Nuoširdus pokalbis apie tai, kaip tampama geru chirurgu, kaip neprarasti jautrumo net sudėtingiausių situacijų metu, kas vyksta galvoje prieš rimtas operacijas ir kodėl gydytojas pacientams nerekomenduoja skaityti interneto patarimų, rašoma pranešime spaudai.
Gydytojau, kaip manote – chirurgija yra labiau pašaukimas ar amatas?
Manau, kad tai yra tam tikras pašaukimas. Žmogus, kuris ateina į tai, kaip į darbą, be pašaukimo, nemoka taip įsijausti. Žinote posakį, koks turi būti chirurgas? Ogi drąsus kaip liūtas, erelio akis ir moters ranka.
Tad jei tai bus tik darbas, tik amatas, ne profesinis pašaukimas – deja, bet žmogus ilgai chirurgijoje neištemps.
Ar daug jūsų darbe streso?
Chirurgo gyvenimas yra nuolatinis stresas. Vienas dalykas yra operacijos. Juk visada jaudinamės, kad jos būtų sėkmingos.
Žinote, kuo skiriasi chirurgas nuo muzikanto? Tam, kad muzikantas ar dainininkas puikiai scenoje atliktų kūrinį, jis jį gali groti, dainuoti, treniruotis mėnesių mėnesiais. Tuo tarpu chirurgas kiekvieną kartą improvizuoja, nes nėra dviejų vienodų šalinamų dantų, dviejų vienodų situacijų ir visada atsiranda kažkokie niuansai, ir kaskart panaudodamas savo žinias ir sukauptą patirtį turi laviruoti.
Kuo skiriasi veido ir žandikaulių chirurgai nuo kitų chirurgų?
Veido ir žandikaulių chirurgijoje yra ne tik veidas, kaip dažnai įsivaizduojama. Šios specializacijos gydytojas turi turėti ne tik medicininių žinių, bet ir stomatologines, odontologines žinias.
Anksčiau buvo toks Stomatologijos fakultetas. Tai mokslas apie kramtymo sistemos ligų išsivystymą ir gydymą. O štai odontologija yra tik stomatologijos dalis, nes tai mokslas apie dantis, dantų ligas. Tad odontologija yra nuredukuotas dalykas.
Vokietijoje norint tapti veido ir žandikaulių chirurgu, reikia baigti du fakultetus – ir medicinos, ir odontologijos. Nes odontologijos fakultete beveik negauna bendrų medicininių žinių, ir atvirkščiai – medicinos fakultete negauna odontologijos žinių, o čia būtinai turi būti apimamos abejos sritys.
Aš esu baigęs Kauno medicinos akademiją. Tais metais, kai baigiau, ji buvo perorganizuota į Universitetą ir mano diplome yra parašyta, kad esu gydytojas – stomatologas.
Vienos iš stažuočių Vokietijoje metu manęs klausė, ar turiu dvigubą išsilavinimą. Atsakiau, kad man nereikia, nes pas mus buvo visi bendri medicininiai dalykai ir visa stomatologija. Net sudėjus visus kreditus, tuometiniai stomatologiniai dalykai viršijo šiųmetinių medicinos fakulteto kreditus.
Veido, žandikaulių, burnos chirurgija yra tampriai susijusi ir su kitomis chirurgijos sritimis: čia neretai dalyvauja neurochirurgija, nosies, gerklės, krūtinės chirurgija. Tai bendros sritys.
Ar yra buvę tokių atvejų, kuriuos ir po daug metų prisimenate?
Turbūt vienas įspūdingiausių atvejų, iš kurio savo laiku mokėsi visa Lietuva...
Mano budėjimo metu buvo pacientas su kraujagysline malformacija (tam tikra kraujagyslių vystymosi anomalija, kai nėra kapiliarinio tinklo). Jis kreipėsi į medikus, kad lyg ir kraujuoja. Rajone jam pasakė, kad kitą dieną ateitų traukti protinio danties. Jei jam tas protinis dantis būtų buvęs ištrauktas – jis būtų žaibiškai nukraujavęs.
