Manau , kad po kremavimo gauni ne tik savo artimo pelenus. Juk po kiekvieno kremavimo reiktu stabdyti krosnį išvalymui, bet tai nepelninga o ir ilgas procesas....

Aciu turim savo,ne reikia ne kur vaziot.Franciska

Reda Paulauskienė·
1 Žmogaus palaikų KREMAVIMAS
Meldžiantis prie pašarvoto, mirusio žmogaus kūno, tenka išklausyti visokius šių sielų prašymus. Kartą meldėmės už Marijos Radijo savanorio mamos sielą, kuri paprašė: „Noriu, kad lentelėje prie kryžiaus įrašytų mano vardą“. Lentelėje buvo užrašytas tik pasaulietiškas jos vardas Milda. Ji dar pasakė: „Man šis vardas čia (pomirtiniame gyvenime) nieko nereiškia! Įrašykite mano vardą Ona“.
Labai dažnai sielos prašo, kad per tris ar penkias pirmąsias dienas po mirties būtų aukojamos Šv. Mišios kiekvieną dieną, net po du kartus per dieną.
Pirmas atvejis. Kai susidūriau su palaikų kremavimu, buvo 2008 metai, laidojant vieną mūsų sesę Romą. Ji mirė po sunkios ligos 57 metų amžiaus. Buvo išsilavinusi moteris, įsigijusi inžinierės specialybę. Kol dar buvo gyva, ji prašė, kad ją pašarvotų mediniame karste, o vėliau kūną sudegintų, nes bijojo būti negraži. Kai mūsų maldininkai giedojo Kalvarijos Kalnus prie jos pašarvotų palaikų, jos vėlė kreipėsi į mane su prašymu, kad jos artimieji nedegintų jos kūno. Po Kalnų giedojimo tai pasakiau jos giminaitei Margaritai, o ši pakalbėjo su kitais jos artimaisiais. Tačiau jie nesutiko paklausyti, nes norėjo išpildyti velionės prašymą ją kremuoti ir palaikus palaidoti urnoje. Juolab, kad šios paslaugos jau buvo užsakytos laidojimo įstaigoje ir buvo sumokėti pinigai. Praėjus maždaug pusei mėnesio po jos mirties, šeštadienio rytą, meldžiausi namuose savo kambaryje. Tarsi vėjas įsiveržė jos vėlė į mano kambarį šaukdama: „Aš gavau 39 metus (manau, kad tai skaistyklos metai) ir dabar neturiu kur slėptis! Juk prašiau, kad mano kūno nedegintų!”. Aš jai atsakiau, kad perdaviau jos prašymą artimiesiems, tačiau jie manęs neklausė. Ir dar jai pasakiau: „Kadangi, kai buvai gyva, to prašei.“ Tada ji staiga dingo iš mano kambario.
Antras atvejis. 2011 metais lapkričio mėnesį. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto medikas Romualdas susirgo vėžiu. Jam į namus atveždavau kunigą Sigitą, suteikdavusį sakramentus. Apie laidojimą, kol jis buvo gyvas, neteko pasikalbėti. Prieš mirtį jis paprašė savo žmonos, buvusios operos solistės, kad po mirties jo kūną iš morgo vežtų tiesiai į krematoriumą, o pelenus urnoje palaidotų jo gimtinėje. Ji, pasitarusi su kunigu A. Narbekovu, taip ir padarė. Gydytojas mirė sekmadienį, o pirmadienį jį išvežė į krematoriumą, urną su pelenais parsivežė antradienį. Pirmadienį man paskambinusi jo žmona pranešė, jog jis mirė ir, kad Šv. Mišios už jį bus trečiadienį Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. Kai paklausiau, kur jis bus pašarvotas, ji atsakė, jog išvežė kūną į Rygos krematoriumą ir šventovėje bus padėta tik urna. Tuo metu buvo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos didieji atlaidai. Lapkričio 15 d., antradienį, 19 val. dalyvavau šv. Mišiose šv. Teresės bažnyčioje. Per šv. Mišias Romualdo vėlė man pasakė: „Nežinojau, kad kūnas man dar bus reikalingas“. Po šv. Mišių paskambinau jo žmonai ir perdaviau jai šiuos žodžius. Tačiau ji pasakė, kad tarėsi su kunigu, kuris neprieštaravo mirusio kūno kremavimui. Kai Romualdo vėlė per Mišias kreipėsi į mane, aš dar nežinojau, kad jo kūnas jau yra sudegintas.
