Jau daugybe metų gydytojai bando įrodyti, kokia nepaprastai kenksminga mūsų sveikatai yra druska. Tačiau yra viena problemėlė: lig šiol nėra įtikinamų įrodymų, kad atsisakę druskos mes išvengsime insulto ar širdies ligų ir gyvensime ilgai bei laimingai.
Dar daugiau – kai kurie specialistai tvirtina, kad gyvenimas be druskos gali būti daugiau kenksmingas nei naudingas.
Šlovės ir nuopuolio istorija
Maisto gamyboje druską žmonija naudoja mažų mažiausiai pastaruosius 10 000 metų. Maždaug prieš 5 000 metų kinai pastebėjo, kad sūdytas maistas ilgiau išsilaiko, ir taip rado būdą apsirūpinti atsargomis net ilgiausiai žiemai.
Ilgainiui druska tapo vertybe, natūrinių mainų objektu. Tik jai turime dėkoti, kad iškilo tokie miestai kaip Venecija ar Oslas. Kita vertus, dėl druskos kildavo ir karų.
Romėnai, sūdydavę daržoves ir žalumynus, nė nenutuokė, jog padovanos ateinančioms kartoms žodį salad – salotos. Angliškas žodis salary – atlyginimas – irgi kilo nuo žodžio „druska“.
Druskos paklausa piką pasiekė XIX a. pabaigoje, nes tuomet ji vis dar buvo pagrindinė maisto konservavimo priemonė. Bet kai tik XX a. pradžioje ėmė populiarėti šaldytuvai, viskas pasikeitė. Bet tik keliems dešimtmečiams. Praėjusio amžiaus viduryje pusfabrikačiams ryžtingai išstūmus šviežiai pagamintą maistą suvartojamos druskos kiekis vėl padidėjo.
Šiandien 80 proc. druskos paros dozės mes gauname ne iš druskinės, o iš maisto pramonės produktų, pusfabrikačių ir konservų. Europiečiai vidutiniškai suvartoja nuo 8 iki 15 g druskos per dieną, kai Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama norma yra 4–5 g per parą.
Maždaug prieš šimtmetį prancūzai medikai, tirdami sergančiuosius hipertonija, pirmąkart pastebėjo, jog jei pacientai per dieną suvartodavo daugiau nei 10 g druskos, jų kraujospūdis staiga padidėdavo. O jeigu druskos kiekis sumažėdavo, tai ir spaudimas normalizuodavosi.
Laikui bėgant hipotezė, kad tarp nesaikingo druskos vartojimo ir padidėjusio arterinio kraujospūdžio yra tiesioginis ryšys, buvo patvirtinta. Paaiškėjo, jog padauginus druskos organizme užsilaiko skysčiai – kad palaikytų vandens ir druskų balansą. Kuo daugiau organizme skysčių, tuo daugiau kraujo, o kuo daugiau kraujo, tuo didesnis spaudimas kraujagyslėse.
Tai, mokslininkų nuomone, įrodo ryšį tarp to, kiek druskos suvalgo žmogus, ir hipertonijos išsivystymo. O kadangi hipertonija veda prie širdies kraujagyslių ligų, šios – didina insulto ir infarkto riziką, ir prieita visiems gerai žinoma išvada, kad druska – tai baltoji mirtis. Ir jai buvo paskelbtas karas.
Karas pradėtas be pagrindo?
Karas su druska jau vyksta valstybiniu lygiu. JAV nuo 2008-ųjų vykdomas nacionalinis projektas, kurio tikslas – priversti amerikiečius vartoti mažiau druskos. Didžioji Britanija ir Suomija ėmėsi ne mažiau rimtų veiksmų: įpareigojo maisto produktų gamintojus etiketėse nurodyti ne tik esamą druskos kiekį, bet ir rekomenduojamą suvartoti normą.
Pas mus situacija vis dar dvilypė. Apie druskos keliamus pavojus kalbame daug, bet nuo nesūdyto maisto sukame nosis – arba kompensuojame sūrymėlio stygių bulvių traškučiais. Trumpai tariant, vietoj pripažinto sveiko maisto pirmenybę teikiam „valgomam“.
Taip, visi esame informuoti, kad nesaikingas natrio chlorido, t. y. paprastos valgomosios druskos, vartojimas gali sukelti hipertoniją, infarktą, insultą. Tačiau net tarp medikų nėra bendro sutarimo šiuo klausimu.
