Oresta iš Lietuvos emigravo iškart po mokyklos. Londone jau gyveno nemažai artimųjų, todėl ji nejautė baimės važiuoti tarsi į niekur, žinojo, kad nebus vieniša, o ir jaunatviškas smalsumas darė savo.
Prieš dvejus metus ji pradėjo piešti didelius – net iki 150 cm pločio – paveikslus, kurių pagrindiniu akcentu tapo plasdančios mistinės merginos.
„Pomėgis menui manyje slypėjo visada. Nuo pat vaikystės stropiai dalyvaudavau piešimo pamokose, man viskas buvo labai įdomu. Pirmasis prisilietimas prie paveikslo buvo paauglystėje. Kaip ir daugumai paauglių, taip ir man, tai buvo chaotiškas tarpsnis. Tapymas man tapo iliuzijų pasauliu, kuris buvo saugesnis nei realus. Galėjau sau leisti pasinerti ir pabūti su savo mintimis, svajonėmis, o kartais ir liūdesiu“, - pirmus žingsnius tapyboje prisiminė lietuvė.
Daugeliui Londonas – skubėjimo ir įtampos miestas, kuriame labai lengva pasinerti į kasdienę rutiną. Oresta neslepia, kad ji išgyvena tą patį, tačiau būtent tapyba jai leidžia pilnai pabėgti nuo greito gyvenimo tempo.
„Mano atveju tapyba man yra pabėgimas. Pabėgu nuo kasdienybės, nuo visų rūpesčių, įtampos ir supančių problemų. Man tai kaip meditacija, kai viskas aplink tarsi išnyksta ir aš lieku su savo mintimis“, - naujienų portalui Anglija.today kalbėjo mergina.
Nors dažnas mūsų turi tam tikrų hobių, toli gražu ne kiekvienas drįsta viešai parodyti rezultatus. Lietuvaitė taip pat dvejojo, ar verta savo darbus rodyti viešai, bet visgi išdrįso įkelti tapyto darbo nuotrauką į socialinį tinklą.
„Viskas prasidėjo nuo pirmo paveikslo, kai nutapiusi įkėliau nuotrauką savo feisbuko paskyroje. Sulaukiau didelio susidomėjimo ir palaikymo iš draugų, artimųjų. Tikriausiai, tai ir paskatino mane savo darbais dalintis su kitais, ne tik draugų tarpe. Pradžioje paveikslus dovanodavau, rengdavau konkursus, ką darau ir iki šiol savo socialiniuose tinkluose. Kilo nemažas žmonių susidomėjimas! Tai dar labiau skatino žengti šiuo keliu.
Tikrai nemaniau, kad tiek pasieksiu. Žmonių palaikymas man duoda labai daug jėgų judėti į priekį. Man svarbiausia ne vien perteikti vizualų vaizdą, bet ir atkartoti vyraujančią būseną, emociją, per kurią ir sukuriu tą mistišką tikrumą.
Aišku, yra ir kita tokio pomėgio pusė. Įsigydami mano darbus, klientai nusiperka ne tik paveikslą, bet ir dešimtis valandų nesėkmingų bandymų ir eksperimentų. Kartais jie trunka ne dienas, bet savaites ar net mėnesius. Jie su paveikslu išsineša dalį mano širdies ir sielos.
Kažkada nutapiau šokančias balerinas ir pavadinau jas „Fellomis“. Jos tapo labai populiarios. Iki šiol jau esu nutapiusi 13 paveikslų su jomis“, - su šypsena kalbėjo Oresta.
Vis dėlto, ji neslepia, kad toks pomėgis „suvalgo“ labai daug laiko. Tapyba nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tai ir toliau išlieka Orestos hobiu, kuris, kaip juokėsi lietuvė, kol kas atima daugybę laisvų vakarų.
„Niekuomet netapau paveikslų iš reikalo, nes jie ir atrodo kaip priverstiniai. Tapau, kada noriu tai daryti, kada turiu įkvėpimo. Visada didelį ačiū sakysiu mamai, kuri kiekvieną kartą mane skatina judėti į priekį, nesustoti. Esu savamokslė ir tuo labai didžiuojuosi“, - pridūrė Oresta.
Orestos darbus galite pamatyti jos feisbuko paskyroje paspaudę čia.