Trečiasis atvejis. Viena moteris, vardu Danutė, architektė, maždaug 80 metų amžiaus, mirė 2012 m. gegužės mėnesį. Prieš mirtį keturis mėnesius gulėjo Vilniaus slaugos ligoninėje. Per tą laiką su kunigais gal septynis kartus aplankėme ją ligoninėje su Sakramentais. Tuo tarpu jos anūkė buvo pakvietusi notarą dėl testamento įforminimo. Į testamentą taip pat buvo įrašyta, kad po mirties jos kūną sudegintų, o pelenus urnoje palaidotų gimtinėje, šeimos kape. Su kunigu Sigitu ne kartą bandėme ją atkalbėti nuo kūno deginimo, tačiau ji laikėsi savo nuomonės. Tik prieš pat mirtį paklausta, ar tikrai nori būti sudeginta, atsakė - nežinau. Po mirties jos anūkė pasielgė taip, kaip buvo parašyta testamente. Po kremavimo ją palaidojo urnoje.
Kiekvieną sakmadienį nuo 5:00 val. iki 7:00 val. ryto aš dalyvauju amžinoje adoracijoje Joanitų vienuolyno koplyčioje. Praėjus beveik dviems mėnesiams po jos mirties, 2012.08.05, per adoraciją paklausiau Viešpaties Jėzaus apie Danutės vėlę. Viešpats Jėzus atsakė: „Nei Tėvas, nei Aš neapkenčiu pagonybės (stabmeldystės)! Taip ji būtų gavusi septynerius metus, o dabar turės prabūti keturiolika metų“. Supratau, kad neturės laisvės (manau, kad tai 14-os metų nuskaistinimo laikas). Štai ką reiškia savo noru laidoti stabmeldiškai, o ne krikščioniškai!
2 Kai Viešpaties Jėzaus Kristaus paklausiau, kaip yra tada, kai žmogaus kūnas sudeginamas be paties žmogaus sutikimo, bet per artimųjų norą, Viešpats atsakė: „Laikas ilginamas..., išimtis yra kankinystė dėl tikėjimo.“
Ketvirtasis atvejis. 2012 metų gruodį mirė, anksčiau minėtos, Margaritos anyta Milda, inteligentiška moteris. Sužinojęs apie jos mirtį paklausiau Margaritos, kad gal šį kartą nedegins kūno, kaip tai padarė su jos sesers Romos palaikais. Ji atsakė, kad toks jų (jos vyro giminės) įsitikinimas. Per šv. Mišias, priėmęs Švč. Sakramentą, paklausiau Viešpaties Jėzaus apie kūno sudeginimą. Viešpats Jėzus atsakė: „Jei žino ir taip daro...!”
Penktasis atvejis. Psichologas dr. prof. kun. Kęstutis-Antanas Trimakas daugiausia dirbo Amerikoje. Jis mirė 2013 metų liepos 19 dieną. Liepos 22 dieną, anksti ryte, man besimeldžiant, jo vėlė, prisiartinusi prie manęs, paprašė, kad daryčiau visa, kas įmanoma, kad tik jo kūnas nebūtų kremuojamas. Aš nusiunčiau vysk. Kęstučiui Kėvalui žinutę su kunigo Trimako prašymu, kad jo kūnas nebūtų sudegintas. Vėliau, per Šiluvos didžiuosius atlaidus, iš prelato kun. Putrimo sužinojau, kad jo palaikai sudeginti, nes toks buvo kun. Trimako noras.
2013 m. rugsėjo 15 d., per adoraciją paklausiau Viešpaties ir apie kun. K-A.Trimako palaikų sudeginimą. Viešpats Jėzus atsakė, kad „šis apsisprendimas buvo demoniškas“, ir daugiau nieko nesakė.
Kai susiduriame su anapusine tikrove, matome, kaip sunku ištaisyti klaidas, kurias padarėme šiame pasaulyje. Už jas reikia atkentėti.
Žinodamas Viešpaties nuomonę dėl žmonių kremavimo po mirties, vienos adoracijos metu paklausiau Viešpaties Jėzaus, kaip elgtis tiems miestams, kuriuose gyvena keliolika milijonų žmonių ir kur jiems laidoti mirusių žmonių kūnus? Viešpats Jėzus atsakė: „Laidokite miškuose,...“.
