Baidarėmis – Ignalinos ežerais ir upėmis

Nuo Šiau­lių iki Ig­na­li­nos – apie 230 ki­lo­met­rų. Eže­rin­gą kraš­tą ver­ta pa­žin­ti ke­liau­jant ne tik au­to­mo­bi­liu ar dvi­ra­čiais, bet ir bai­da­rė­mis. Plau­kiant nuo Vaiš­no­riš­kės į Pa­lū­šę, upė­mis ir eže­rais per­skro­džia­ma apie 30 ki­lo­met­rų. Šiam at­stu­mui įveik­ti pa­kan­ka vie­nos die­nos.

Eže­rų kraš­tas

Pa­lū­šė ir jos apy­lin­kės trau­kia na­tū­ra­lia gam­ta – Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke skai­čiuo­ja­ma apie šim­tas eže­rų, ku­riuos jun­gia upės ir pro­ta­kos. Pa­varg­tum ir var­din­ti: Lū­šių, Asal­nų, Link­me­no, Al­ma­jo, Pa­ka­so, Ūko­jo, Ga­vio, Ša­kar­vos, Ba­luo­šo...

Pu­šų ke­pu­rės, eže­rų mė­lis – tik­ra do­va­na poil­siau­to­jams. Pa­lū­šė, esan­ti per tris ki­lo­met­rus nuo Ig­na­li­nos, vi­lio­te vi­lio­ja van­dens pra­mo­gų mė­gė­jus.

Bai­da­res Pa­lū­šė­je ga­li­ma nuo­mo­tis se­no­jo­je (da­bar – at­nau­jin­to­je) Pa­lū­šės val­ti­nė­je, šią pa­slau­gą tei­kia ir kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų sa­vi­nin­kai. Ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti ir val­tis, ka­no­jas.

Bai­da­rės kai­na sa­vait­ga­liais ir šven­čių die­no­mis sie­kia 60–70 li­tų, dar­bo die­no­mis – kiek pi­giau. Ne­pa­mirš­ki­te, kad pa­pil­do­mai rei­kės mo­kė­ti už bai­da­rių ir ke­liau­to­jų nu­ve­ži­mą į vie­tą, iš ku­rios no­rė­si­te pra­dė­ti plauk­ti. Ke­lio­nė nuo Ig­na­li­nos iki Vaiš­no­riš­kės kai­na­vo apie 50 li­tų.

Plau­kiant upė­mis ir eže­rais, ver­ta tu­rė­ti že­mė­la­pį, nes iš­plau­kus į eže­rą, nė­ra leng­va nu­spė­ti, ko­kią kryp­tį pa­si­rink­ti. La­mi­nuo­tus že­mė­la­pius įduo­da ir bai­da­rių nuo­mo­to­jai.

Jei die­na sau­lė­ta, svar­bu sau­go­tis sau­lės, ku­ri ant van­dens svi­li­na dvi­gu­bai smar­kiau.

Šie­met kiek su­dė­tin­giau Pa­lū­šė­je ras­ti ne­bran­gią nak­vy­nę, nes re­konst­ruo­ja­mi poil­siau­to­jų na­me­liai. Ki­tą­met jie jau tu­rė­tų priim­ti Pa­lū­šės sve­čius. Nak­vy­nė kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je žmo­gui kai­nuo­ja apie 60 li­tų.

Pir­myn Bū­ka

Vin­giuo­ti, duo­bė­ti miš­ko ke­liu­kai sma­giai šok­di­na mik­roau­to­bu­so ke­lei­vius – vai­ruo­to­jas spau­džia be skru­pu­lų.

Bai­da­res iš­ke­lia­me ties Vaiš­no­riš­kės til­tu ir ke­lio­nė vin­giuo­ta Bū­kos upe pra­si­de­da.

Pro me­džių tank­mę skver­bia­si ry­ti­nės sau­lės spin­du­liai. Dar tin­gus ato­sto­gų ry­tas, gir­dė­ti tik paukš­čių bal­sai ir irk­lų skro­džia­mo van­dens pliauš­kė­ji­mas. Kve­pia van­de­niu ir pa­kran­čių au­ga­lais.

Po lie­taus Bū­ka pa­ki­lu­si, bai­da­rės leng­vai slys­ta pa­vir­šiu­mi. Vie­nin­te­lė kliū­tis – iš­vir­tę me­džiai, bet ir jie be­veik vi­sur jau nu­pjau­ti. Kar­tais iš van­dens pa­si­ro­do ak­me­nų pa­kau­šiai ar sty­ran­čios ša­kos.

Gul­bių re­ke­tas

Pak­ran­tė­se dau­gė­ja nend­rių – jau vi­sai ša­lia Ba­luo­šo eže­ras, pir­ma­sis šio­je ke­lio­nė­je. Ne­to­lie­se – se­nie­ji Straz­dų ir Šu­mi­nų kai­mai.

