Pagrindinis Ievos kelionės tikslas yra pereiti ne tik Santiago de Compostela miestą, bet ir pamatyti pasaulio kraštu vadinamą Finisteriją. Moteris savo kelionės tikslą nori pasiekti iki spalio šeštos dienos.
Piligriminė kelionė – išsipildžiusi svajonė
I. Voveris sako, jog ši kelionė buvo ilgalaikė svajonė, kurią pagaliau pavyko įgyvendinti: „Apie tokią kelionę svajojau tris metus. Vis matydavau, sapnuodavau įvairius ženklus: kriauklytes, kurios yra šio kelio simbolis, rodykles. Šitas kelias mane vis kviesdavo ir negaliu patikėti, kad pagaliau esu čia.”
Ieva teigia, kad kiekvienas žmogus piligriminį kelią gali įveikti per skirtingą laiko tarpą: viskas priklauso ne tik nuo fizinių jėgų, bet ir nuo kūno poreikių.
„Daug žmonių susižaloja ir patiria įvairias stuburo, kojų traumas, nes neklauso kūno siunčiamų signalų. Vienas žmogus gali šį kelią įveikti per dvidešimt dienų, o kitas per mėnesį. Pavyzdžiui, yra daug pagyvenusių, pensijinio amžiaus žmonių, kurie eina savęs nespausdami – jie kelią nueina per maždaug pusantro mėnesio”, – sako nuomonės formuotoja.
I. Voveris teigia, kad žmonėms, einantiems piligriminį kelią, nakvyne reikia pasirūpinti patiems, tačiau kartais tenka susidurti su tam tikrais iššūkiais, nes šis piligriminis kelias tampa vis populiaresniu.
„Nakvoti liekame valstybiniuose namuose arba privačiose nakvynės vietose. Valstybines nakvynės vietas gauna tie, kurie atvyksta pirmieji, nes dabar tokio tipo kelionės pritraukia vis daugiau susidomėjusiųjų. Visgi nėra patogu rinktis privačią nakvynę, nes viena naktis miesto centre esančiame viešbutyje, kainuoja mažiausiai du šimtus eurų. Piligrimai dažniausiai nakvoja už auką, arba už tam tikrą minimalų mokestį – penkis, šešis eurus”, – sako moteris.
Kiekviena diena – nauja patirtis
Ieva prisimena, jog kelionės metu teko susidurti su dviem dideliais sunkumais: „Pirmas, kai pasibaigė vanduo ir buvo labai karšta, o artimiausia poilsio vieta buvo už penkių kilometrų. Tuo metu buvo labai sunku, svaigo galva ir sudėtinga pasiekti tikslą.
Antras sunkumas, kuomet tik atvykus, pirmą dieną reikėjo įkopti į statų, septyniolikos kilometrų aukščio kalną ir tuomet nuo jo nusileisti. Kritau žemyn, susižalojau kojas, pamečiau lazdas ir atėjusi į artimiausius piligrimų namus, sužinojau, kad nakvynei vietos juose nebėra.“
Ieva teigia, kad su vietiniais piligrimais bendrauti yra labai smagu ir jaučiasi lyg būdama su didele šeima: „Vietiniai piligrimai yra labai draugiški, vienas kitą palaiko, dalinasi vaistais, kartu vakarieniauja. Esame lyg didelė šeima. Man labai patinka bendrystė, kai vieni gamina valgyti, kiti šluoja, dengia stalą ir visi miega vienoje patalpoje. Kiekvieną dieną esi kaip naujoje bendruomenėje.”
I. Voveris paklausus ar kelionėje atsitiko kažkas, kas privertė susimąstyti, pakeisti savo vertybes, ji atsako, kad išmoko džiaugtis smulkmenomis ir neskubėti.
„Pirmas dienas labai greitai praeidavau apie keturiasdešimt kilometrų ir supratau, jog eidama aš nepakeliu akių ir nesigrožiu ypatingais vaizdais, kai tuo metu, mano kolegos piligrimai dalinosi gražiomis nuotraukomis ir pasakojo savo įspūdžius. Tai išmokė neskubėti ir mėgautis momentais,” – išgyvenimais dalinasi moteris.
„Visi man reikalingiausi daiktai telpa į vieną kuprinę”
Kelionės metu Ieva suprato kiek nedaug reikia, kad žmogus būtų laimingas: „Visi man reikalingiausi daiktai telpa į vieną kuprinę. Smagu suprasti kiek mažai žmonėms reikia, o jei prireikia daikto, kurio neturi, kiti su malonumu juo pasidalina.”
Paklausus ar I. Voveris ateityje planuoja leistis į kitas piligrimines keliones, ji atsako, kad jei pavyks suderinti šeimyninį gyvenimą ir atrasti tam laiko nori aplankyti ir daugiau įvairių pasaulio kampelių.
„Planuoju vykti į kitas keliones jeigu išleis vyras, nes aš turiu tris vaikus ir tai reikalauja daug laiko planavimo. Jei vyksiu į kitas keliones, jos bus trumpesnės – dešimties ar keturiolikos dienų. Taip pat norėčiau keliauti į dvylika dienų trunkančią Vipasanos tylos stovyklą, kurioje užsiimama jogomis, meditacijomis. Patekti į šią stovyklą gan sunku – aš bandžiau jau keturis kartus”, – sako nuomonės formuotoja.
Ieva sako, kad į piligriminę kelionę turėtų leistis daug ryžto turintys žmonės: „Žmogui turėtų būti nesvarbu miegojimas su šešiasdešimt žmonių vienoje patalpoje, valgymas kartu, ėjimas su sunkia kuprine ar gyvatės ant kelio. Žmonės, kurie netikėtai nusprendžia eiti šiuo keliu, dažniausiai būna nepasiruošę ir jo nebetęsia. Norintis čia eiti žmogus, turi būti pasiruošęs įvairiems sunkumams, nes kelias yra unikalus bei išskirtinis.”