Šeštasis atvejis. Sužinojau, kad buvo kremuoti dviejų vienuolių palaikai. 2014 metų spalio 5 dienos rytą (5:00-7:00 val.) adoracijos metu Viešpaties Jėzaus paklausiau, kaip tai suprasti? Atsakymas buvo toks: „Nepažino Manęs. Pagonybė taip giliai įsiskverbusi, kad jos nesugebėjo iš savo būties jos išrauti. Vargas joms!” Kadangi pastebėjau, kad Viešpats atvirauja, paklausiau, kaip dėl kunigo K-A. Trimako nuskaistinimo? Atsakymas toks: „Buvo skirta daugiau, bet dėl kai kurių kunigų ir vyskupų maldų, sumažinau iki 7 metų ir pridūrė - pasakyk visiems, kad vienas apie kitą blogai nekalbėtumėte, nes tai Mane labai skaudina! Turite vienas kitą taip mylėti, kaip Aš jus myliu.“ Daugiau neišdrįsau nieko klausti., bet man labai rūpėjo sužinoti, kiek kun. K-A.Trimakas buvo gavęs nuskaistinimo, kad po maldų liko 7 metai. 2015 metų balandžio 6 dieną, šv. Mišių metu (buvau chore ir vyko pamokslas), pajutau šalia a+a jėzuito kunigo Leonardo Jagmino vėlę. Paklausiau, kiek kunigas K-A. Trimakas buvo gavęs nuskaistinimo metų? Kun. L. Jagminas atsakė, kad penkiolika metų. Dabar supratau, kodėl jis (kun. K-A.Trimako vėlė) prašė dėti visas pastangas, kad jo kūnas nebūtų sudegintas ir kokią vertę turi užtarimo maldos.
Septintasis atvejis. 2014 metų spalio 29 dieną 4:15 val. ryte namuose meldžiausi, kalbėdamas Dievo Gailestingumo vainikėlį už Marijos Radijo savanorę Dainą-Joaną, kuri mirė 2014 m. spalio 27 dieną 8:00 val. ryte. Artimieji, po jos mirties, kūną tiesiai iš ligoninės išvežė į krematoriumą. Maldos metu prisistatė Dainos-Joanos vėlė. Paklausiau, ar pati norėjo būti sudeginta? Ji atsakė: „Aš nenorėjau, bet tai padarė mano vaikai, o tėvas (jos vyras) pritarė. Tai yra aukščiausio laipsnio pagonybė, kuri labai žeidžia Dievą!“. Po to paklausiau, ar kančia didesnė dabar, ar sergant (sirgo vėžiu)? Ji atsakė, kad dabar kančia yra tūkstančiais kartų didesnė. Toliau tęsė: „Paprašyk Marijos Radijo klausytojų, kad už mane pasimelstų. Mano teismas yra atidėtas pusei metų. Viliuosi, kad ikiteisminį laiką sutrumpins iki trijų mėnesių. Pasakyk visoms mamoms, kad jų pagrindinis namų darbas yra užauginti tikinčius, Dievą mylinčius vaikus. Labai skaudu iš čia žiūrėti, kaip tavo vaikai žeidžia Dievą. “ Pabaigoje pridūrė: „Mama, Švč. Mergelė Marija labai gera, mane užtaria.“
Vėliau iš Motinos, švč. Mergelės Marijos sužinojau, kad jos teismas įvyko 23-ą dieną po jos mirties, o nuskaistinimui buvo skirta 7,5 metų. Marijos Radijo kolektyvo bei klausytojų maldos buvo išklausytos. Ačiū Viešpačiui ir Švč. Mergelei Marijai.
3. Mano nuomonė: Remiantis Evangelija pagal Joną (19, 38-42), Viešpaties Jėzaus kūnas, nuėmus nuo kryžiaus, buvo balzamuotas, o tam buvo sunaudota net 100 svarų miros ir alavijo mišinio. Matome, kaip Dangiškasis Tėvas pasirūpino savo mylimojo Sūnaus kūnu.