Tuo metu patirties dar nebuvo, mes nežinojome, kad tokie dalykai apskritai yra. Per visą Vilnių važiuojame su Greitąja pagalba, stabdome kraujavimą ir niekaip negalime sustabdyti. Net užrišus miego arteriją pacientas toliau stipriai kraujavo. Tuo metu su užsienio chirurgų pagalba, naudojant specialius klijus kraujagyslės buvo sutvarkytos kartu su angiochirurgų pagalba. Tąkart tikrai buvo didžiulė rizika, kad gali mirtinai nukraujuoti.
Visada prisiminsiu tą atvejį.
Ar atsimenate savo pirmuosius chirurgo žingsnius?
Jaunam gydytojui budėjimas visuomet yra iššūkis. Tiesą sakant, net ir patyrusiam gydytojui tai yra iššūkis, nes niekuomet nežinai, su kuo susidursi, su kokia liga ar trauma žmogų atveš.
Mano pirmas budėjimas, kuriame jau dirbau savarankiškai, iš pradžių atrodė įprastai: pūliavimai, žandikaulio lūžiai, o paryčiais staiga – skambutis. Greitoji sako: „Atvežam žmogų su nupjautu liežuviu“.
Istorija tokia, kad tai buvo žmogus su negalia. Jo antra pusė girtavo, ir kad jis netrukdytų, netriukšmautų – ištraukė ir nupjovė jam liežuvį.
Mano pirma mintis buvo – ar jis iš viso dar gyvas? Nes jei pažeidžiamos arterijos, gresia nukraujavimas. Pacientas išgyveno.
Ar jūs mėgstate savo darbą?
Taip, myliu savo darbą. Nedirbčiau jo, jei nemylėčiau. Ir šiandien rinkčiausi šią specialybę. Net vaikystėje, kai klausdavo, atsakydavau, kad būsiu kosmonautas arba chirurgas.
Esu vidurinis iš trijų brolių. Mano vyresnysis brolis norėjo būti virėju, bet tėtis pasiūlė po 9 klasių dar pagalvoti ir po 12 eiti į šefų mokyklą. Po 10 klasių jis nusprendė, kad stos į mediciną ir bus chirurgu. Aš nenorėjau eiti iš paskos, tad teko išvažiuoti į Kauną. Chirurgija man patiko.
Grįžau į Vilnių, į pirminę rezidentūrą. Dabar 5 kursą baigę jau gauna licenciją, o anksčiau po 5 metų reikėdavo metus atidirbti rezidentūros bazėje.
Tuo metu į Žalgirio kliniką didelio konkurso būdu galėjo patekti tik geriausiai besimokantys. Dirbti Žalgirio klinikoje buvo prestižas. Patekau čia, taip ir likau.
Kokių savybių reikia, norit tapti geru veido ir žandikaulių chirurgu?
Reikia labai daug dirbti. Nebijoti ir dirbti. Neskaičiuoti darbo valandų.
Atsimenu, mano rezidentūros metu yra buvę atvejų, kad susumavus savaitės darbus, aš gal tik pusei dienos buvau grįžęs namo ir vėl vakare išėjau į budėjimą. Bet tuo metu nebuvo tokių griežtų darbo kodekso reikalavimų.
Dabartiniai laikai yra pasikeitę, tad sunku lygintis su jaunaisiais gydytojais.
Mano mokytojas, a.a. doc. Šileikis sakė, kad rezidentas yra tas, kuris reziduoja ligoninėje, kad mokymosi metu pamatytų kuo daugiau atvejų ir galėtų mokytis. Jis reziduoja, jis yra čia.
Įdomu, kad JAV ligoninės yra sujungtos koridoriais su bendrabučiais, kur visada vyksta gyvenimas. Jei yra įdomus atvejis – gali greitai atbėgti ir žiūrėti, matyti, dalyvauti.
