Kelių šimtų karpinių autorės namuose kabo vienintelis jos sukurtas paveikslas – angelas. Jį Virginija iškarpė vienu įkvėpimu. Tądien darželyje, kuriame dirbo, įvyko nelaimingas atsitikimas – susižalojo mergaitė. Virginija nė pati nepajuto, kaip jos rankose atsirado balto popieriaus lapas, pieštukas, žirklutės. Ją užvaldė žodžiais nenusakoma jausena – pasąmonė tarsi liepte liepė: sukurk šiai mergaitei angelą sargą, jis ją apsaugos... Ir Virginija pasidavė vidiniam balsui. Tik baigusi karpyti angelą pajuto, kaip nuo įtampos, nerimo ir visą dieną trukusio darbo gelia pirštus... „Iškarpiau tą angelą ir viskas susitvarkė, – prisimena ji. – Mergaitė pasveiko, viskas grįžo į savo vėžes.“
Šios situacijos moteris nemistifikuoja, tačiau neneigia, kad mintys, jausmai, į kuriuos panyra karpydama savo darbus, kažkokiu būdu persmelkia jos kūrinius ir iš tikrųjų skleidžia ypatingą energiją.
Lemtingas atsitiktinumas
Karpiniai į Virginijos gyvenimą atėjo netikėtai. Tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo fakultetą baigusią jauną specialistę, gavusią paskyrimą į neseniai atidarytą Kupiškio vaikų darželį, pasitiko plikos koridorių sienos. „Reikėjo galvoti, kaip jį papuošti, kad būtų jaukiau, – prisimena Virginija. – Iš netoliese mano tėviškės gyvenusios tautodailininkės Birutės Urbonienės gavau keletą karpinių. Jie labai čia tiko, bet koridoriai ilgi, o paveikslų – mažai. Nusprendžiau pati pabandyti pratęsti šią ekspoziciją. Susiradau Albinos Žiupsnytės knygą ir ėmiausi darbo.“
Pirmieji Virginijos karpiniai buvo šioje knygoje išspausdintų darbų kopijos. Tiesa, niekam tų savo „juodraščių“ nerodė. Nuo vaikystės piešti mėgusi, į muziką, kitus menus linkusi mergina gana greitai perprato pagrindines taisykles ir pradėjo kurti savo ornamentus. Ažūriniais karpiniais išpuoštu darželiu grožėjosi visi: ir darbuotojai, ir vaikai, ir jų tėvai.
Iššūkį įveikusi Virginija žirklutes ilgam padėjo į stalčių. „Tuomet atrodė, kad niekam tų mano karpinių nereikia“, – sako ji.
Vėl prie šio užsiėmimo grįžo tik po gerų poros dešimčių metų, 2010-aisiais, pajutusi sustiprėjusį dėmesį tautos paveldui. Šįkart karpinių ėmėsi jau rimtai, pradėjo dalyvauti parodose. „2011 metais gavau tautinio paveldo gaminių sertifikatą, netrukus tapau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, dar po kelerių metų apsigyniau amatų meistro vardą, kuris man suteikė teisę rengti edukacinius užsiėmimus“, – pasakoja V. Jurevičienė.
Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) nariams surengtas kūrybinis seminaras – vienas tokių tautodailininkės edukacinių renginių. Karpiniais Virginija moka sudominti ir 5-mečius darželinukus, ir garbaus amžiaus sulaukusius žmones. „Karpiniai puikiausiai paklūsta ir negalią turintiesiems“, – tikina pati dėl sąnarių problemų negalią turinti tautodailininkė.
Ir sunku tuo nepatikėti – nepaisydama savo negalios (žirklučių iš rankų moteris nepaleido net gulėdama ligoninėje po stuburo operacijos) Virginija tapo dviejų Panevėžio tautodailininkų bendrijos parodų-konkursų „Auksinis vainikas“ prizininke, respublikinės karpytojų konkursinės parodos „100 karpinių Lietuvai“ laureate. Be daugybės edukacinių užsiėmimų ji yra surengusi ne tik respublikinį, bet ir tarptautinį karpytojų seminarą.