Biologinė terpė net velniams reikalinga. Kai Viešpats Jėzus išvarė velnius, kurių vardas „legionas“, iš apsėstojo, tie paprašė leisti jiems sueiti į kiaules, kurios po to metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė (Lk 8, 26-33). Juo labiau biologinė terpė reikalinga žmonių vėlėms, kol jos yra skaistykloje. Tai yra nuostabi vėlės užuovėja per apsivalymą. Sudeginant žmogaus kūną, sunaikinama tokia terpė, tada vėlė neturi kur slėptis, patiria papildomas kančias. Be to, kremavimas yra stabmeldystės įteisinimas, kas labai žeidžia Viešpatį Jėzų Kristų ir Dangiškąjį Tėvą.
Atleiskite, Jūsų Šventenybe popiežiau Pranciškau, kad išdrįsau Jus trukdyti šiuo klausimu. Dangiškasis Tėvas man pasakė: „Mano valia, kad tai, ką surašei, patektų į popiežiaus rankas“
P.S. Vienas kunigas jėzuitas, peržiūrėjęs šį tekstą, davė vertingų patarimų ir liepė dar kartą Viešpaties paklausti dėl kai kurių teiginių, o po to, suderinus su dvasios tėvu, išsiųsti. 2014 metų kovo 3 dieną per adoraciją paklausiau Viešpaties Jėzaus dėl:
1. laidojimo miškuose (ieškoti tekste po penktojo atvejo).
Viešpats Jėzus pasakė: „Miškai yra palanki vieta laidojimui“.
2. Margaritos anytos Mildos (ketvirtasis atvejis).
„Nenubloškiau į pragarą dėl jos marčios (Margaritos) pamaldumo ir padarytos aukos“.
3. žmogaus kūno kremavimo artmiesiems pageidaujant, be paties žmogaus valios. Kokios tada yra sąlygos vėlei skaistykloje? (trečiasis atvejis)
„Vėlės gydymo laikas prasitęsia ir sąlygos sudėtingesnės.“
4. paties žmogaus noro, kad kūnas būtų kremuotas. Kokios tada yra sąlygos vėlei skaistykloje? (antras – ketvirtas atvejai).
Žmogaus vėlės gydymo laikas radikaliai keičiasi, nes žaizda yra giluminė ir išgydymui reikia daug laiko. O jei žmogus buvo atsakingas už kitus, jam pavestus žmones, pavyzdžiui kunigas, tai jis savo kančia skaistykloje turi kentėti ir už tuos žmones, kuriuos suklaidino savo stabmeldišku pavyzdžiu. Viešpats Jėzus paragino įspėti: „Pasakyk, kad kunigai jokiu būdu nesutiktų savo kūnų kremuoti. Tai žeidžia ne tik Mane ir Dievą Tėvą, bet ir visą mūsų įsteigtą Bažnyčią“. Per kitą adoraciją Viešpats Jėzus nusiskundė, kad pagonybė plinta kaip maras (tarp krikščionių). Dvasios tėvas su tekstu susipažino ir palaimino. Aloyzas Domarkas
Viešpats davė patirti dar keleta atvejų dėl kremavimo. Todėl pratęsiu:
Aštuntas atvejis.
Svainis Pranciškus , kuris būdamas dar gyvas, prašė savo artimųjų , kad po mirties jo kūną sudegintų. Kai po sunkios ligos mirė, jo dukra Aušra paskambino mano žmonai Danutei. Žmona perdavė telefoną man. Aš kalbėjau su Aušra. Pokalbio metu jai sakau: kad jokiu būdu negalima kūno kremuoti, nes tai yra didelis Dievo įžeidimas (aukščiausio laipsnio pagonybė). Jo (ata Pranciškaus) tikėjimas nebuvo labai tvirtas. Todėl yra pavojus patekti net į pragarą. Dukra Aušra manęs paklausė ir apsisprendė, kad laidos tėvo kūną karste (nekremuotą). Dar tą patį vakarą, giedant Kalvarijos Kalnus mano namuose, apsireiškusi svainio vėlė (aš buvau prašęs Dangiško Tėvo, jei galima, kad leistų jam apie save pasakyti) sakė: “Kaip gerai, kad dukra nepaklausė mano vaikėziškų kalbų, o paklausė tavęs”.