Po gai­vos plau­kiant upės pa­vė­siais, eže­re sau­lė svi­li­na be gai­les­čio.

Ener­gin­ges­ni mos­tai eže­ru – ir vėl ma­lo­nus upe­lio pa­vė­sis. Šį­kart ke­lią pa­sto­ja rim­ta kliū­tis – ak­li­nai už­vir­tęs me­dis. Pak­ran­tė­je gy­ve­nan­tis vy­ras pa­sa­ko­ja, kad kliū­tis at­si­ra­do vi­sai ne­se­niai. Ką gi, ten­ka lip­ti van­de­nin ar ant sli­daus rąs­to ir per­kel­ti bai­da­res. Pir­ma­sis krikš­tas van­de­niu.

Van­dens paukš­čiai, gy­ve­nan­tys tu­ris­tų pa­mėg­to­je tra­so­je, jau­kūs ir drą­sus. Kar­tais pra­plau­kia an­čių šei­my­nė­lės, be­si­ti­kė­da­mos pa­ska­nau­ti duo­nos tru­pi­nių. Eže­ruo­se tin­giai su­pa­si kra­gai. Iš­di­džiai pra­plau­kia gul­bės.

Upė­je gul­bi­nas įva­ro bai­mės: plau­kia drą­siai link bai­da­rių. Įver­ti­nęs, kad sau­gu, pa­si­va­di­na ir vi­są šei­my­ną – gul­bę su sep­ty­niais gul­biu­kais. Vi­si drą­siai su­ka prie bai­da­rių: rei­ka­lau­ja mais­to. Stab­do bai­da­res tar­si ves­tu­vi­nin­kų au­to­mo­bi­lius.

Trau­kos vie­ta – Gi­nu­čiai

Eže­ras, upė, pro­ta­ka – gam­to­vaiz­dis vis kei­čia­si, tad plauk­ti ne­nuo­bo­du.

Skaid­rus Sra­vi­nai­čio eže­ro van­duo at­ve­ria po­van­de­ni­nį pa­sau­lį: jud­rias ir ap­tin­gu­sias žu­vis, pa­lei van­dens tėk­mę siū­buo­jan­čius au­ga­lus.

Ne­to­lie­se jau ir Gi­nu­čiai – se­nas gat­vi­nis kai­mas tarp Al­ma­jo ir Sra­vi­nai­čio eže­rų bei Sro­vės upe­lio, su­pa­mas Link­me­nų miš­ko.

Gi­nu­čiai gar­sūs se­nuo­ju van­dens ma­lū­nu, ku­ria­me, sa­ko­ma, gy­ve­na pa­ts ma­lū­no vel­nias. Anks­čiau vel­niai ma­lū­ne stip­riai siau­tė­ję: at­vež­tus mal­ti grū­dus iš­pil­da­vę iš mai­šų, nak­tį lau­ke ark­lius nu­jo­dy­da­vę.

Gi­nu­čių van­dens ma­lū­nas, pa­sta­ty­tas XVI am­žiu­je, – tech­ni­kos pa­mink­las, ku­ria­me iš­li­ku­si au­ten­tiš­ka įran­ga. Ma­lū­nas vei­kė iki 1968 me­tų, vė­liau bu­vo res­tau­ruo­tas ir re­konst­ruo­tas.

Gi­nu­čiuo­se ver­ta įkop­ti į pi­lia­kal­nį, IX–XII am­žių ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lą, nuo ku­rio at­si­ve­ria eže­rin­ga pa­no­ra­ma. Spė­ja­ma, čia sto­vė­jus Link­me­nų pi­lį.

Ties Gi­nu­čių kai­mu bai­da­res apie 20 met­rų ten­ka per­si­neš­ti ke­liu.

Prie Gi­nu­čių žmo­nių vi­sa­da tirš­ta. Vie­ni ska­nau­ja vie­tos žu­vie­nės, ka­vos ar le­dų, ki­ti gai­vi­na­si kren­tan­čiu Gi­nu­čių ma­lū­no už­tvan­kos van­de­niu. Stip­ri krin­tan­čio van­dens sro­vė – pui­kus ma­sa­žas ir at­gai­va karš­tą va­sa­ros die­ną.

Prie La­da­kal­nio

Iš Gi­nu­čių ra­mi upės tėk­mė su­ka į Asė­ko eže­rą. Pak­ran­tės šio­je vie­to­je iš­puo­se­lė­tos, iš so­dy­bų van­de­nin ve­da til­te­liai. Poil­siau­to­jai sau­lės ato­kai­to­je skai­to kny­gas, šne­ku­čiuo­ja­si, mė­gau­ja­si gy­ve­ni­mu ir kar­tkartėmis pa­kal­bi­na bai­da­ri­nin­kus. At­ro­do, kad lai­kas se­no­sio­se Aukš­tai­ti­jos so­dy­bo­se ne­tik­si. Ra­mu iki sal­du­mo.

