Jei pasidalyti įspūdžiais apie gyvenimą Baltarusijoje kas nors būtų paprašęs prieš 20 metų, kažin ar tai būtų įdomu – juk patys panašiai gyvenome, be to, tada labiau rūpėjo Sąjūdžio mitingai ir dainuojanti revoliucija. Kažin ar dabar pastebėtume ir taip emocionaliai reaguotume į sovietinius reliktus, o tiksliau – realybę, jei patys pastaruosius 20 metų būtume gyvenę panašiai, kaip baltarusiai.
Beje, prieš dvidešimt metų tikrai nebūčiau sutikusi važiuoti šiaip sau pasižvalgyti po Minską ir jo priemiesčius. Tada būčiau mieliau pasirinkusi kokį Berlyną, Paryžių arba blogiausiu atveju – Varšuvą ir Krokuvą. Juk anuomet važiuoti į Minską arba Maskvą buvo kasdienybė. Dabar tokias keliones priskiriame prie egzotiškų. Ir egzotika prasideda jau Baltarusijos pasienyje. Pasų tikrinti ateina dažniausiai moterys – žavios pasienietės: beveik visos blondinės, trumpais sijonėliais ir tokiais aukštakulniais, kokiais šiais laikais lietuvaitės pasirodo tik VIP'ų vakarėliuose.
„Gal tie aukštakulniai – pasieniečių uniformos dalis, gaunama su tarnybine uniforma?“ – juokavo bendrakeleiviai. Bet greitai visi nutilo, kai saulėtą rugpjūčio pradžios rytą abipus kelio pamatė banguojančius jau pageltusius javus. Ir nė lopinėlio dirvonuojančios žemės!
„Štai kokia kolūkio pirmininko Aleksandro Lukašenkos tvarka“, – ko gera, ne be pavydo tokie lietuvių pastebėjimai? Gal čia tik dėl vaizdo pakelės užsėtos, kad pravažiuojantieji svečiai matytų „batkos“ A.Lukašenkos tvirtos rankos darbo rezultatus? Ne. Tokie pamąstymai pasirodė klaidingi. Laukai užsėti ir pjaunami iki pat Minsko ir už jo.
Statybos
Baltarusijos sostinė visus atvykstančiuosius jau iš tolo pasitinka statybinių kranų mišku. Tokius vaizdus lietuviai matė „gūdžiu“ sovietmečiu arba per vadinamąjį statybų bumą prieš penkerius metus.
Butų kainos Baltarusijoje, palyginti net su dabartinėmis sprogusiomis, – tiesiog juokingos. Dviejų kambarių butas naujame blokiniame name kainuoja apie 45 tūkst. litų. Tiesa, dirbantys žmonės jo eilėse turi laukti maždaug 10 metų. Jeigu nenori laukti, tuomet „reikalingus“ žmones tenka pamaloninti maždaug dešimties tūkstančių litų vokeliu. Bet ir tai – niekis. Juk vis tiek Vilniuje panašus butas kainuos apie 200 tūkst. litų.
Prezidento paslaptys
Kranų miškas – ne vienintelis ir ne paskutinis akį rėžiantis Minsko vaizdelis. Gatvės čia – lyg vaškuotos ir nė vienos šiukšlelės. O prospektas, kuriuo kasdien į darbą iš rezidencijos ir atgal važinėja A.Lukašenka, – ypatingai išpuoselėtas. Tiesa, apie tai, su kuo prezidentas gyvena šiuolaikiškai prabangiai įrengtoje pagal rangą derančioje rezidencijoje, minskiečiai kalbėti vengia. Nusukdami kalbą šypteli, bet pripažįsta, kad šia tema domisi daugelis užsieniečių. Mat jau ir Baltarusijoje vieša paslaptis, kad A.Lukašenka gyvenimo džiaugsmu dalijasi ne su oficialia žmona, o su buvusia savo asmenine gydytoja. Kalbama, kad ir mažametis sūnus Nikolajus, kurį jis vežiojasi net į užsienio vizitus, sugyventas su ta pačia blondine medike.