Po dviejų dienų 2017 03 11 vakare apie 21-21.30 val., kai giedojome Kalvarijos Kalnus prie pašarvoto Pranciškaus, jis prie manęs prisiartino tris kartus. Pirmą kartą į mane kreipėsi tokiais žodžiais: “ Padėkok dukrai, kad ji paklausė tavęs, o ne mano vaikėziškų šnekų ( kalbų)”. Po kokių 5-7 minučių giedant Kalvarijos Kalnus, jis kreipėsi į mane antrą kartą: “Padėkok dukrai, kad ji paklausė tavęs, o ne mano vaikėziškų kalbų”. Praėjus dar kokai 15-20 minučių(į laikrodį nežiūrėjau) jis vėl kreipėsi į mane prašydamas: “Padėkok dukrai, kad ji paklausė tavęs, o ne mano vaikėziškų kalbų. Viešai už tai padėkok!”
Aš dar tą patį vakarą pasakiau Aušrai apie tai. O per gedulingus pietus viešai padėkojau jos tėvo Pranciškaus vardu Aušrai už jos teisingą apsisprendimą, laidojant savo tėvą.
Tai buvo pirmas atvejis man duotas, kai mirusiojo (dar gyvam esant) noras nebuvo išpildytas ir už tai jo vėlė labai, labai dėkojo.
Devintas atvejis. 2018 06 27, kai ėjome Vilniaus Kalvarijas, prie 33- čios stoties prie manęs prisiartino prieš pusantrų metų mirusio kun. Marek vėlė ir sako: “Aš jau laisvas.” Aš klausiu jo: O kaip ten yra? Jis sako: “Įprasta būsena”. Aš toliau klausiu: O kaip tie, kurių kūnai kremuoti? Atsako: “Siaubas…”. Jis kažkaip perdavė man tą būseną, kad mano plaukai piestu atsistojo ant viso kūno. Po to, pakalbėjome kita tema. Kol galiausiai jis užbaigė: “Aš jus globosiu.” Ir pasišalino.
Ačiū Viešpačiui, už malonę suvokti, kad žmogaus kūno kelonė nesibaigia jo palaidojimu. Jis dalyvauja, mums nesuvokiamu būdu, sielos nuskaistinimo procese. O kremuotas žmogaus kūnas šios misijos nebegali atlikti. Todėl siela patiria papildomai dideles kančias. Šiuos surašytus tekstus atiduodu į Švč. M. Marijos rankas, kad Ji toliau su jais darytų ką nori ir kaip nori.
Dešimtas atvejis. 2019 08 pabaigoje, einant Vilniaus Kalvarijų kelią, išgirdau žodžius: ,,Kaip gaila man kunigų, kuriems tenka laidoti žmogų urnoje. Kiek mėnesių jiems reikės gulėti kryžiumi po valandą dienoje, kad atsiprašytų Viešpaties!”. Kadangi nesupratau kas tai pasakė, paklausiau Šv. Mergelės Marijos. Ji atsakė: ,,Jonas evangelistas”.
Vienuoliktas atvejis. 2019 12 20 vakare žmona Danutė kalbėjosi su dukterėčia Emilija, kuri ištekėjusi už airio ir gyvena Airijoje. Jai dabar virš keturiasdešimt metų ir turi tris vaikus. Ji sakė Danutei: „ kaip pasiilgau Lietuvos (nors atvažiuoja į Lietuvą kiekvienais metais). Kai numirsiu, urną su mano pelenais, tegul palaidoja senelio Pranciškaus kape, nes jis mane daug ko išmokino. Tai labai praverčia gyvenime. Kai tai persakė man žmona Danutė, aš pasikėliau į koplyčią melstis. Nespėjau dar ir atsiklaupti maldai, kai išgirstu Emilijos senelio (mano uošvio, kuris mirė 2004m.) balsą:
5. ,,Nepritariu jos apsisprendimui. Padidins laiką ir kančią daugiau nei dešimt kartų”.
Supratau, kad po kremavimo, Emilijos vėlės nuskaistinimo laikas ir kančia padidėtu daugiau nei dešimt kartų.
Todėl jos senelis, net į jį nesikreipus, pasiskubino per mane ją perspėti. Ačiū Dievui, kad ir po mirties seneliai rūpinasi savo anūkais (ėmis).
Aloyzas Domarkas
Dvyliktas atvejis. 2020 01 21 Kai grįžau, po maldų prie pašarvoto Julijono palaikų, prieš einant miegoti, pradėjus melstis, Viešpats tarė: ,, Aš jį paimsiu rytoj “ . Supratau, kad į teismą bus paimtas rytoj. Tai yra laidojimo dieną. Po kelių minučių kreipėsi į mane mirusio Julijono vėlė ir paprašė: ,, Noriu padėkoti artimiesiems, kad išsaugojo mano kūną, nes taip būtų reikėję daug kentėti. “
Tryliktas atvejis. 2022 metų liepos 14 dieną ryte, kai meldžiausi už mirusį kunigą Albertą , jo vėlė prisiartino prie manęs.