Druską gydytojai daugybę amžių naudojo kaip vaistą. Senovės Romos šviesuolis gamtininkas, filosofas Plinijus Vyresnysis teigė, kad pasaulyje yra du svarbiausi dalykai – tai saulė ir druska. Ir šiuolaikiniai mokslininkai pradeda vis dažniau tvirtinti, kad druskos atsisakymas nepraeina be pasekmių sveikatai. Teigiama, jog sumažėjęs natrio kiekis organizme aktyvuoja daugybę įvairiausių procesų, tiek gerų, tiek ir žalingų, – pavyzdžiui, leidžia padidėti cholesterolio kiekiui kraujyje ir vystytis aterosklerozei.
Kai dėl teiginių, kad žmonės, piktnaudžiaujantys druska, kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio, kai kurie ekspertai mano, jog čia kaltas ne tiek natris, kiek chloras. Kaip pavyzdį jie pateikia mineralinį vandenį: yra daugybė jo rūšių su dideliu kiekiu natrio, tačiau kad ir kiek ilgai tokį vandenį gertume, kraujospūdis vis tiek nekyla.
Dievas žino, kiek jau dešimtmečių druskai lipdomos viena už kitą baisesnės etiketės: baltoji mirtis, baltasis nuodas. Bet faktas tai, kad šiuolaikinis mokslas neturi absoliučių įrodymų, kad sveiki žmonės tampa dar sveikesniais, jeigu negailestingai sumažina druskos kiekį maiste. Ir nors buvo atlikta daugybė klinikinių tyrimų, įrodymų, jog suvartojamos druskos kiekis yra tiesiogiai susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat neatsirado. Dar daugiau. Neseniai buvo baigtas vykdyti aštuonerius metus trukęs sensacingas tyrimas, kurio autoriai – Belgijos Lioveno universiteto mokslininkai – dabar drįsta teigti, kad tai griežtas druskos ribojimas didina riziką mirti nuo infarkto arba insulto. O žmonės, per dieną suvalgantys mažiau nei šaukštelį druskos, yra ne ką sveikesni už tuos, kurie druskos valgo daugiau. Be to, yra labai didelė tikimybė, jog sumažintas druskos kiekis sukelia stresą mūsų nervų sistemai, mažina organizmo jautrumą insulinui bei daro įtaką hormonams, kontroliuojantiems kraujospūdį.
Belgų mokslininkų išvadas dauguma jų kolegų sutiko skeptiškai – juk jų pačių atlikti tyrimai rodo ką kita. Bet ar tikrai?
Žmonėms, kenčiantiems dėl padidėjusio kraujospūdžio (o tai geras trečdalis suaugusių šalies gyventojų, jei ne daugiau), sumažinus suvartojamos druskos kiekį iki 4–5 g per dieną kraujo spaudimas iš tiesų gali nukristi. Tiesa, labai jau nežymiai: sistolinis (vadinamoji viršutinė riba) – kokiais 5, diastolinis (apatinė riba) – 3–4 punktais. Pavyzdžiui, po savaitės, praleistos be druskos, kraujospūdis gali sumažėti nuo 145/90 iki 140/87 mm Hg. To akivaizdžiai nepakanka arteriniam kraujospūdžiui normalizuoti.
Na, o tie, kurių kraujospūdis ir taip normalus, sumažinę natrio suvartojimą spaudimą numuš dar mažiau: bandymai atsisakyti druskos pareikalaus herojiškų pastangų, o rezultatas tebus 1–2 punktai. Tonometras tokios permainos į gera gali net neužfiksuoti...
Moksliniai tyrimai rodo, kad praėjus šiek tiek laiko druskos atsisakymas iš viso liausis veikęs kraujospūdį. Manoma, jog taip nutinka dėl to, kad organizmas prisitaiko prie mažo druskos kiekio. Išvada? Druskos išbraukimas iš raciono perspektyvoje kraujospūdį veikia net mažiau nei nedideli gyvenimo būdo pakitimai. Todėl tiesiog valgykite tris kartus per dieną produktus su neskaldytais grūdais, ir jūsų sistolinis kraujospūdis sumažės 6 punktais. Atsisakykite vieno saldaus gėrimo – sistolinis nukris dar 1,8 punkto, o diastolinis – 1,1. Galiausiai numeskite atliekamus 3 kg svorio, ir kraujospūdis nukris 1,4 ir 1,1 mm Hg atitinkamai.
