Praėjusių metų sausį pasaulį apskriejo žinia apie Haitį sukrėtusį žemės drebėjimą. Net ir po metų kalbėti apie šią šalį nelengva...
Haitis – ne tik vienas vargingiausių pasaulio kampelių, kurio skurdo suluošintą veidą po tragedijos išvydo pasaulis. Tai neįtikėtinų istorijų kupinas kraštas – sunkus darbas, šokiruojamos pramogos ir paslaptinga religija.
Turtingoji Hispaniola
Haitis – viena iš Karibų jūros salų. Jos plotas – 48,7 tūkstančio kvadratinių kilometrų. Tai antra pagal dydį Karibų jūros sala, nusileidžianti tik Kubai. Dabar salą dalijasi dvi valstybės: rytinė dalis – Dominikos Respublika, o vakaruose įsikūręs Haitis.
Senovėje ieškodami naujų žemių gentainiams čia apsigyveno indėnai tainai, o europietis Cristoforo Colombo salą atrado 1492 metų spalio 12 dieną. Prieš akis išnirusi sala taip patiko keliautojui, kad išsilaipinęs ją pavadino Hispaniola – tolimos Ispanijos garbei. Tankiais atogrąžų miškais apaugusi turtinga sala patiko ne tik atvykusiems keliautojams, bet ir Karibų jūrose siautėjantiems piratams. Trintis buvusi tokia stipri, kad 17 a. ispanų karalius įsakė saviškiams pasitraukti į šalies gilumą ir palikti piratams šiaurės vakarinę salos dalį.
Pasidaliję teritoriją ispanai ėmė joje kurti savo koloniją. Derlinga žemė puikiai tiko cukranendrėms, kavai, ryžiams, platanams, tabakui auginti. Ispanai neapdairiai išžudė beveik visus salos gyventojus tainus, tad darbo jėgos buvo priversti ieškotis svetur. Taip į salą iš ispanų ir prancūzų kolonizuotų žemių atkeliavo juodaodžių vergų ir kruvinu darbu sukūrė tikrą Antilų salyno perlą. Per 200 metų gyvavimo istoriją Haitis išgyveno daugybę didesnių ir mažesnių karų, sukilimų, perversmų ir gamtos katastrofų. Metams bėgant ši pirmoji paskelbusi nepriklausomybę Lotynų Amerikos valstybė pamažu virto vos kvėpuojančia trečiojo pasaulio šalimi.
Baltoji Haičio religija (ieva.lt nuotr.)
Saldi žalia jūra
Mėlynai smaragdinius salą skalaujančius vandenis šalies viduje atkartoja vis dar išlikę pavieniai cukranendrių laukai. Cukranendrės gal ir nesaldina Haičio žmonių gyvenimo, tačiau suteikia darbo, kurio šalyje smarkiai trūksta. Šį augalą 1493 metais į salą atplukdė C.Colombo, o Aleksandras Makedonietis savo dienoraščiuose dar 325 metais prieš Kristų stebėjosi nepaprasta švendre, kuri „be bičių neša medų“. Žalių daigelių jūra Haityje – cukraus, romo ir dar beveik 22 iš šio augalo išgaunamų produktų šaltinis. Mažas melsvai žalias daigelis virsta net 3 metrų aukščio cukranendre medingu kotu, derlių duodančia beveik 5 metus iš eilės. „Zafra“, kaip vietiniai vadina cukranendrių kirtimo metą, prasideda sausio 21-ąją, per šventę „Madonna de Altagracia“, ir trunka net 8 mėnesius. Šis sunkus varginamas darbas atliekamas tik su mečete. Kieti augalų kamienai, karšta saulė, drėgnumas ir įvairūs gyviai nepaprastai apsunkina derliaus nuėmimą. Dažnas darbininkas susižaloja rankas ir kojas, o susiformavę randai – neginčijamas kirtėjo darbo įrodymas.
Kelias nuo mažyčio žalio daigelio iki kavą saldinančio cukraus – ilga juodų rankų lydima kelionė... Patyręs kirtėjas per dieną gali nukirsti net iki 3 tonų cukranendrių, o nukirsti augalai kraunami į buivolais traukiamus vežimus ir skubiai gabenami į apdorojimo vietas. Amžius nekintantis reginys vis dar nepaliestas civilizacijos... Tačiau dirbti reikia sparčiai, nes kuo ilgiau delsiama, tuo mažėja saldaus skysčio kiekis cukranendrėje. Per gerą derlių iš vieno augalo pavyksta išspausti net 20 litrų saldaus skysčio, vadinamo „guarapo“. Vietiniai mielai jį geria ką tik išspaustą, nes šviežias gėrimas nepaprastai gaivina, tonizuoja ir gydo daugybę kvėpavimo takų ligų.
