Nijolė Petrošiūtė VL žurnalistė
Laukiant Naujųjų metų, Biliūnų kaime būna šviesu nuo žiburėlių languose ir nuo geros kaimo gyventojų muotaikos.
Puošia visi
Bendruomenės pirmininkė Vilma Račkauskienė sakė, kad Biliūnų bendruomenė savitai ruošiasi metų sandūros šventėms: „Visi languose uždegame žiburėlius. Kad visi, nesvarbu, kur jie būtų, rastų kelią į Biliūnus, kad visi žinotų, kad gimtajame lange žybsi švieselė ir laukia grįžtančių. Mūsų kaime tomis dienomis būna šviesu šviesu. Nežinau, nuo ko labiau – ar nuo žiburėlių languose, ar nuo laukimo“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, kaimas šventiškai pasipuošia tarsi savaime. Žiūrėk, kažkas eglę parkelyje papuošęs, kažkas įspūdingą pėdų raštą sniege įspaudęs, kažkas dar kitokių smagios žiemos akcentų sugalvojęs. Sako, taip yra todėl, kad jų kaime nėra ribos tarp „mano“ ir „mūsų“: Biliūnai yra visų, tad ir puošia juos visi.
Tiek jų ir tėra
Pasak Vilmos, kaime vos du daugiabučiai ir dar keletas atokiau stovinčių namukų, iš viso 44 registruoti gyventojai, tarp kurių dar yra ir išvykusiųjų dirbti svetur. „Bet gerų tėvų geri vaikai juk visada į tėvų namus grįžta, ar ne? Todėl mūsų kaimas gyvas, jaunas“, – tikino moteris. Tačiau ji nutyli, kad dar visai neseniai Biliūnų kaip ir nebuvo, kad į juos net politikai prieš rinkimus neužsukdavo, nes dėl kelių dešimčių balsų vargintis jiems nebūdavo prasmės. „Šiame kaimelyje nėra jokios valdiškos įstaigos, net parduotuvės nėra. Netgi rodyklės į kaimą nebuvo, ji atsirado visai neseniai, susikūrus kaimo bendruomenei. Iki tol Biliūnų svečiai posūkį į kaimą rasdavo skaičiuodami stulpelius ar medžius nuo Žemaičių plento. Apie tokius kaimus įprasta sakyti, kad jie mirę“, – sakė bendruomenės vadovė.
Kaštonų burtai
Geras darbas, pasak V.Račkauskienės, visada sulaukia atlygio. „Gerų darbų įspaustos pėdos lieka ir po daugelio metų, net tada, kai jas baigia užpustyti laiko smėlis. Argi ne ryškiausias to įrodymas yra Biliūnai, kėsinęsi išnykti iš žemėlapio ir iš atsiminimų?“ – retoriškai klausė bendruomenės pirmininkė. Kadaise Biliūnuose gyveno ir dirbo Raseinių veislininkystės stoties direktorius Antanas Bartkevičiaus, kurio rūpesčiu buvo kaštonais apsodintas į Biliūnus vedantis kelias. Būtent šia kaštonų alėja į Biliūnus ir grįžo gyvenimas.
Pirmas darbas, kurio ėmėsi V.Račkauskienės suburta kaimo bendruomenė, buvo kaštonų alėjos atsodinimas, pakelės sutvarkymas. Daug bendro triūso prireikė, kad pavasariais kaštonų žvakės įsižiebtų beveik 700 metrų ilgio alėjoje. „Biliūniškiams norėjosi, kad Kaštonų alėja atsiremtų į Volų piliakalnį, kultūros paveldo sąrašuose esančius gynybinius įtvirtinimus. Daugumos manymu, kaštonai puikiai dera prie biliūniškių sutvarkytos Šaltuonos užtvankos, vadinamos Delfino prūdu, – pasakojo bendruomenės pirmininkė. – Todėl kai bendruomenei prireikė vėliavos, nekilo diskusijų, buvo aišku, kad išsiuvinėsime joje kaštono šakelę.“
Aprengti ir nurengti
Kaštonų žydėjimas tapo savotiškais Biliūnų kaimo atlaidais. „Mums buvo labai svarbu turėti savo traukos tašką, kažką tokio, kad iš čia išėję žmonės norėtų vėl ir vėl grįžti. Reikėjo šventės, kuri visus vienytų. Bepigu tiems kaimams, kurie turi savo bažnyčias, šventųjų atlaidus. Mes šią spragą užpildėme kaštonų žydėjimo švente“, – linksmai pasakojo V.Račkauskienė.
Vilma sakė neįsivaizduojanti, koks jų kaimas būtų be kaštonų. Todėl kai medžius užpuolė keršosios kandys, visas kaimas puolė jas naikinti, grėbė lapus ir čia pat degino. Kaštonus padabino liemenėmis su atšvaitais, kad jų neužkliudytų greičio mėgėjai. „Po keleto dienų mūsų kaštonai buvo „nurengti“. Mūsų kaime niekas niekada nedingsta, pas mus niekas niekada nepasisavina svetimo daikto. O kaštonus kažkas „nurengė“. Puiku. Vadinasi, kažkas bus saugus kelyje. Juk su tomis liemenėmis nei į vakarėlį, nei į darbą nevaikščios, jos bus panaudotos pagal paskirtį“, – juokavo bendruomenės pirmininkė.