Maža to. Pasirodo, geriausiu atveju 50 proc. visų hipertonikų reaguoja į druską, kai nuo jos kiekio maiste priklauso, kyla jų kraujospūdis ar krenta. Tikėtina, tai susiję su genais ir paveldimumu, tačiau pastebėta, kad jautriau į druską reaguoja antsvorio turintys, dažniau – garbaus amžiaus žmonės.
Pragyventi be druskos (ne)įmanoma?
Rekomenduojama minimali leistina druskos paros norma svyruoja nuo 0,5 iki 5 g. Tačiau kai kurie gydytojai terapeutai ir kardiologai mano, kad visiškai atsisakyti druskos, taip pat laikytis mažiausios rekomenduojamos normos nėra jokios prasmės. Ir ne tik dėl įrodymų, jog druska trumpina gyvenimą, stygiaus.
Skeptikai teigia, kad šiais laikais NEĮMANOMA laikytis jokių normų. Juk minimalų leistiną druskos kiekį mes gausime suvalgę vieną parduotuvėje pirktą keksiuką (apie 0,5 g) ar išgėrę puodelį vištienos sultinio kavinėje (2 g druskos). Pietūs eilinėje kavinėje gali padidinti natrio kiekį organizme kelioms dienoms: porcijoje salotų su kepta vištiena bus beveik 3 g druskos, makaronuose su padažu – dar šiek tiek daugiau. Mūsų taip mėgstamo kečupo šaukšte yra 0,8 g druskos, pusėje stiklinės majonezo – 1,5 g.
Gal ir teisūs tyrinėtojai, iškėlę hipotezę, kad druskos kiekis, būtinas mūsų organizmo sistemoms funkcionuoti, buvo fiziologiškai užfiksuotas dar evoliucijos metu... Juk ne šiaip sau organizmas akimirksniu sureaguoja į druskos stygių maiste, savo nepasitenkinimą išreikšdamas troškuliu, nuovargio jausmu, pėdų ir blauzdų raumenų spazmais (nors dėl šių taip pat kaltas magnio, kalcio ir vitaminų E bei A trūkumas). Net tokie simptomai kaip silpnumas, apetito netekimas, pykinimas ir vėmimas įspėja apie nedidelį druskos deficitą. Pagalvokite patys: kodėl besilaukiančios moterys taip trokšta sūrių skanėstų? Todėl, kad kūdikis paima iš organizmo druskas, būtinas jam vystytis.
Štai dar keli argumentai druskos naudai:
• Druska – gyvybiškai svarbus elementas žmonėms, sergantiems I tipo diabetu. Ji padeda subalansuoti cukraus kiekį kraujyje ir taip mažina insulino poreikį.
• Druska turi antidepresanto savybių. Būtent tuo kai kurie mokslininkai aiškina mūsų aistrą sūriam maistui ir ypač užkandžiams – bulvių traškučiams, skrudintiems riešutėliams ir t. t.
• Druska būtina serotonino ir melatonino – džiaugsmo ir pasitenkinimo hormonų lygiui organizme palaikyti. Vanduo išvalo mūsų organizmą nuo toksinių atliekų, o druska padeda išlaikyti reikiamą skysčių kiekį audiniuose ir išvengti tokių nepakeičiamų aminorūgščių kaip triptofanas ir tirozinas netekimo. Tai tarsi uždaras ratas, nes kai audiniuose nestinga skysčių, šios aminorūgštys panaudojamos serotoninui ir melatoninui gaminti.
• Valgomoji druska būtina rūgštingumui tarpląstelinėje medžiagoje reguliuoti. Tai itin svarbu smegenų ląstelėms. Todėl visokios bedruskės dietos ir skysčius varančių – t. y. druskas bei mineralus iš organizmo išplaunančių preparatų vartojimas didina Alzheimerio ligos riziką.
• Druska gyvybiškai svarbi visaverčiam virškinimui.
Taigi nuosaikiais kiekiais druska mūsų organizmui yra būtina. Išskyrus kai kurių ligų (inkstų, širdies, onkologinių) bei nutukimo atvejus, kuomet jos kiekį ne šiaip sau patariama sumažinti iki minimumo. Visais kitais atvejais kuo bus druska – vaistai ar nuodai, – priklausys tik nuo kiekio.