Trumpai pailsėjęs cukringas skystis verdamas. Virimas – itin svarbus ir daug dėmesio reikalaujantis procesas, nes apsnūdus virėjui visas katilas gresia pavirsti didžiule lipnia karamele. Tinkamai pakaitintas skystas cukrus centrifuguojamas. Milžinišku greičiu besisukančiose turbinose smulkūs medaus spalvos cukraus kristalai lieka prisiploję prie centrifugos sienelių, o saldus sirupas – melasa nuteka į atskirą indą. Vėliau iš melasos daromas alkoholis ir kitos medžiagos, o cukraus kristalai džiovinami specialiomis mašinomis. Anksčiau tiesiog saulėje ant didžiulių platformų džiūstantis cukrus primindavo raibuliuojančią medaus spalvos jūrą.
Dar vienas svarbus cukranendrių produktas – romas. Vietiniai šį iš melasos išgaunamą svaiginamą skystį vadina „tafia“. Piratai vieni pirmųjų įvertino šio stipraus alkoholinio gėrimo pranašumus, o šiandienis Haitis pasaulyje žinomas vietinės gamybos romu „Barbancourt“. Manoma, kad ir pats gėrimo pavadinimas kilęs iš mokslinio cukranendrių pavadinimo saccharum officinarum.
Po sunkios darbo dienos susirinkę žmonės atsipalaiduoja šokdami ir dainuodami. Afrikietiški ritmai glaudžiai susipynę su Karibų jūros regiu, salsa, merengue... Tačiau didžiausia Haičio vyrų laisvalaikio aistra – gaidžių peštynės „Pelea“. Haityje tai beveik nacionalinis sportas, turintis tokią pat istorinę reikšmę kaip bulių kautynės Ispanijoje.
Nėra miestelio, kuriame nebūtų įrengta dengta cilindro formos aikštelė gaidžių kautynėms stebėti. Kai kurios aikštės gali sutalpinti net 500 žiūrovų. Kovos dažniausiai rengiamos vakarais, po dienos darbų. Kaunasi du gaidžiai – šviesus ir tamsus. Skirtingos spalvos padeda geriau atskirti susikibusius kovai iki paskutinio kraujo lašo paukščius... „Pelea“ lažyboms kartais išleidžiami paskutiniai pinigai. Riksmas, švilpimas, paukščių klegesys ir kraujas – neatskiriama šių kovų dalis. Dvikovai prie paukščių kojų tvirtinami specialūs metaliniai ar kauliniai nagai, tad kova virsta kraugerišku reginiu.
Baltoji Haičio religija (ieva.lt nuotr.)
Gaidžiai Haityje – tikra verslo rūšis. Specialiose paukštidėse gyvena net iki 150 kovoms skirtų gaidžių. Paukščiai kovai kruopščiai rengiamai vos išsiritę iš kiaušinio, jiems daroma griežta atranka. Tinkamiems kovoti gaidžiams anksti nupešamos kojų, pažastų ir galvos plunksnos. Jie laikomi atskirai nuo vištų ir šeriami tik kukurūzais bei vandeniu. Įsigytu koviniu gaidžiu šeimininkas nepaprastai rūpinasi. Kiekvieną rytą jis burnoje sukramto gabalėlį tabako, kvapniojo gvazdikėlio galvutę, skiltelę citrinos ir visa tai užgeria šlakeliu romo. Šiuo mišiniu žmogus apspjauna gaidį tikėdamas, kad paukščiui tai suteikia kovotojo dvasios, ištikimybės ir didžiulio atsparumo bei jėgos. Neapsieinama ir be prietarų... Gaidžių augintojai teigia, kad viso pasaulio gaidžiai užmiega ir pabunda atsisukę į tą pusę, kurioje leidžiasi saulė. Jei gaidys pastebimas atsisukęs į saulėtekį, vadinasi, jis pasiruošęs kovai ir būtinai laimės!
Baltoji Haičio religija (ieva.lt nuotr.)
Vudu
Haitis – vergovės paženklinta sala. Į Hispaniolą plukdomi vergai dar laivuose gaudavo naujus vardus ir būdavo pakrikštijami. Salos šeimininkams buvo svarbu, kad naujos žemės neterštų netinkamas tikėjimas.
Dabar čia gyvena beveik 9 milijonai žmonių, kurių net 95 proc. – afrikietiškos kilmės. Oficiali kalba – prancūzų, tačiau vietiniai mieliau kalba prancūzų, ispanų, afrikiečių ir tainų kalbų mišiniu – haičio kreolų kalba. Nuo senų senovės skiepyta krikščionybė laikoma svarbiausia Haičio religija, tačiau net 80 proc. žmonių liko ištikimi protėvių religijai vudu. Mistikos gaubiamas tikėjimas toks stiprus, kad 2003 metų balandžio 4 dieną prezidentiniu dekretu buvo patvirtintas kaip antroji oficiali šalies religija, daranti įtaką asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui, kultūrai ir net politikai.
