Sergejus mielai sutiko papasakoti ne tik apie šią akciją, bet ir pasidalyti mintimis apie šiandieninę Baltarusijos situaciją bei negalią turinčių žmonių, kurių šalyje apie 600 tūkst., padėtį.
Sergejau, kokios valdžios reakcijos sulaukė jūsų akcija? Ar buvo grasinimų?
Pasirinkta jau pažįstama taktika mūsų akcijos apskritai nepastebėti – taip jau ne kartą yra buvę. Simboliškai susirinkome netoli Baltarusijos darbo ministerijos, institucijos, kuri turi rūpintis neįgaliaisiais ir juos ginti. Būtų buvę normalu, jei kas nors iš ministerijos būtų prie mūsų priėję ir paklausę, kaip mums sekasi. Žinoma, niekas nepriėjo. Be to, kai tik baigėm akciją, tą prospekto dalį, kur vyko mūsų akcija, uždarė, ji buvo užblokuota milicijos transporto priemonių. Nežinia – gal taip tiesiog sutapo, o gal tai iš anksto planuota tikintis, kad ten gali vykti akcija. Vis dėlto esame pastebėję – jei organizuojam ką nors nepatogaus valdžiai, ji tiesiog apsimeta, kad to iš viso nebuvo.
Ar kas nors iš negalią turinčių žmonių per protestus patyrė jėgos struktūrų smurtą?
Negalią turintys žmonės yra visuomenės dalis. Nesutinkančių su valdžios veiksmais yra labai daug, bet tik maža dalis dalyvauja masinėse protesto akcijose. Kai jėgos struktūros imasi smurto prieš taikių akcijų dalyvius, negalią turintys žmonės yra dar pažeidžiamesni – juk jie negalėtų pabėgti, pasipriešinti, kaip dauguma kitų. Žinom, kad vis dėlto ir tarp suimtųjų buvo įvairių negalių turinčių žmonių. Vieną vyrą, kurį neseniai buvo ištikęs insultas, suėmė ir nuvežė į kalėjimą. Jis pareigūnams pasakė – jeigu jie ką nors jam padarys, jis numirs jų akyse. Jo nemušė, palaikė ir išleido, bet tokios būsenos jau vien sulaikymas ir uždarymas žmonių pilnoje kameroje jam buvo tolygus kankinimui. Turim liudijimų, kad buvo suimta žmonių, turinčių intelekto, psichinę negalią. Tikrai žinom, kad baltarusių milicija su tokiais asmenimis nemoka elgtis, neturi jokių įgūdžių, taigi šių žmonių teisės buvo pažeistos, niekas neužtikrino jų sveikatos ir saugumo, o ką jau kalbėti apie tai, kad žvėriškas pareigūnų elgesys su taikiais gyventojais apskritai peržengė visus žmogaus teisių standartus.
Kaip žinote, Lietuvos žmonės Laisvės kelyje susikibo rankomis išreikšdami solidarumą su baltarusiais.
Gaila, kad negalėjom simboliškai susikibti rankomis. Deja, Baltarusijoje masinius protesto renginius organizuoti labai sudėtinga, dabar tuo rūpinasi mažos grupelės, informacija skelbiama „Telegram“ kanalais. Patys žmonės kol kas nusiteikę paprasčiausioms protesto priemonėms, bet daugeliui išeiti į gatvę kartu su kitais jau yra labai daug. Šiomis dienomis labai išaugo savanorių judėjimas, prie jo kuo gali prisideda ir negalią turintys žmonės. Savanoriai teikia teisinę, psichologinę pagalbą, kai kurie tiesiog paveža automobiliu ar suteikia kitokią reikalingą pagalbą. Prie kalėjimų, kur vis dar kalinami žmonės, susikūrė savanorių miesteliai, kuriuose savanoriauja teisininkai, advokatai, medikai, ten yra drabužių, maisto ir vandens, dienomis ir naktimis savanoriai pasiruošę pasitikti iš kalėjimo išleidžiamus žmones.
Iš šono atrodo, kad Baltarusija tarsi pabudo po ilgo miego. Kas tapo lūžio tašku?
