Specialistė neslepia, kad koronavirusas gerokai pakeitė Kalėdų laukimą ir ruošimąsi joms, tačiau visiškai šventinės dvasios nesunaikino. Ji naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti, kaip sutrikusio vystymosi kūdikių namai ruošiasi magiškiausioms metų šventėms, apie ką svajoja čia gyvenantys vaikai ir kokia dovana yra bene pati geriausia kiekvienam darbuotojui.
Darbui pajuto pašaukimą
A. Kučinskienė Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų socialine darbuotoja yra jau 18-niolika metų. Tiesa, iš pradžių šioje įstaigoje ji dirbo sekretore, kol viduje pradėjo kirbėti mintis, kad nori labiau padėti vaikams.
„Jau susidūrus su vaikais, jų likimais ir problemomis, galima sakyti, atėjo pašaukimas, noras daryti ką nors daugiau, kad jiems padėčiau, pakeisčiau jų gyvenimus“, – sako specialistė.
Dabar ji atsakinga už grupių darbo kuravimą, bendradarbiavimą su mokyklomis ir įvairiomis organizacijomis, įvaikinimo ir globos dokumentų tvarkymą. Pašnekovė žino, kuo kūdikių namuose gyvena kiekvienas čia esantis vaikas, kuriam ieškoma šeima ar globėjai.
„Stengiuosi kuo išsamiau aprašyti sveikatos būklę, charakteristiką, kad šeima susidarytų įspūdį. Tai darau, nes tikrai tikiu, kad mano darbas padeda vaikams surasti šeimas. Kai įstaigoje gyvendavo apie 100 vaikučių, praktiškai visi būdavo įvaikinami arba jiems būdavo nustatoma globa šeimoje, į kitas įstaigas išvykdavo vienetai“, – dalijasi socialinė darbuotoja.
Šiuo metu sutrikusio vystymosi kūdikių namuose gyvena 22 vaikai, kai anksčiau jų būdavo ir virš 100. Prie tokio skaičiaus sumažėjimo, pašnekovės teigimu, prisideda šalyje vykstanti pertvarka, kurios pagrindinis tikslas – Lietuva be vaikų namų.
Šiais metais šventės kitokios
Pašnekovė prisimena, kad ankstesniais metais Kalėdos šioje įstaigoje buvo itin šurmulingos. Jau nuo pirmų gruodžio dienų pas vaikus lankydavosi įvairių organizacijų ir mokyklų atstovai, pavieniai žmonės:
„Prieš Kalėdas visiems atsiranda noras dalintis gėriu, todėl vos ne kiekvieną dieną turėdavome renginį, spektaklį, kokią nors programą, kurią paruošdavo mokiniai. Organizacijos užsakydavo net kelis Kalėdų senelius, žmonės eidavo ir dalindavosi savo šiluma, gėriu, bendravimu. Tikrai netrūko šurmulio, dovanų, juoko, saldumynų, renginių – visko buvo labai daug.“
Tačiau sudėtinga situacija šalyje šiais metais gerokai pakoregavo įstaigos švenčių laukimą. Jis, anot Aušros, dabar yra itin ramus,toks tikras adventinis, kadangi vaikučiai labai saugomi nuo koronaviruso.
„Kiekvienoje grupėje socialinės darbuotojos šnekasi su vaikais apie šventes, pasakoja apie adventą, puošia erdves ir eglutes, nes vaikučiai patys labai mėgsta puošti ir nori prisidėti. Taip pat laukia Kalėdų senelio, rašo jam laiškus su norais.
Kadangi vyriausi vaikučiai pas mus yra 8-erių metų, bet turintys raidos sutrikimų, jie neprisimena, kokios šventės buvo pernai ar dar anksčiau, jiems iš principo viskas yra čia ir dabar. Todėl jie tikrai nėra nusiminę ar liūdni. Jie grupėse laukia švenčių, džiaugiasi ta šventine dvasia, kad ir kokia ji būtų“, – pasakoja Aušra.