Vudu yra baltoji religija, gimusi susipynus krikščionybei ir afrikietiškiems tikėjimams. Aukščiausia vudu religijos figūra Dievas į žemiškus reikalus nesikiša. Jam atstovauja „loas“ – įvairios dvasios, susiskirsčiusios į daugybę grupių: ugnies, vandens, oro, mirusiųjų pasaulio ir t.t. Beveik visos vudu dvasios turi atitikmenis katalikų pasaulyje.
Haityje terminas „voodoo“ skirtas įvardyti šventajai dvasiai, jungiančiai Kūrėją su jo sukurtu pasauliu. Vudu tikslas yra padėti žmogui rasti išeitį susidariusioje sunkioje situacijoje, išgydyti ligą, suteikti malonę. Ypatingas vaidmuo tenka dvasininkui – gyvųjų pasaulio ir iškviestųjų dvasių tarpininkui. Dvasininkas gali būti ir vyras, vadinamas „hungàn“, ir moteris – „mambo“. Išklausęs problemą šventikas pasirengia bendrauti su dvasiomis. Per apeigas dundant afrikietiškiems būgneliams dvasininkas virsta zombiu. Skirtingai nuo Vakarų pasaulyje paplitusios nuomonės, zombis – ne atgijęs ir vaikštantis mirusysis, bet vudu šventikas, transo metu įkūnijantis kurią nors dvasią arba laikinai savo kūną užleidęs mirusiojo dvasiai. Į transo būseną paniręs apsėstasis elgiasi ir kalba kaip jį apsėdusioji dvasia: šliaužioja tarsi gyvatė, sliūkina kaip tigras, šokinėja kaip kiškis ar kalba mirusiojo balsu. Apsėdimo metu į šventiką kreiptis griežtai draudžiama. Jis pats pasibaigus seansui papasakos, ką jam perdavė apsilankiusi dvasia.
Baltoji Haičio religija (ieva.lt nuotr.)
Per apeigas skambanti muzika skirta klajojančioms dvasioms prišaukti. Kiekvienas muzikos instrumentas turi tik jam būdingą garsą, kuriuo kreipiamasi tik į tam tikrą dvasią. Dauguma jų – iš gyvosios gamtos pasaulio, todėl atsidėkoti dvasioms reikia aukomis. Kiekviena dvasia turi tik jai patinkantį maistą ir ne visos reikalauja kruvinos aukos: kai kurioms pakanka saujos ryžių ar kukurūzų paplotėlio.
Vudu sekėjai tiki, kad žmogaus siela yra tarsi padalyta į dvi dalis. Viena sielos dalis – didysis angelas sargas, o kita – mažasis. Didysis angelas sargas yra labiau prie kūno prisirišusi sielos dalis, nuo jo pasitraukiantis tik žmogui mirus. Mažasis angelas sargas yra laisvesnis, nuo žmogaus galintis atsitraukti ir jam miegant. Mažasis angelas sargas yra veikiamas išorinių veiksnių, gali būti pamaloninamas, įžeidžiamas. Tai toji sielos dalis, kuri per apeigas gali išgirsti šventiko kvietimą ir laikinai persikelti į jo kūną. Ypač tai tapo svarbu po šalį sukrėtusio žemės drebėjimo. Daugelio be žinios dingusių žmonių artimieji kreipiasi pagalbos į vudu dvasininkus. Jei dingęs asmuo vis dar gyvas, šventikui pavyksta prisišaukti jo mažąjį angelą sargą ir sužinoti tikslią sužeisto kūno buvimo vietą.
Zombiai, juodoji magija, adatėlėmis badomos lėlės – vudu religiją lydintys prietarai, skirti Vakarų pasauliui šiurpinti. Haičio žmonės šventai tiki vudu. Tikėjimas toks stiprus, kad šalyje veikiančios tarptautinės pagalbos organizacijos gelbėjimo darbams atlikti buvo priverstos samdyti tik vietos žmones. Haičio gyventojai įsitikinę, kad žuvusiuosius gali liesti tik vietos žmonių rankos. Priešingu atveju mirusiojo dvasia išsigąs ir neras kelio į pomirtinį pasaulį...
Haitį supurtęs žemės drebėjimas parklupdė ir taip nusilpusią šalį. Dauguma žmonių apimti nevilties laukia uragano – siautėjančios protėvių dvasios tikėdamiesi, kad visagalė stichija padės patekti į geresnį gyvenimą. Stipresnieji meldžiasi. Maldomis prašoma atkurti prarastą pusiausvyrą, suteikti jėgų užglostyti atsivėrusioms Žemės žaizdoms ir pakilti naujam gyvenimui...
Baltoji Haičio religija (ieva.lt nuotr.)