Paprašė:,, Aš nenoriu būti sudegintas. Noriu būti palaidotas šventoriuje. Man dar kūnas bus reikalingas pusantrų, ar du metus. Perduok mano seseriai, ar artimiesiems.”
Norėdamas jam padėti, bandžiau kalbėti su kunigais Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje, J. Matulaičio bažnyčioje. Jie mane nusiuntė į Vilniaus kuriją. Arkivyskupas Gintaras Grušas buvo išvykęs į Ukrainą, o kiti nieko nesprendė. Tik liepė kalbėti su giminėmis. Kai 16 valandą kunigo Alberto kūnas buvo pašarvotas J. Matulaičio šarvojimo 3-je salėje, bandžiau kalbėti su jo broliu. Jis nesutiko keisti sprendimo. Bandžiau kalbėti ir su jo seserimi. Jokios nuomonės nepareiškė. Tą patį vakarą kunigo Alberto kūną išvežė į krematoriumą ir sudegino. Tik dabar supratau, kodėl kunigas Albertas davė du laikus. Jei būtų palaidoję šventoriuje, jo nuskaistinimo laikas būtu pusantrų metų. O,jei sudegins, tai du metai. Labai gaila, kad artimieji yra tokie nejautrūs savo artimui.
2022m.liepos mėn. Aloyzas Domarkas.

Šv. Jono Pauliaus II prašymas. Pavasarį, ryte, kalbant maldas už mirusius ir ypač sudegintus( kremuotus) žmones, šv. Jonas Paulius II pasakė man : ,, Čia yra mano klaida! “ O 2022 09 02, dešimtą valandą, 20 minučių, maldos metu, šv. Jonas Paulius II kreipėsi į mane dar kartą : ,, Labai padėsite man, jei skelbsite, (dėl leidimo laidoti kremuotus žmonių kūnus) kad tai yra mano klaida. Kiek daug sielų kenčia dėl šios klaidos!”.
2022m. rugsėjo mėn. Aloyzas Domarkas.
2022 12 16 nuo 2 iki 4 val. adoracijos metu, paklausiau Viešpaties Jėzaus (vieno kun. prašymu)apie kunigo misiją.
Vienas iš paliepimų buvo: ,,Teapsaugo žmones nuo mirusio žmogaus kūno deginimo. Sudeginus žmogaus kūną, žmogus(siela) panardinama į milžiniškas, nereikalingas kančias.”
Kiti pamokymai buvo: ,, Aš pašaukiau juos, kad padėtų mano vaikams. Tegul kalbėdamas, būna atviras Šventajai Dvasiai. Ir Ji per jį kalbės. Aš jį labai myliu. Tegul nors vienas iš 10 išmoksta mylėti taip kaip Aš myliu ir viskas apie jį pradės keistis. Kas siekia didesnės pagarbos Man, Mane tegul duoda kitiems į burną.“
Aš paklausiau: kad per pandemiją buvo siūloma komuniją duoti tik į rankas? Viešpats Jėzus atsakė: ,,Tai padarė mano priešas!”
2022.10.05, apie 22 val. 30 min., einant Vilniaus Kalvarijas, 30 stotelėje, Viešpaties žodžiai pasakyti dėl kremavimo: ,,Tai nusikaltimas žmogiškumui”.
2022 10 07 nuo 2 iki 4 val. per adoraciją Viešpaties Jėzaus Kristaus paklausiau: „Ar Jonas Paulius II kenčia dėl savo klaidos? “ Viešpaties atsakymas buvo retorinis: ,, Jei sąžinė švari (išvalyta) ir matai kiek sielų kenčia dėl šios klaidos, ar gali būti ramus?”
Kaip padėti Jonui Pauliui II? Atsakymas buvo: ,,Rašyti straipsnius”.
