmogui tampa lengva su jo sunkia praeitimi.
O į klausimą kokiems lengviau - sunku atsakyti. Iš esmės, lengvos terapijos nebūna, nes į sesijas, dažniausia, ateina žmonės, kurie turi prikaupę nelengvų patirčių, išgyvenimų. Tik jei žmogus ateina su nuostata, kad jis nori sau padėti, pats procesas eis lengviau, bet nereiškia, kad bus lengva.
- Ar žmonės įsitraukia, pajaučia naudą?
- Į terapiją atėję žmonės įsitraukia skirtingai. Tai priklauso nuo to ar jie lanko individualią, ar grupinę terapiją. Jei grupinę, ar jaučiasi saugūs grupėje. Priklauso ir nuo asmeninių žmogaus savybių. Tarkime, ekstravertui bus lengviau refleksijos metu, o intravertas, galbūt, daug daugiau savęs atiduos paties kūrybinio proceso metu. Bet tai, ką sakau, nėra taisyklė. Gali būti ir taip, ir kitaip. Naudą žmonės pajaučia. Tik nelygu, su kokiu tikslu jie ateina: ar ateina smagiai, prasmingai leisti laiką, pažinti save, padrąsinti, sustiprinti savo pasitikėjimą, ar priimti sunkius jiems tekusius išbandymus, traumuojančius patyrimus. Jei terapijos užsiėmimus lanko vaikas, turintis raidos ar kitus sutrikimus, laikas nuo laiko su tėvais aptariame pokyčius.
Kartais reikalinga labai ilga terapija, kad pokyčiai imtų rastis. Vaikui dailės terapija labai patogus metodas, nes piešinys jiems padeda kalbėti. O neretai piešinys yra vienintelis būdas komunikuoti su aplinka. Dirbu su berniuku, turinčiu autizmą. Jo verbalinė komunikacija yra ribota, tačiau apie savo gyvenimo įvykius jis puikiai papasakoja piešiniais. Berniuko svajonė buvo skristi oro balionu. Jis net piešdamas ką nors kita piešinio kamputyje nupiešdavo oro balioną. Tai tapo vos ne parašu po piešiniu, įrodančiu autorystę. Berniukas net ir pateikus užduotį piešti žmogų vengdavo tai daryti, tačiau kai artėjo jo skrydžio oro balionu diena jis nupiešė piešinį, kuriame buvo žmogus, jis pats šaliai oro baliono. Autizmo spektro sutrikimus turintys vaikai dažnai turi taip vadinamas įkyrias veiklas.
Oro balionų piešimas buvo viena iš jų. Tačiau kai berniukas rūpestingos savo šeimos dėka įgyvendino savo svajonę, „oro balionų era“ jo piešiniuose baigėsi. Po paskutinės mokslo metų dienos, norėdamas man apie tai papasakoti, jis lapas po lapo piešė raides, geometrines figūras, užduotėles iš pratybų sąsiuvinio ir panašiai. O viena mergaitė, kuriai diagnozuotas selektyvinis mutizmas, taip pat puikiai savo pasaulį perteikia per piešinius. Sunkumas yra tas, kad tinkamai jie būtų perskaityti, nes kai vaikas nekomunikuoja verbaliai, yra gerokai apsunkintas refleksijos procesas, sunku gauti patvirtinimą dėl man kylančių minčių, interpretacijų ir ar jos yra teisingos duotuoju atveju.
- Ką turėtų žinoti žmonės prieš ateidami į dailės terapiją? Galbūt pasitaiko kokio klaidingo elgesio, kaip geriau nesielgti per terapiją?
