Pedagoge dirbanti Lina augina 2 dukras, keliauja ir mėgsta aktyvų laisvalaikį. Jos teigimu, liga nėra nusprendis. Tai – gyvenimo pamoka.
L. Lenartavičienė prisimena, kad pirmo laipsnio cukriniu diabetu susirgo 12 metų, tad kaip sako pati Lina, su diabetu gyvena ilgiau nei be jo. Moteris pasakoja, kad puikiai atsimena tą dieną, kai sužinojo savo diagnozę.
„Kadangi mano mamytė yra laborantė, ji pastebėjo neaiškius mano sveikatos požymius ir pasikvietė į darbą, kad padarytų kraujo tyrimus, patikrtintų cukraus kiekį kraujyje, nes įtarė, kad galiu sirgti cukriniu diabetu. Gavus prastus tyrimų atsakymus, tą pačią dieną išvažiavome į Kauno klinikas, nes mano kraujyje rado per aukštą gliukemiją“, – pasakoja moteris.
Nekaltas požymis išdavė klastingą ligą
Moteris pasakoja, kad Kauno klinikose ją iškart paguldė į ligoninę. Būdama paaugle, Lina nepergyveno, tačiau jos mama išgyveno dėl suprastėjusios dukros sveikatos: „Man nebuvo didelio šoko ar išgąsčio, bet pamenu, kad mama dėl to labai verkė.
Iš suaugusiųjų reakcijų supratau, jog tai rimta. Visgi dabar pamenu, kad dar prieš diagnozuojant šią ligą, mamai sakiau: „Geriau mirti nei gyventi su tokia liga.“
L. Lenartavičienė aiškina, kad iki šiol nėra aišku, kas iššaukė diabetą, nes gyvenime tuo metu nebuvo stresinių situacijų ar ligų komplikacijų: „Diabetas taip pat gali būti paveldimas, tačiau mūsų giminėje nėra sergančių šia liga. Gydytojai pasiliko prie prielaidos, kad šią ligą iššaukė paauglystė, besikeičiantis kūnas, hormonai.“
Paklausus, kokie sveikatos pokyčiai išdavė diabetą, Lina prisimena, kad vienas pagrindinių ligos simptomų – dideliais kiekiais gėriamas vanduo: „Gerdavau labai daug vandens ir nuolat bėdgavau šlapintis. Tikriausiai, taip mama suprato, kad man kažkas negerai.“
Lina prisimena, kad daugiausiai dėl jos jaudinosi ne kas kitas, o tėvai. Kai paauglę išleido iš ligoninės, pradėjus eiti į mokyklą, mama nuėjo pas auklėtoją ir papasakojo, kad ji serga, o kai per pertraukas kiti vaikai eidavo valgyti, tėtis Liną pasiimdavo iš mokyklos, atveždavo mamos paruoštus pietus.
„Tėvai manimi labai rūpinosi ir prisiėmė daug atsakomybės. Vėliau paauglystėje dėl to pradėjau nepatogiai jaustis ir norėjau būti nepriklausoma, tad tėvai suteikė man laisvę – išmokau pati viską skaičiuoti, leistis vaistus“, – sako ji.
Nors Linai yra tekę išgirsti, jog yra „narkomanė“, nes aplinkiniai nesuprasdavo, kad mergina tiesiog leidžiasi vaistus, ji niekada dėl to nesijautė nepatogiai.
„Manau, didelę įtaką gerai savijautai darė netraumuojanti ligos patirtis: sveikatos sutrikimus pamatė mano mama, atsigulus į ligoninę susiradau daug draugų, važiavau į diabetu sergančių vaikų stovyklas, buvau mylima. Nebijojau pasirodyti kitokia ir mano akimis, kasdienybė buvo paprasta, tiesiog turėdavau susileisti vaistus“, – šypsosi moteris.
L. Lenartavičienė: „Liga gyvena galvoje.“
Lina sako, kad gyvena visiškai įprastą gyveną, tačiau turi atkreipti dėmesį į tai, ką valgo. „Aš vis dar nesijaučiu ligone, nemanau, kad esu neįgali. Vienam gydytojui esu sakiusi, kad liga gyvena galvoje, o aš jaučiuosi sveika, tik turiu save prižiūrėti.
Lina prisimena itin skaudų įvykį. Kai prieš 11 metų ji sužinojo apie savo pirmąjį nėštumą, vaikelio labai laukė. Visgi nuvažiavus pas gydytoją teko išgirsti ne sveikinimą, o skaudžius ir netikėtus žodžius.
„Gydytojas sakė: „Tai ką, darysim valymą?“. Tai buvo skaudu, bet nepalūžau ir nepasidaviau. Visgi kai pagimdžiau dukrą, žinojau, kad man gali kristi cukrus, tačiau nežinojau, kad tai bus taip rimta. Pirmas tris paras aš maitindavau vaiką, o vyras mane maitindavo gliukoze“, – pasakoja moteris.
L. Lenartavičienė pasakoja, kad turint cukrinį diabetą atsiranda iššūkių, tačiau pati Lina byloja, kad su gyvenimo sunkumais susiduria visi, todėl nemano, kad ji kažkuo išsiskiria. Priešingai, moteris tiki, kad liga ją išmokė vienos svarbiausių gyvenimo pamokų – rūpintis savimi.
„Kartais nutinka taip, kad būnant su vaiku man nukrenta cukrus ir pasidaro bloga. Tačiau liga mane išmokė svarbiausios pamokos – pirmiausia reikia padėti sau. Padėjus sau, gali padėti ir kitam. Nekovoju su diabetu, stengiuosi jį priimti ir suvaldyti. Darau viską, ką noriu, esu labai aktyvi, lankau įvairius būrelius.
Jei noriu kopti į kalnus, neabejoju ir tai darau. Žinoma, kas kažkiek laiko sustoju užkąsti, stengiuosi per daug neužkelti ar nenužeminti cukraus kiekio. Jei noriu eiti į žygį, einame kartu su vyru, kuris gali bet kada man padėti“, – užtikrintai pasakoja moteris.
Liga domisi ir moksleiviai
Lina sako, kad jos mokykloje mokomi vaikai žino apie mokytojos ligą, todėl neretai iškelia jiems aktualius klausimus.
„Vaikams apie savo ligą pasakoju lengvai ir paprastai. Kartais vaikai klausia, ar taip nutiko dėl to, kad valgiau daug cukraus bei kaip reikia patikrinti cukraus kiekį. Visgi jaučiasi, kad žmonės žino apie tokį gyvenimo būdą ir dėl to nesigėdija – net ir savo aplinkoje matau žmones su sensoriais“, – pasakoja pašnekovė.
Lina prisimena, kad kartais žmonės pasimeta, pamatę cukraus kiekio tikrinimo procesą, tačiau paaiškinus, kas vyksta, jie nusiramina.
„Kadangi man tai yra natūralu ir įprasta, kartais nepažįstamų žmonių kompanijoje išsitraukiu gliukomatį, prasiduriu pirštą ir pasitikrinu cukrų. Retkarčiais pagaunu išsigandusį žmogaus žvilgsnį, kuris nesupranta, kas vyksta. Tada papasakoju, kad man diabetas ir tikrinu, koks cukraus lygis kraujyje“, – juokiasi moteris.
Visa gyvenimą geriu daug vandens ir varinėju šlapintis su cukrum viskas super man jau 60
