Taikomąją anglų kalbą Vilniaus verslo kolegijoje studijuojantis 24-erių metų vaikinas sako, kad tai – jo sritis, todėl paskaitų, kurios vyksta šeštadieniais, niekada nepraleidžia. „Kurso draugai dažnai sako, kad esu jų motyvacija ateiti į paskaitas kai apima tingulys. Man atvykti į kolegiją yra daug kėbliau, sunkiausia – užlipti laiptais, todėl mane visuomet atlydi mama“, – pasakoja M. Dapkus.
„Visą laiką man anglų kalba patiko ir traukė, viskas prasidėjo nuo animacinių filmukų, vėliau žinios dar labiau sustiprėjo, kaip ir noras jas pagilinti aukštojoje mokykloje“, – sako Mindaugas. Gavęs diplomą, vaikinas žada ieškoti darbo pasiūlymų arba studijuoti toliau. Paklaustas, kokio įvertinimo tikisi iš baigiamojo darbo, vaikinas tvirtai atsako: „aukščiausio!“.
„Man namie sėdėti yra neįdomu. Ir nesu aš čia kažkoks ypatingas. Užuot sėdėjęs namuose, einu bendrauti su kurso draugais, lankau paskaitas, kaskart išmokstu vis kažką naujo. Iš to ir kyla mano motyvacija, nes man patinka veikti“, – pasakoja studentas. Mindaugas mokėsi mažoje kaimo mokykloje su visais kitais vaikais, tačiau niekuomet nejautė atskirties dėl savo negalios. Su kurso draugais jis taip pat puikiai sutaria, palaiko ryšius ir laisvu po paskaitų metu. Laisvalaikiu vaikinas domisi socialinėmis medijomis, užsiima rašo darbų redagavimu ir vertimais, mėgsta žiūrėti serialus ir krepšinį.
Paklaustas, iš kur jis turi tiek jėgų ir entuziazmo, Mindaugas nusišypso – panašu, kad tokį klausimą jau ne kartą girdėjo. „Turi tiesiog pamiršti, kad esi kitoks. Išvis, žodis „kitoks“, kurį mūsų visuomenė labai mėgsta vartoti, iškart sukuria atskirties jausmą. Aš nesu kitoks. Manau, kad turint savyje gabumą, reikia jį tobulinti ir realizuoti, nekreipiant dėmesio į aplinkybes, kad ir kokios jos kartais akivaizdžios. Savyje užsisklęsti tiesiog negalima“, – nurodė jis.