Kalėdinė dovanėlė
Ruošiantis eilinei kaštonų žydėjimo šventei, Biliūnuose atsirado lenta, skirta kaimui nusipelniusiems žmonėms. V.Račkauskienė sakė, kad idėja turėti tokią lentą atsirado dėl kalėdinės dovanėlės: „Baigiantis praeitiems metams, užėjau į banką ir nustebau bendruomenės sąskaitoje pamačiusi pinigų sumą, kokios neturėjo būti. Pagalvojau, kad kažką ne taip supratau, kad į asmeninę sąskaitą skubėdama įlindau ar kas nors per klaidą mums nepriklausančius pinigus pervedė. Grįžusi namo, pasitikrinau ir pamačiau, kad 5 tūkst. Lt į bendruomenės sąskaitą pervedė Arvydas Bartkevičius. Skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ buvo parašyta: „Kalėdinė dovanėlė Biliūnų kaimo bendruomenei“, – pasakojo Vilma. Senieji kaimo gyventojai bemat atsuko laiką ir prisiminė Biliūnuose dirbusį ir labai mėgusį puoselėti aplinką direktorių Antaną Bartkevičių. Kažkas pasakojo, kad jis beveik 1 km asfalto, vedančio iš kaimo į Žemaičių plentą, liepdavo nušluoti. Paskui Bartkevičiai su sūnumi Arvyduku išvyko gyventi į Vilnių, tačiau gimtinė traukia, tad, išgirdęs apie gimtojo kaimo grožio puoselėtojus, jis nusprendė juos finansiškai paremti.
Paslaptinga mažoji architektūra
Kiekvieną atvykusį į Biliūnus sužavi puikiai prie aplinkos deranti mažoji architektūra. Pasak bendruomenės pirmininkės, kiekviena skulptūra, suolelis, skelbimų lenta ar kas kita turi savo paslaptį, potekstę. Praeitais metais Biliūnai šventė 420-ąjį gimtadienį. Ta proga žinomas tautodailininkas Darius Janušauskis padarė skulptūrą ir ją pavadino „Tarp praeities ir dabarties“. „Skulptūroje pavaizduotas mūsų bendruomenės simbolis – šakomis susipynęs kaštonas su išryškintais vaisiais ir lapais, o viršuje tupi pelėda – išminties simbolis. Beje, pelėdos ūbauja Biliūnų dvaro medžiuose ir šiandien. Kaštonas simbolizuoja gyvybę, neišsenkančią energiją, o susipynusios šakos – mūsų bendras pastangas kaimo labui“, – aiškino Vilma.
Senojo sodininko dvasia
Šiais metais Biliūnuose atsirado to paties tautodailininko sukurtas darbas „Gyvenimo upė“. „Tekėk, gyvenime, kiekvieną sutikdamas, palydėdamas ir leisdamas įbristi į savo tėkmę, nes stovintis vanduo pelkėja! Kiekvienas laikmetis ir jame gyvenantys žmonės savo gyvenimais, patirtimi ir atmintimi kūrė Biliūnų kaimo istoriją. Skulptūroje „Gyvenimo upė“ yra palikta vieta, suteikianti galimybę kiekvienam įbristi į šią gyvenimo upę, susilieti su Biliūnų krašto istorija, čia gyvenusiais ir gyvenančiais žmonėmis“, – vaizdžiai apie skulptūrą papasakojo Vilma.
D.Janušauskis 2013-ųjų vasarą Biliūnuose pastatė ir „Senąjį sodininką“. „Tokią skulptūrą ne šiaip sau pasirinkome. Dar ir dabar iš senojo Biliūnų dvaro parko yra likusi 120 m ilgio ir 4 m pločio liepų bei klevų alėja. XVII a. ant Šaltuonos kranto su 14 vienetinių ir 18 atvežtinių medžių rūšių buvo įveistas 21,3 ha parkas, – pasakojo Vilma. – Nors rašytiniuose šaltiniuose dar neaptikome jokios informacijos apie Biliūnų dvaro sodininką, neabejojame, kad tai buvo darbui atsidavęs žmogus.“ Bendruomenės pirmininkė tikino, kad senojo sodininko darbštumas ir neabejingumas gyvenamajai aplinkai paslaptingu būdu perduotas čia gyvenantiesiems ir iki šiol jaučiamas išpuoselėtame Biliūnų kraštovaizdyje.
„Mano“ ir „mūsų“
Vilma sakė, kad visi kaimo gyventojai priklauso bendruomenei. „Mes nesakome „čia mano“ ar „ne mano“, mes sakome „čia mūsų“. Taip sakydami turime galvoje pagalbą vienas kitam darbuose ir bėdose, gražių kaimo tradicijų kūrimą ir kraštovaizdžio puoselėjimą. Toks požiūris mums padeda spręsti valstybinės žemės priežiūros problemą, kuri aktuali ir kituose kaimuose esančių daugiabučių namų gyventojams“, – atviravo ji. Vilma tikino, kad didžiulę, apie 2 ha, teritoriją savo noru savo lėšomis ir priemonėmis prižiūri daugiabučių gyventojai. Kaimo žmonės nėra nė litro benzino iš niekur nemokamai gavę, o jų išpuoselėtų žolynų dažnas pavydi. „Sutikite, daugiabutyje gyventi yra menas“, – savo pastebėjimus patirtimi grindė Vilma. Tarp žmonių gyvenantis „mūsų“ pasitinka kiekvieną atvykstantį svečią ir daugeliui sukelia nuostabą, kad iškaba „Biliūnų bendruomenė“ yra ne prie bendruomenės namų, o kaimo viduryje, palei vieškelį, kuris pilnas kaimo gyvenimo dvasios ir bendruomeninės veiklos. Būtent vieškelis bendruomenę suvienijo pirmoje kaimo tvarkymo talkoje – atsodinant kaštonų alėją.