- Ateidamas į dailės terapiją žmogus turi žinoti, kad tai - laisvas kūrybinis procesas. Šio proceso metu išmintingiausia yra „išjungti mąstymą“ ir „paleisti ranką“. Tada bus pats tikriausias kūrybinis produktas. Tuomet žmogaus pasąmonė nudirbs visą reikiamą darbą, žmogui beliks tik skaityti savo piešinį, atpažinti, kokią žinią jis jam neša, apie ką kalba vienas ar kitas išpieštas simbolis, spalvų dėmės ar linijos. Klaidingo elgesio nepasitaiko, jei dailės terapeutas pirmojo susitikimo metu tiksliai nusako proceso esmę, sukuria saugią erdvę klientui, jei klientas pasitiki pačiu dailės terapijos metodu ir terapeutu. Pažintinių - vienkartinių terapijos užsiėmimų metu, kai siekiama supažindinti visuomenę su šiuo metodu kaip vienu iš būdų sau padėti, gali nutikti, kad dalyvis kažkaip sau ar kitiems grupės nariams savo elgesiu trukdys įsitraukti į procesą. Tačiau tam ir yra terapeutas, kad jis suvaldytų tokias situacijas ir padėtų žmogui tinkamai įsitraukti į veiklą. Tai nutinka nesąmoningai, nes atėjęs į niekada nepatirtą veiklą žmogus, gali jaustis nesaugiai, nejaukiai ir dėl to gali būti daugiau ar mažiau gynybiškas. Bet tai natūralu, taip gali nutikti. Gali trukdyti skeptiškas nusistatymas į patį metodą. Tačiau ir tai ištaisoma. Kartą patyręs dailės terapijos poveikį, žmogus šį metodą ima vertinti kitaip nei iki tol. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių klaidingų įsitikinimų apie dailės terapiją tai: „jei aš kažką nupiešiu, tai dabar apie mane terapeutas žinos viską“.
- Ar žmonės jaudinasi dėl savo piešimo įgūdžių? Ir apskritai – ar svarbu, jog žmogus mokėtų piešti?
- Taip, žmonės dažnai išgyvena dėl savo gebėjimo piešti. Neretai išgirstu sakinius „aš nemoku piešti“ arba „aš piešiau tik mokykloje labai seniai“, „nieko gero aš nenupiešiu, man dar mokykloje sakė, kad turiu ne rankas, o vištos kojas“. Galiu nuraminti tuos, kurie norėtų išbandyti dailės terapijos metodą, tačiau nesiryžta to daryti dėl klaidingo įsitikinimo apie savo gebėjimus piešti. Padėti dažų dėmę ant popieriaus lapo moka kiekvienas. O tai jau ir yra piešinio pradžia. Dailės terapijoje nevertinama, ar gražu, negražu, teisinga, neteisinga. Dailės terapijoje visi piešiniai yra didelė vertybė. Jie kalba, neša žinią, pirmiausiai, pačiam autoriui apie jį patį.
O dailės technikų puikus išmanymas, gebėjimas puikia piešti kartais yra labiau trukdantis nei padedantis dalykas. Nes tokiam klientui reikia dar sugebėti atjungti savo protą ir nebevykdyti kontrolės piešinio metu, tad jam gali būti tik sunkiau leisti rankai laisvai piešti, tapyti, terlioti. Dailės terapija nėra vien simbolių, vaizdinių piešimas. Čia neretai naudojamas karakulinis piešimas, „žaidimas“ dažais rankomis, monotipija. Tai tokie dailės raiškos būdai, kurie nėra pavaldūs technikos išmanymui. Tad net ir nepiešęs ar labai mažai piešęs žmogus gali puikiai įsitraukti į kūrybinį procesą. Kartais būna, kad atlikus tam tikrą vizualizaciją žmogus sako, kad matė kokius nors vaizdinius, tačiau nemoka jų nupiešti. Tačiau jis visada laisvas juos pavaizduoti vien spalvomis, dėmėmis ar linijomis ir kalbėti apie jausmus, kuriuos išgyveno vizualizacijos metu.
- Ar užtenka vienos terapijos, ar rengiami ciklai?
- Vienkartinis užsiėmimas tėra menkas prisilietimas prie dailės terapijos metodo. Net pažintimi jo negalima pavadinti, nes dailės terapijoje yra daug metodikų, gausybė priemonių, su kuriomis dirbama. Tai ir molis, žurnalų iškarpos, įvairiausių faktūrų popierius, guašas, tušas, akvarelė, anglis, kreidelės, smėlis, akmenys ir panašiai. Individualios terapijos pradžioje yra aptariamas pradinis terapijos užsiėmimų kiekis. Neturėtų būti mažiau kaip 8 sesijos. Vėliau galima užbaigti terapiją, jei tikslas, su kuriuo atėjo klientas, yra pasiektas. Jei suteikta reikalinga pagalba įveikti stresą ar nerimą keliančias situacijas. Kartais terapijos procesas yra labai ilgas. Dirbu su berniuku, su kuriuo mudu bendraujame jau ketverius metus. Bet paprastai, kai vykdau grupinės dailės terapijos sesijas, temas išdėlioju į aštuonis susitikimus.