2022.12.25 po 21val. Kalbėjomės telefonu su Šventosios Šeimos kongregacijos vienuole, kuri šiemet atšventė vienuolystės 25-metį. Šiuo metu ji darbuojasi Prienų m. parapijoje. Kai baigiau pasakoti Viešpaties pamokymus kunigui apie žmogaus kūno deginimą, po žodžių: ,,Sudeginto žmogaus kūnas panardina tą žmogų( sielą) į milžiniškas, nereikalingas kančias”, telefone pasigirdo gilus, be galo skausmingas, lyg trūktų labai oro, žmogaus dejonė. Aš pamaniau, kad pasidarė blogai vienuolei Gertrūdai. Puoliau už ją melstis. Ji atsijungė ir vėl paskambino man, klausdama, kas man nutiko? Aš, jai sakau, kad man nieko nenutiko. Nors mums abiem nieko nenutiko bet abu gerai girdėjome tą skausmingą žmogaus dejonę. Pabaigus pokalbį su vienuole, pradėjau melstis į Viešpatį. Jis man paaiškino: ,, kad Aš norėjau jums duoti išgirsti, kaip kenčia sudegintas žmogus”.
Tai buvo tiek man, tiek vienuolei Gertrūdai neeilinis įvykis š. m. Kalėdų vakarą.
2022.12.26 vakare, aš paskambinau kun. Kazimierui Ambrasui, jėzuitui iš Kauno. Savo laiku, kai mirė jo geriausias draugas, vienuolis kun. Jagminas. Po mirties kun. Jagminas kreipėsi į mane, prašydamas: „ Pasakyk kun. Kazimierui, kad liko mano daug nepadarytų darbų. Aš kun. Kazimierui, nedelsdamas, perdaviau tą prašymą. Praėjus mažiau nei trims mėnesiams, kun. Jagminas į mane kreipėsi dar kartą, sakydamas, pasakyk kun. Kazimierui, kad jau mano visi darbai padaryti. Jis man labai padėjo. Kai jis bus čia, aš jam padėsiu. Kai šią žinią perdaviau kun. Kazimierui, jis man sako: kai tu man pasakei, kad jo liko daug nepadarytų darbų, aš prie kiekvienų mišių jungiau jo intencijas.
Kai kun. Kazimierui papasakojau apie Viešpaties paliepimą, kad kunigai turi saugoti žmones nuo kūno deginimo, jis man pasakė: „ Aš manau, kad čia yra padaryta bažnyčios klaida. Reikia surasti gerai išmanantį teologiją dvasininką, surašyti argumentuotą raštą ir nenusiųsti, bet nuvežti popiežiui. Tą klaidą popiežius turi ištaisyti. Aš to darbo negaliu imtis. Jau per senas, man jau sunku.Bet pilnai pritariu, kad ta klaida turi būti atitaisyta.
Kodėl mirusio žmogaus kūno negalima deginti?
Kai atėjęs į šį pasaulį, žmogus yra pakrikštijamas, Dievas šį žmogų perkeiča. Jis tampa Kūrėjo karalystės dalele. Kai žmogus praktikuoja tikėjimą, kūnas kaip Dievo šventovė, vis labiau ir labiau stiprėja. Ar žmogus gyvas, ar jo fizinė gyvybė užgeso, šventovė išlieka šventa. Net jei kūnas pradeda biologiškai irti, kūno šventovė išlieka sakrali. Sielai nuskaistinimo procesas tokioje aplinkoje yra daug palankesnis. Sudeginus žmogaus kūną, tokia aplinka yra sunaikinama. Todėl sielos nuskaistinimo procesas patiria didžiules nuskaistinimo perturbacijas. Nuskaistinimo procesas fiziškai ilgėja. Siela patiria daug didesnes kančias. O jei žmogaus kūnas sudeginamas, ir tai daroma samoningai, Dievas yra labai įžeidžiamas. Tai yra aukščiausio laipsnio pagonybės apraiška.
Viešpats Jėzus Kristus sako: ,,Kas taip daro, tas nepažino Manęs”. Žmogaus kūno kremavimas su Kristaus mokymu yra nesuderinamas. Todėl šv. Jono Pauliaus II kreipimęsi į mane, š. m. rugsėjo 2 dieną sakant, kad kas skelbs, kad tai yra mano klaida, man labai padės. Tai yra labai svarbu, nes sielos, kurių kūnai sudeginti, labai kenčia. Todėl Jonui Pauliui II labai skaudu tai matyti. Prie šios situacijos susiformavimo, keičiant krikščionišką laidojimo tradiciją, prisidėjo ir jis 1983 metais, įtraukdamas į Kanonų teisės kodeksą. O tai leido, kad šis paprotys ( laidoti sąmoningai sudegintus žmones) greitai išplito visame pasaulyje.