Net pats A.Lukašenka prieš vizitą į Lietuvą netiesiogiai leido suprasti, kad Kolia – nesantuokinis sūnus, tačiau esą dėl to jam nė kiek negėda. Juk meilužių ir nesantuokinių vaikų turi ne vienas kitų šalių prezidentas...
Prekyba
Tai, ko gera, – ne pagrindinė šių dienų Baltarusijos gyvenimo problema, o juolab įdomybė. Labiau pasilinksminti ir pasmalsauti galima kad ir toje pačioje Minsko centrinėje universalinėje parduotuvėje, kurią minskiečiai vadina GUM'u.
Vos įėjus pro duris, prie moteris masinančio kosmetikos skyriaus stovi kelios merginos, lyg piršliai per lietuviškas vestuves persijuosusios spalvotomis juostomis, ant kurių aukso raidėmis užrašyta „Informacija“. Taigi jei kas ko neranda klaidžiame ir tvankiame GUM'e, informacijos skleidėjos geležiniais balsais tuoj pat paaiškina.
Tas GUM'as kai kuo primena Vilniuje sovietmečiu buvusį „Vaikų pasaulį“, kurio pastate dabar įsikūrusi parduotuvė „Zara“. Ir pardavėjos beveik tokios pačios – atrodytų, kad jų, kaip anais senais laikais, reikia klausti: „O gal netyčia kur nors užsiliko to ar ano, pavyzdžiui, importinių batų?“
Inteligentija
Klaidžiojant po Baltarusijos nacionalinę galeriją, kur galima pasigėrėti visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių ir jų palikuonių portretais, sutiktas vienos aukštosios mokyklos dėstytojas mielai papasakojo apie šios įspūdingos galerijos įdomybes. Prakalbus, kaip gyvena Baltarusijos inteligentija, mokslininkai, studentai, vyras mostelėjo ranka: „Kažin ar gali būti dar blogiau ir kažin ar kada nors gyvenimas pasikeis.“
Smulkiau paaiškinti savo nusivylimo jis nepanoro. Ką gali žinoti, gal toje galerijoje ir sienos turi ausis? Juk daugelis baltarusių vengia panašiomis temomis net telefonu kalbėti. Sako, kad pokalbių telefonu klausomasi. Kol kas skaudamas temas esą saugu aptarinėti tik skaipu.
Bet nepaisydamas būgštavimų baltarusis dėstytojas papasakojo, kad universitete, kuriame jis dirba, studentus glumina tai, jog į paskaitas privalu skubėti, nes paskaitų pradžią skelbia... mokyklinis skambutis, o semestrams baigiantis rengiami tėvų susirinkimai. Įsivaizduojant, kaip tie susirinkimai galėtų vykti, tarkime, kad ir Vilniaus universitete, pasidarė linksma... Išsiskirdamas dėstytojas pridūrė, kad daugelis Baltarusijos inteligentų pavydžiai žiūri į Lietuvą ir jos gyvenimą: „Mes, ko gera, niekada negyvensime taip, kaip jūs.“
Šie pašnekovo žodžiai paskatino dar aštresniu žvilgsniu stebėti Minsko peizažą.
Nacionalinė Baltarusijos biblioteka vadinama šalies kultūros perlu. Ji buvo statoma beveik dešimt metų. Pinigų valdžia iš tikrųjų negailėjo: čia per pusvalandį galima gauti ne tik pačią rečiausią knygą, bet ir palikti vaikus, kuriais bus pasirūpinta specialiai jiems įrengtuose kambariuose, saugiai pasistatyti automobilį daugiau nei 600 vietų aikštelėje, o jei skaityti pabosta, galima prasiblaškyti net sveikatingumo centre.