- Papasakokite savo įsimintiniausių įvykių ar išgyvenimų iš šios terapijos.
- Man svarbiausias atvejis yra minėtas atvejis su berniuku, su kuriuo dirbu keturis metus. Pradėsime skaičiuoti penktąjį mūsų darbo kartu sezoną. Jis buvo pats pirmasis mano klientas. Nežiūrint to, kad dailės terapija pradėjau domėtis ir jos mokytis 2010-aisiais, ją taikyti aktyviai savo darbe pradėjau tik būtent su šio vaiko atėjimu į studiją. Šeima jautė didelę atskirtį ir neviltį dėl to, kad nėra, kur ugdyti autizmą turintį berniuką. Galiu pasidžiaugtu, mes kartu su juo, su begaline šeimos pagalba ir įsitraukimu padarėme labai daug. Darbas su šiuo berniuku mane pačią labai drąsino, sustiprino tikėjimą dailės terapijos metodu kaip labai vertingu, stipriu būdu.
Įsimintiniausias įvykis, kurį laikas nuo laiko su dideliu džiugesiu prisimenu, tai buvo atvejis Sveikuolių sąjungos organizuojamoje Regėjimo atstatymo stovykloje. Buvau pakviesta vesti dailės terapijos užsiėmimus, pristatydama tai kaip vieną iš būdų, teikiančių žmogui nusiraminimą, atsitraukimą nuo įtampų kupinos kasdienybės, kai mus įtraukia pareigos, rutininiai darbai ir visame tame imame pamesti save. Į užsiėmimą atėjo garbaus amžiaus žmogus, jis prastai girdėjo. Man pristatant patį metodą ir nusakant užduotis, ką dalyviai turės daryti, jis vis taisėsi klausos aparačiuką, šis nuolat zyzė, zvimbė. Aš nerimavau ne tik, ar jis girdi, bet ar girdi instrukcijas ir kiti grupės dalyviai. Keletą kartų jo perklausiau, ar gerai jaučiasi grupėje, ar girdi, ką aš kalbu, ar aiškios instrukcijos.
Tuomet grupei pateikiau prof. L. Lebedevos autorinį metodą medžio piešimą. Stebėjau grupę. Garbaus amžiaus dalyvis pasirinko piešti sausa pastele. Kol apėjau visus piešiančius dalyvius, grįžusi prie jo pamačiau, kad jo medis tarsi tas pats, tarsi jau kitas. Pagalvojau, kad tikriausiai jis pasirinko ant viršaus perpiešti guašu. Refleksijos metu jam pateikus grupei savo piešinį pastebėjau, kad tarsi kažkas dar yra kitoje lapo pusėje. Baigus jam kalbėti, pasisakius grupės dalyviams paprašiau parodyti kitą piešinio pusę. Kitoje pusėje buvo pastele nupieštas medis. Jis buvo tokios pačios formos, tokio paties dydžio, lygiai taip pat pasviręs nuo vėjo į dešinę pusę, tokių pačių spalvų, tik nupieštas sausa pastele. Tada man kilo klausimas. Dalyvio pasiklausiau ar galėčiau užduoti gal ne visai patogų klausimą.
Jo padrąsinta paklausiau: -„Jei iš naujo reikėtų nueiti savo gyvenimo kelią, gyventumėte taip pat ar kažką norėtumėte keisti?“ Jo atsakymas buvo toks: -„Oi, daug gyvenime klaidų esu padaręs. Norėčiau kitaip gyventi. Bet tikriausiai gautųsi taip pat“. Šis atvejis man kaip įrodymas, jog dailės terapija - tas metodas, kuriame net pats nuo savęs nepasislėpsi. Jis labai iškalbingas, daug bylojantis, tik reikia leisti sau tai pamatyti. Tai, ką rodo piešinys.