Svajoja apie paprastus vaikiškus dalykus
Tradicija, kai vaikus per šventes aplanko Kalėdų senelis, nebus laužoma ir šiemet, tik vietoj didelės šventės vyks mažesni susibūrimai atskiromis grupėmis. Jose mažieji, padedami socialinių darbuotojų, jau mokosi eilėraščių, dainelių ir žaidimų bei nekantriai laukia Kalėdų senio su dovanomis.
Pasidomėjus, kokius norus vaikai dažniausiai išsako rašydami laiškus, pašnekovė nurodo, kad tai – paprasti troškimai, kuriuos turi ir kiti maži vaikai.
„Jie nori paprastų konkrečių dalykų, dažniausiai – kokių nors žaislų. Laiškuose apie norą turėti šeimą, mamą ir tėtį jie nerašo, to labai aiškiai neišreiškia. Galbūt jie yra dar per maži, kad susimąstytų, kodėl aš čia, kodėl nėra mamos ir tėčio, be abejo, šiek tiek prisideda ir raidos sutrikimai.
O taip pat jie čia tikrai jaučiasi kaip gyvendami šeimoje, nes darbuotojai juos myli, rūpinasi, džiaugsmo čia netrūksta. Vaikai jaučiasi saugūs, mylimi, galbūt todėl nesusimąsto, kad jiems kažko trūksta“, – svarsto pašnekovė.
Ji taip pat džiaugiasi, kad net ir pasaulinė pandemija nesustabdė žmonių nuo gerų darbų darymo, mat jie domisi, ką galėtų nupirkti ir padovanoti vaikams Kalėdų proga:
„Gerų žmonių netrūksta, jų visada yra. Žmonės randa būdų, kaip prisidėti, padovanoti, paremti, todėl vaikų norų sąrašas visada yra išpildomas.“
Stengiasi, kad vaikai jaustųsi kaip šeimoje
Tuo metu Aušra sako, kad jai didžiausia dovana ne tik švenčių proga, bet ir kitomis dienomis yra tai, kad atsiranda šeima, kuri įsivaikina šioje įstaigoje augantį vaiką.
„Tai ir geriausia dovana, ir didžiausias darbo rezultatas, siekiamybė, kad vaikas augtų šeimoje“, – atvirai kalba pašnekovė.
Ji priduria, kad kiekvienas sutrikusio vystymosi kūdikių namuose-pagalbos centre dirbantis žmogus iš visos širdies nori, kad vaikučiai turėtų šeimas. Tačiau kol toks noras netampa realybe, jie stengiasi daryti viską, kad vaikams čia augti būtų kuo geriau.
„Visi darbuotojai myli vaikus ir į juos žiūri kaip į savo šeimos narius, net darbuotojų šeimos pažįsta vaikus, kai buvo galima, juos mielai aplankydavo, su jais pabūdavo. Darbuotojai tai priima kaip savo šeimos tęstinumą ir elgiasi taip, kaip elgtųsi su savo vaikais.
Aišku, visi mes norėtumėme, kad tie vaikai augtų šeimose, savo namuose su mama ir tėčiu, bet yra, kaip yra. Bent jau šiai dienai jie nesijaučia nelaimingi ar nuskriausti, nes jiems čia yra šeima, tik didesnė nei tradicinė“, – šypsosi Aušra.
Todėl ir per gražiausias metų šventes ne vienas darbuotojas pats išsako norą dirbti ir šventes sutikti šioje įstaigoje:
„Jie nori su vaikais praleisti laiką, suteikti jiems daugiau teigiamų emocijų. Tikrai nėra taip, kad jie norėtų būti kur nors kitur, skųstųsi, kad tenka dirbti per šventes. Mes visi suprantame, kad pagrindinis mūsų siekis yra padaryti viską, kad vaikai čia augtų kaip įmanoma linksmiau, geriau ir patogiau.“