Manau, kad susidėjo keletas aplinkybių. Pirmiausia, Baltarusijos žmonės labai skaudžiai reagavo į tai, kad valdžia ignoravo koronaviruso pavojų ir visiškai nesirūpino žmonėmis. Ligoninėse šiokia tokia pagalba buvo teikiama, bet žmonės nesulaukė jokios valdžios paramos, smulkusis verslas buvo paliktas – kaip norit, taip išgyvenkit. Visa tai sutapo su rinkimų kampanija, kurioje dalyvavo žmonės su šviežiomis programomis, aktyviai ėmė reikštis tinklaraštininkai, kurie žmonėms kalbėjo tiesą apie politinę šalies situaciją. Dabar vieni iš šių aktyvių žmonių sėdi kalėjimuose, kiti jau patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai valdžia suklastojo rinkimų rezultatus, žmonės galutinai pajuto visišką nepagarbą, šį kartą tai suprato netgi tie, kurie iki tol valdžią palaikė. Baltarusiai gerbia įstatymus, jie įsitikinę, kad jų reikia laikytis, ir nors įstatymai netobuli, neteisingi, neatitinka žmogaus teisių standartų, bet kai jų nesilaikoma, pažeidžiami valstybingumo pamatai, belieka tik grubi jėga. Per tą laiką žmonės suprato, kad nebegalima gyventi taip, kaip gyvenom iki šiol – ką turėjom, viską pravalgėm, sėdim iki ausų įsiskolinę, o valdžiai tai nerūpi. Normalioje šalyje liaudis tokią valdžią iš karto keistų, bet mūsų valdžia to neleidžia, ją gina ginkluotosios jėgos, kurios muša savo piliečius už jų pačių pinigus.
Žinote, dabar visa šalis apimta tokios nuotaikos, kokią neseniai būtų buvę sunku įsivaizduoti. Važiuoji pro mažą kaimelį ir matai palei kelią taikiai stovinčius žmonės, kurie ploja, vieni kitus sveikina. Visi protestai vyksta absoliučiai taikiai, juose nesimato girtų, agresyvių žmonių. Ar galit įsivaizduoti, kad mitingų dalyviai, stodamiesi ant suoliuko, net nusiauna batus, kad jo neišpurvintų, o po akcijų susirenka šiukšles? Praėjusį sekmadienį buvo galima matyti kelias valandas gatvėmis einančią nesibaigiančią protesto maršo dalyvių koloną, kuri kaskart sustodavo užsidegus raudonai šviesoforo šviesai. Nuo pat protestų pradžios žmonės išeidavo apsirengę baltais drabužiais, taikiai nusiteikę, šypsodamiesi, o juos kaip viduramžiais pasitikdavo šarvuoti ir ginkluoti jėgos struktūrų vyrai, kurie lazdomis mušė žmones gatvėse, mušė vežant į kalėjimus, mušė kalėjimuose, gąsdino, kankino. Mūsų psichologai kalba, kad netrukus labai daug žmonių reikės psichologinės pagalbos.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Žmonės nusiteikę taikias akcijas tęsti?
Taip, visi kalba apie nepriklausomybę. Tiesa, vieni mano, kad be Lukašenkos niekada nebūtų buvę nepriklausomybės, o kiti sako, kad kaip tik jis išdavė nepriklausomybę, bet dabar dažniausiai mitinguose kartojamas žodis yra „Išeik“. Opozicijos veikėjai sako, kad jei šiandien vyktų sąžiningi rinkimai, ji lengvai juos laimėtų. Tiesa, dabar formuojama antiliaudinė banga, žmones autobusais suveža į valdžią palaikančius mitingus, bet žinom, kad jie grasinimais ten suvaromi, panašiai buvo organizuotas antimaidanas Ukrainoje. Šiandien iš valstybinės televizijos išvaryti visi, kurie nesutinka su režimo politika, juos pakeitė Rusijos televizininkų komanda. Visi šie „piarininkai“ surinkti iš tokių odiozinių kanalų kaip „Russia today“, o tai, ką jie transliuoja, yra visiškas absurdas. Akivaizdu, kad Lukašenka dabar valdo padedamas tų jėgų, kurios seniai organizuoja hibridinius karus. Iš tikrųjų daugelis baltarusių mano, kad jis nelabai suvokia, kas vyksta. Baltarusijos žmones labiausiai gąsdina rytinė kaimynė, žmonės bijo, kad neatsitiktų kaip Kryme ar Donbase, kad nereikėtų kažko nuo kažko ginti.
