Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko gyvybė užgeso lygiai prieš dešimt metų birželio 26-ąją. Tuomet liepos 1-ąją vykusios didingos ir itin puošnios politiko laidotuvės tapo svarbiu įvykiu Lietuvai, sutraukusiu didelį būrį lietuvių prie televizijos ekranų. Tada į Prezidentūros Kolonos salę karštą vasaros dieną atsisveikinti su prezidentu plūdo didžiulė minia žmonių.
2010-ųjų liepą atsisveikinti su prezidentu rinkosi ne tik artimieji, buvę bendražygiai ir kolegos, bet ir svarbiausi Lietuvos politikai, o taip pat ir kitų šalių, tokių kaip JAV, Ispanijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ambasadoriai.
Liepos 1-ąją Vilniuje pasigirdo didingi Arkikatedros varpai, Lietuvos prezidento A. Brazausko palaikai specialiu lafetu buvo vežami į Antakalnio kapines.
Prezidentą kapinėse pasitiko šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpai, o nešant prezidento karstą buvo giedama itin jautri „Oi neverk motušėle“ lietuvių liaudies daina. Tą dieną vykusiose laidotuvėse grojo ir Lietuvos kariuomenės orkestras.
Antakalnio kapinės liepos 1-ąją tiesiog skendo žmonių minioje. Prezidento karstas buvo apklotas Lietuvos vėliava, o jį į amžino poilsio vietą lydėjo ne tik tuometinė žmona Kristina Brazauskienė su kitais politiko artimaisiais, bet ir pati tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius, prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma Adamkiene.
Ne vieną graudžią ašarą tėčio laidotuvėse liepos 1-ąją nubraukė ir dvi numylėtos A. Brazausko dukros iš pirmosios santuokos – dvynukės Audronė Usonienė ir Laima Mertinienė.
„Mes su seserimi jį labai mylėjome ir jis mus labai mylėjo“, – prieš dešimtmetį iškeliavusį tėtį prisimena L. Mertinienė.
Vėžys atėmė du mylimiausius vyrus
Naujienų portalui tv3.lt paklausus, koks tėčio portretas yra išlikęs atmintyje, L. Mertinienė sako, kad jis buvo tikrų tikriausias Tėtis – tvirtas ir patikimas:
„Aš jį prisimenu kaip labai gerą žmogų ir kaip labai gerą tėvą. Jis buvo labai stabilus, patikimas žmogus“.
Šie dešimt metų L. Mertinienei nebuvo iš lengviausiųjų, jie pareikalavo dviejų pačių moters mylimiausių vyrų gyvybių. 2010-aisiais mirė moters tėtis A. Brazauskas, dar po septynerių metų, 2017-ųjų gegužę, mirė L. Mertinienės vyras Dalius Mertinas, kuriam tebuvo 56-eri. Abu vyrus pasiglemžė ta pati liga – vėžys.
„Daug įvykių buvo mano gyvenime per tą laiką“, – apie prabėgusį dešimtmetį santūriai kalba moteris.
Dvynukės – prezidento kopijos
Tiesa, A. Brazausko dukra patikina, kad tėtį ji prisimena beveik kiekvieną dieną, o geriausias jo prisiminimas – jos su sese. Mat dvynukės savo charakteriu yra labai panašios į savo tėtį.
„Paveldėjome mes su sese tokį realizmą, pareigos jausmą ir atsakingumą. Tikrai šiuos dalykus paveldėjome, esame panašios į tėtį su sese“, – sako ji.
L. Mertinienė geriau nei kas kitas žino, ką reiškia būti prezidento dukra. Nuolatinės išvykos, iškilmės ir griežtas protokolas – visus šiuos dalykus A. Brazausko dukra pajautė savo kailiu. Vis dėlto, paklausus, ar sunku yra būti prezidento dukra, L. Mertinienė šypteli: „Niekada nebandžiau kitaip“.
„Kartais prisimenu tam tikrus įvykius iš tėčio prezidentavimo laikų, tai buvo įsimintinesni dalykai. Ir tėčio politinė karjera buvo įsimintina. Kai jo nebėra, dabar į politiką žiūriu visai kitaip ir politikų elgesį ne taip jautriai priimu.
Tada tas buvo labai jautru, žeisdavo žmonių reakcija, o dabar viskas yra kitaip“, – pasakoja moteris ir priduria, kad po tėčio mirties ji politika domisi kur kas mažiau.
Pasiilgsta buvimo kartu
Prabėgus dešimt metų po A. Brazausko mirties, jo dukra L. Mertinienė sako, kad ji iki šiol ilgisi buvimo su savo mylimu tėčiu:
„Trūksta buvimo kartu, kaip ir visiems. Aš jį labai mylėjau, mes abi jį labai mylėjome ir jis mus labai mylėjo. Trūksta atramos gyvenime, nors esame jau pačios močiutės su seserimi, bet trūksta jo ne patarimų, o buvimo kartu“, – atvirauja pašnekovė.
Nors penktadienį yra minimos dešimtosios prezidento mirties metinės, L. Mertinienė sako, kad iki šiol šią dieną šeima pagerbdavo kukliai, nuvažiuodami atskirai aplankyti tėčio kapą.
„Tradicijų tą dieną neturime. Anksčiau susitikdavome visi kartu, bet dabar vasara, dalis vaikų yra išvažiavusių, dalis atostogauja. Tėčio kapą visi aplankome savarankiškai“, – priduria L. Mertinienė.