Labai daug kas priklauso, ar kokį sudėtingą atvejį tu pirmą kartą pamatysi jau pabaigęs studijas, ar pamatysi dar rezidentūros metu – čia didelis skirtumas. Nes visiems drąsiau, kai kažkas yra šalia. O kai esi vienas, tada visa atsakomybė yra tavo vieno rankose.
Tad kuo didesnį bagažą susirenki rezidentūros metu – tuo geriau.
Kas jums yra sunkiausia jūsų darbe?
Didelės chirurgų darbo dalies žmonės nemato, neįsivaizduoja.
Kartais pacientai prašo neadekvačių dalykų. Tie norai, prašymai, pamokymai būna susiję su tuo, kad kartais pacientai mano geriau išmanantys už gydytoją, ypač tie, kurie ateina Google pasiskaitę.
Informacinis srautas dabar yra labai pavojingas. Knygos juk rašomos su recenzentais, sužiūrimi šaltiniai, sutikrinama informacija. Tuo tarpu, jei informacijos ieškosit Lietuvos, Švedijos ar Italijos „Vikipedijoj“, ta informacija skirsis.
Juk paskaičius „Vikipediją“ gydytojais rezidentais netampama. Reikia atsiminti, kad internete yra daug nepatvirtintos informacijos. Taip, internetas yra labai didelis pagalbininkas, bet reikia rinktis patikimus šaltinius, mokslinius straipsnius.
Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad chirurgai yra truputį cinikai, jų humoras yra juodas. Ką apie tai galvojate?
Jei gydytojai tarpusavyje šnekasi, tai labai gali būti, kad pajuokavimai bus tam tikro pobūdžio. Kitam žmogui iš šono gali pasirodyti, kad tai cinizmas, bet dirbdamas tokį darbą, matydamas kasdien, tarkim, agresyvius, išgėrusius pacientus, sudėtingas traumas, tu atsiriboji nuo socialinių dalykų ir pradedi kitaip žiūrėti. Taip pat yra ir savisaugos – turi išmokti atsiriboti.
O ką išgyvena gydytojas, kai situacija išties rimta?
Nelengva, kai pacientą turi informuoti, kad jam yra piktybinis auglys. Nieko nepadarysi, reikia peržengti per save ir šnekėti su pacientu akis į akį. Lengva būtų tiesiog numesti popieriuką, bet sunkiausia yra pasakyti.
Kalbėdamas su pacientu tu jauti žmogų, kuris jautresnis, o kuriam reikia tvirtesnio žodžio.
Neretai pastebiu, kad žmonės pavėluoja kreiptis į gydytojus. Kartais tai yra žinių stoka, o kartais – profesiniai dalykai. Pavyzdžiui, nepakankamas odontologų budrumas tam tikrų ligų atžvilgiu.
Kas vyksta jūsų galvoje prieš pat operaciją? Ar nebūna nerimo?
Tuo metu galvoji mechaninius dalykus: kaip apsirengei, kaip plauni rankas, kaip dediesi kaukę. Žiūri, ar pacientas jau ant operacinio stalo. Tai savotiška laisva erdvė, atrodo, kad tarsi nieko nėra galvoje.
O jau įėjus į operacinę yra koncentracija tik į ligonį, tik į tai, ką operuosi. Niekas kitas neegzistuoja.
Žinoma, būna, kad ir nerimas ima operacijos metu. Jei operuojamas auglys, jei šalia eina nervas. Net tada, kai žinai anatomiją, galvoji, kad tik niekas nebūtų pažeista.
Kaip jūs pailsite po tokių sudėtingų situacijų?
Mes su žmona kartu šokam tautinius šokius. Ir mūsų vaikai šoko, o jaunėlis vis dar šoka. Jau 9-ti metai, kaip šokam tautinių šokių kolektyve „Ugnelė.“
Tai ne tik šokiai, bet ir naujos pažintys, kitas žmonių ratas, todėl ir atsijungi nuo profesinių dalykų, emociškai tai labai svarbu. Nes fizinis nuovargis išvalo nuo minčių. Viena mūsų šokėja kartą pasakė: „Aš viską užmirštu, kai galvoju, kaip kojas dėlioti“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