Kokia šiame fone negalią turinčių žmonių situacija?
Baltarusijoje sukurta tokia socialinės paramos (pašalpų, kainų reguliavimo) sistema, kuri neleidžia žmonėms kristi į visišką skurdą, nėra baisių skurdo ir bado atvejų, bet didžioji dauguma negalią turinčių žmonių stovi ant žemiausio socialinio laiptelio, t. y. jei įvyktų didesnis ekonominis sukrėtimas, dauguma iš jų atsidurtų kritinėje situacijoje. Socialinės pagalbos sistema palaikoma šalies biudžeto pinigais, socialinėms reikmėms skiriama Baltarusijos biudžeto dalis pastebimai didesnė nei kai kuriose kitose šalyse. Tai žmonėms leidžia šiaip ne taip išgyventi, todėl jie ir sako – tegul būna taip, kad tik nebūtų blogiau. Bet dauguma nesusimąsto, kad neišvengiamai bus blogiau, nes būtinos permainos, kitaip šalis bus įstumta į visišką aklavietę.
Reikia pasakyti, kad dėl koronaviruso neįgaliųjų izoliacija ir segregacija dar labiau sustiprėjo, gatvėse pastebimai sumažėjo negalią turinčių žmonių, visi užsidarę namuose laukė, kol pasibaigs pandemija, bet ji nesibaigė nei pavasarį, nei vasarą ir, deja, neaišku, ar kada nors baigsis. Žmonių su negalia situacija yra kritinė, nedemokratiški rinkimai ir po jų prasidėjęs valdžios smurtas yra veiksniai, kurie žmones dar labiau izoliuoja, nes jiems apskritai darosi baisu išeiti į gatvę, pakliūti į nepalankią situaciją. Kai kurie apskritai net bijo būti pastebėti, nes mano, kad jei juos užfiksuos kokioje nors akcijoje, iš jų gali atimti pašalpą, jie gali prarasti ir kitas socialines gėrybes, kurias valdžia nori duoda, nori neduoda. Todėl rudenį planuojame organizuoti didelį neįgaliųjų forumą, norim susėsti ir pasikalbėti, kaip mums toliau gyventi.
Esate Žmonių su negalia teisių biuro vadovas. Papasakokite apie šią organizaciją.
Tai pelno nesiekianti žmogaus teisių gynimo organizacija, kurioje dirba keletas profesionalų. Kai reikia, pasitelkiame ir savanorių, ekspertų pagalbą. Negalią mes suprantame kaip žmogaus teisių sritį. Susikūrėme prieš 10 metų, ir per visą tą laiką rūpinamės neįgaliųjų situacija, siūlome reformas, todėl esame nepatogūs, mūsų stengiasi negirdėti, bet daugeliu klausimų išklausyti privalo. Pavyzdžiui, dabar renkame informaciją, kiek negalią turinčių žmonių nukentėjo per taikias akcijas, norim išsiaiškinti kiekvieną atvejį. Užsiimame ne tik visuotinėmis politinėmis teisėmis, kaip teisė į rinkimus, aplinkos pritaikymas, bet ir per metus išnagrinėjame apie tūkstantį gyventojų prašymų. Kartais žmonėms užtenka tik patarimo, bet būna ir sudėtingų atvejų, dėl kai kurių tenka eiti iki Baltarusijos aukščiausiojo teismo. Mes taip pat užsiimame edukacine veikla, leidžiame literatūrą. Be to, vykdome sociologinius tyrimus, kad derybose su valdžia galėtume remtis faktais, kad galėtume įrodyti, jog gyvename ne tokiame pasaulyje, kokiame galėtume gyventi. Stengiamės, kad vyktų permainos, kad situacija gerėtų. Žmogaus teisės mums yra svarbiausias atskaitos taškas, jas giname ir ginsime visomis savo jėgomis.
Sergejau, gal galite keliais žodžiais prisistatyti mūsų skaitytojams.
Aš esu teisininkas, turiu pirmą neįgalumo grupę. Būdamas penkto kurso studentas, nesėkmingai nėriau į vandenį, patyriau traumą. Deja, Baltarusijoje kasmet apie 400 žmonių patiria panašias traumas. Iki tol gyvenau laimingai ir negalvojau, kad mane gali ištikti kokia nors negalia.
Ačiū už atvirą pokalbį, žyvie Belarus!
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