Kai adoracijos metu, Viešpaties Jėzaus paklausiau: „ Kur laidoti žmones, gyvenančius milijoniniuose miestuose?“ Jis atsakė: ,,Laidokite žmones miškuose. Visiems vietos užteks. Miškai yra tinkama vieta laidoti žmones.” Ir ištiesų, kai atstatinėjome Vilniaus Kalvarijas, radome ne vienoje vietoje palaidojimus, Kalvarijų kryžiaus kelyje. Ir šiandien dar pasitaiko įkritimų, kur buvo palaidoti žmonių kūnai. Ypač 17, 18, ir 19 amžiaus pirmoje pusėje buvo praktikuojama rodyti kuo didesnį nuolankumą, išlikti kukliais Viešpačiui. Žmonės norėjo pasilaidoti kelyje, tarpuvartėse, kad kiti eidami juos tryptų. O šiandien ant kapų statomi didžiausi paminklai. O kur tas kuklumas? Kaip būti mažutėliais?
Pažiūrėkime į šią problemą kitu kampu. Kodėl Viešpats sako: ,,Kad žmogaus kūno kremavimas yra nusikaltimas žmogiškumui!” Šiandien sparčiai plinta mirusio žmogaus kūno kremavimas. Tai yra aukščiausio laipsnio pagonybės atgaivinimas. Žmogus gręžiasi nuo krikščionybės į pagonybę vis labiau ir labiau. Tuo veiksmu skaudindamas mūsų atpirkėją ir gelbėtoją Jėzų Kristų. Jis aukojosi, kad žmogui būtų geriau, kad jis turėtų amžinajį gyvenimą, o čia veikiama priešingai. Kas už to stovi? Žmogui kūnas yra labai reikalingas, kol vyksta sielos nuskaistinimo procesas.
Duosiu keletą pavyzdžių.
2012 metais, rudenį, kai mirė jo eks. Juozas Tunaitis ir buvo palaidotas Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, prie Vilniaus Kalvarijų 34 stoties, Kristaus kapo koplyčios. Praėjus trims savaitėms po jo mirties, einant mums Vilniaus kalvarijas 34 -je stotelėje, eks. Juozas prakalbo į mane: ,,Aš čia dar būsiu vieną savaitę”. Praėjus savaitei, pusvalandį ankščiau, aš atėjau prie eks. Juozo Tunaičio kapo ir meldžiausi. Praėjus valandai eks. J. Tunaitis prakalbo į mane: ,, Aš jau išvykstu. Man skirta globoti tris vyskupus Argentinoje, du Šiaurės Amerikoje ir…, kurie nepilnai vykdo Dievo valią.
Kitas atvejis. Mirė gerai pažįstamos solistės V. Š. Vyras, gydytojas Romualdas, kuris prieš mirdamas, žmonai sakė: „ Nesivarginkite, mane sudeginkite ir urną palaidokite. Kai jis sirgo, mes su kunigu Sigitu nekartą buvome pas jį. Kunigas Sigitas suteikdavo jam sakramentus. Kai jis numirė, jį tiesiai iš morgo nuvežė į Rygos krematoriumą.
Aš to nežinojau. Man, būnant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, didžųjų atlaidų 19-os valandos šv. Mišiose, prisiartino jo vėlė ir man sako: ,,Nežinojau, kad man kūnas bus dar reikalingas”. O jis tuo metu jau buvo kelionėje. Sekančią dieną iš ryto, urna su jo palaikais buvo Vilnuje. Iš to, kas pasakyta, matome , kad žmogaus kūnas nuskaitinimo metu yra labai reikalingas.
Surašė: pasaulietiškai f.m.m.d. Aloyzas Domarkas.
Dvasiškai tas, kuris turi malonę bendrauti.
Visą tai, atiduodu į Motinos Švč. M. Marijos rankas.

Kremoti savo artimą gali tik visiškas be širdis ir niekada nemylėjas

Lietuvos sostinej pastatytas krematoriumas...bet nesivarginta net uzdeti LIETUVISKO pavadinimo...o gal Vilnius jau ne Lietuvoje?

menkai tiketina,kad is stambaus zmogaus telieka sauja pelenu...juk i kapsule supila tik tiek