Iš Asė­ko įplau­kia­me į Link­me­no eže­rą. Iš čia ga­li­ma pa­ma­ty­ti La­da­kal­nį – 175 met­rų aukš­čio kal­ną.

Jei ki­tą die­ną nu­vyk­si­te prie La­da­kal­nio ir ap­si­žval­gy­si­te, pa­ma­ty­si­te še­šis eže­rus: Ūko­ją, Link­me­ną, Pa­ka­są, Asė­ką, Alks­nai­tį ir Alks­ną. Nuo kal­no iš­vy­si­te ir plau­kian­čius bai­da­ri­nin­kus.

Įvei­kus Link­me­ną, pa­sku­ti­nis poil­sis upės sro­ve prieš du ga­lin­gus eže­rus – Asal­nykš­tį ir Lū­šius. Eže­rai gi­lūs, van­duo tam­sus.

Į vei­dą pu­čia vė­jas, tad drei­fuo­ti eže­re nė­ra ka­da – net ne­pa­ju­si, kaip grei­tai bū­si nu­neš­tas at­gal. Eže­re gau­su įvai­riau­sio van­dens trans­por­to: su­pa­si val­te­lės, ban­gas rė­žia mo­to­ri­nės val­tys ir ka­te­riai, šok­din­da­mi bai­da­res ant su­kel­tų ban­gų.

Pi­ra­tų pink­lės

Eže­re sma­gi­na­si pa­ty­rę bai­da­ri­nin­kai, na­riai su­kan­tys ra­tus eže­re ir linksmindami van­dens tu­ris­tus. „Mes – Gi­nu­čių pi­ra­tai!" – pri­si­sta­to ir smal­sau­ja, gal ką ga­lė­tų gau­ti. Ži­no­ma, vi­si plau­kian­tie­ji „pi­ra­tus“ siun­čia prie ki­tų bai­da­rių – ne­va ten tai tik­rai žmo­nės dos­nūs.

„Sun­ku mums, – dū­sau­ja pi­ra­tai. – Atei­na žie­ma, eže­rai už­šą­la, bai­da­rės ne­bep­lau­kia. Ir kaip iš­gy­ven­ti?“

Įvei­kus, at­ro­dy­tų, ne­si­bai­gian­čius Asal­nykš­čio van­de­nis, prieš akis at­si­ve­ria dar vie­na van­dens be­ri­bė – Lū­šių eže­ras, te­liūs­kuo­jan­tis prie Pa­lū­šės.

Ho­ri­zon­te pa­si­ma­to ir ant kal­no sto­vin­ti me­di­nė Pa­lū­šės Šv. Juo­za­po baž­ny­čia. Pas­ta­ty­ta 1757 me­tais ji ti­tu­luo­ja­ma se­niau­sia me­di­ne baž­ny­čia Lie­tu­vo­je.

Baž­ny­čios aš­tuon­kam­pė var­pi­nė (vie­nin­te­lė to­kia Lie­tu­vo­je) bu­vo pa­vaiz­duo­ta ant 1 li­to bank­no­to. Sa­ko­ma, kad ši baž­ny­čia bu­vo p­asta­ty­ta nau­do­jant vien kir­vį.

Ša­lia baž­ny­čios yra at­kur­ta ak­mens am­žiaus gy­ve­na­mo­jo būs­to ir pil­ka­pio eks­po­zi­ci­ja.

Plau­kiant Lū­šių eže­ru, baž­ny­čia tam­pa sa­vo­tiš­ku švy­tu­riu – iki kran­to jau ne­be taip ir to­li.

Pės­čio­mis ir au­to­mo­bi­liu

Poil­siau­to­jai Pa­lū­šė­je ga­li ke­liau­ti ir pės­čių­jų tra­sa – Bo­ta­ni­kos ta­ku, ku­rio il­gis – 3,5 ki­lo­met­ro, 5 ki­lo­met­rų svei­ka­tin­gu­mo ta­ku, įreng­tu miš­kuo­se, yra ke­lias pės­tie­siems ir į Gi­nu­čius.

Ke­liau­jan­tys au­to­mo­bi­liu ga­li su­kti il­ges­nį ra­tą – ap­lan­ky­ti Gi­nu­čių van­dens ma­lū­ną, Gi­nu­čių pi­lia­kal­nį, La­da­kal­nį, Se­no­vės bi­ti­nin­kys­tės mu­zie­jų Stri­pei­kių kai­me.

Bi­ti­nin­kys­tės mu­zie­jaus so­dy­ba bei lau­ko eks­po­zi­ci­ja iš­si­dės­čiu­si ant Tau­rag­nos upe­lio kran­to. Čia gau­su skulp­tū­rų, pa­sa­ko­jan­čių bi­ti­nin­ka­vi­mo Lie­tu­vo­je is­to­ri­ją, bei se­nų­jų avi­lių. Mu­zie­jaus avi­liuo­se ir net skulp­tū­ro­se gy­ve­na bi­tės.

Ž. Kavaliauskaitė