Ko gera, tas dėstytojas neteisus sakydamas, kad Lietuva – jo išsvajota šalis. Tokios bibliotekos kaip Minske mes turbūt niekada neturėsime...
Televizija
Vakare sovietmečiu atsiduodančiame viešbutyje knietėjo pasižiūrėti, kokia dabar Baltarusijos televizija. Vakaro žinios – geriausias televiziniu požiūriu laikas ir viena populiariausių centrinės televizijos kanalo laidų. Iš pradžių buvo juokinga, kai išgirdau, kad bus rodomas reportažas, kodėl verta ir kodėl naudinga pasninkauti. Pasirodo, Baltarusijos valdžia nuolat skatina, kad per televiziją būtų kalbama religinėmis, su Bažnyčios gyvenimu susijusiomis temomis. O kaip reaguotume, jei, pavyzdžiui, per vakaro žinias mūsų kardinolas Audrys Juozas Bačkis aiškintų, kada reikia pasninkauti? Ko gera, bažnyčios reitingai dar labiau kristų?
Naktinis Minskas
Buvo įdomu net tik Baltarusijos televizija, bet ir naktinis Minsko gyvenimas. Naktį miestas apšviestas lyg pasaulio didmiestis. Vakare apšviesti ne tik įspūdingi stalinistinės architektūros pastatai, bet ir kiekviena Minsko tarpuvartė. Pavydu, ką ir sakyti. O juk atominės elektrinės baltarusiai dar neturi.
Tačiau šį pavydo priepuolį greitai numalšino pokalbis su tamsaus gymio gėjumi viename Minsko naktinių klubų. Kai su bičiuliais prisėdome išgerti po taurę vyno, prie mūsų kaipmat prisidėjo bare nuobodžiaujantis maždaug 25 metų vaikinas. Sužinojęs, kad mes – lietuviai, iš karto prisipažino esąs gėjus. Kažin ar lietuviai gėjai tokie drąsūs? O ypač Baltarusijoje? Pokalbis apie šį bei tą, apie Minsko barus, apie šiuolaikinę madą ir muziką baigėsi liūdnai: jis prisipažino prieš kelias dienas išėjęs iš psichiatrijos ligoninės, milicininkai jį ten nuvežė vien dėl to, kad jis – gėjus.
Po šio pokalbio mintys iš karto nuklydo į sovietmečio laikus, kai brežnevizmo įkarštyje vadinamosiose psichuškėse atsidurdavo bet kuris drąsiau reiškiantis savo mintis arba skaitantis „netinkamas“ knygas. Ką kalbėtų Lietuvos gėjai, jei jiems bent jau pagrasintų psichiatrijos ligonine? Bet neduok Dieve, jei kas nors tokius pamąstymus Lietuvoje priimtų už gryną pinigą...
Pasienis
Egzotinei ekskursijai į Minską baigiantis, užsukome į Ašmeną nusipirkti lauktuvių. Tie, kurie dar turėjo baltarusiškų rublių, pasijuto lyg devintame danguje – cigaretės, Lietuvoje kainuojančios apie 9 litus, ten – tik 2,5 lito, o litras geros degtinės – tik 7 litai. Argi ne klondaikas kontrabandai? Tuo įsitikinome Lietuvos pasienyje. Kai jį kirtome ties Medininkais prieš vidurnaktį, čia jau iš Lietuvos pusės eilėje buvo išsirikiavę apie du šimtai automobilių, bet jie kažkodėl neskubėjo. Kaip paaiškino vienas informuotas bendrakeleivis, lietuviai laukia „kompanionų“ iš Baltarusijos. Kitaip tariant, kontrabandinių prekių. Bet nei lietuvių, nei baltarusių pasienyje niekas už tokią veiklą nesulaiko. Šioje srityje, ko gera, ir Lietuvos, ir Baltarusijos laimėjimai per 20 metų – vienodi. O kaip bus dar po 20 metų?
Monika PAVASARYTĖ