„Karpiniai iš praeities“
LND surengtas seminaras neatsitiktinai buvo pavadintas „Karpiniai iš praeities“. Pasak V. Jurevičienės, ši tautodailės kryptis – mūsų tautinio paveldo dalis. „Senais laikais kaimo moterys namus puošė karpinukais. Iš laikraščių iškarpytais ornamentais apklijuodavo lentynėles, žibalinių lempų gaubtus, nuotraukas, šventųjų paveikslus. Kiekvienas kaimas turėjo ne tik savo siuvėją, bet ir karpytoją, kurią prieš šventes kviesdavosi namų papuošti. Dailiai karpyti mokančios merginos ir piršlių pagyrų sulaukdavo... – pasakoja Virginija. – Nėriniuotas užuolaidas ant langų kabindavo tik mieste, ir tik turtingesniuose namuose. Kaimo moterys klijuodavo popierines užuolaidėles, į kurias nuo skrynių, puodynių raštų nusižiūrėjusios perkeldavo tulpyčių, žolynėlių, paukštukų, gyvybės medžio simbolius.“
Šventosios mokymo ir reabilitacijos centre surengtą „Karpinių iš praeities“ seminarą V. Jurevičienė taip pat pradėjo nuo užuolaidėlių. Ne tik dėl to, kad pristatytų su seniausiu lankstymo būdu siejamą karpymą, bet ir dėl to, kad jis bene labiausiai „pagauna“ šio amato norinčius išmokti žmones: jau pirmas rezultatas maloniai nustebina, sužadina norą pabandyti dar kartą, iškarpyti dar gražiau. Daugelis moterų tikino: prieš Kalėdas būtinai tokias užuolaidėles savo namuose „pasikabins“.
Tautodailininkė džiaugiasi, kad ši tradicija atgimsta ne tik jos rengiamuose edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujančių žmonių mintyse. Prieš kelerius metus karpytomis užuolaidėlėmis buvo pasipuošę Telšiai, pernai jomis langus ir vitrinas išgražino prie pagrindinės Rokiškio aikštės įsikūrusios organizacijos. Neatsiliko ir Kupiškis. Jubiliejinei tautodailininkės V. Jurevičienės karpinių parodai, pernai prieš Naujuosius metus surengtai Kupiškio etnografijos muziejuje, abejingų tikrai nebuvo. Plačias muziejaus palanges Virginija nuklojo karpytomis staltiesėlėmis, ant jų išdėliojo ir uždegė karpiniais puoštas žvakes, pakabino ažūrinius pano primenančias užuolaidas. Taip romantiškai papuoštas muziejus lankytojus traukte traukė, nė vieno vidun užėjusio nenuvylė. Akys raibo nuo ypatingų tautodailininkės paveikslų grožio ir gausos.
Išskirtinis bruožas – siužetiniai karpiniai
Nors karpiniai, kaip ir kiekvienas kitas menas, turi tam tikras taisykles ir reikalavimus, kiekvienas įgudęs karpytojas yra savitas ir nepakartojamas, turi savo stilių ir braižą. Virginijos karpiniai išsiskiria lenktomis linijomis. Su jokio kito meistro darbais nesupainiosi ir siužetinių, etnografiniais motyvais paįvairintų V. Jurevičienės karpinių. Prieš juos kurdama Virginija pirmiausia išsinagrinėja vieną ar kitą temą liečiančią etnografinę medžiagą, stengiasi ją perkelti į savo kūrinį. Ir jeigu karpo metų laikus atspindinčią „Motulę žiemą“, tai būtinai ją „aprengia“ kupiškietiška skranda, o jeigu panyra į vestuvių temą, tai paveikslo „Džiaugiasi bernužėlis mergužėlę gavęs“ herojus iškarpo su tokiais pačiais drabužiais, kokiais senovėje per vestuves jaunimas rengdavosi. „Man labai įdomu tyrinėti, atrasti detalių, – pasakoja tautodailininkė. – Kartais nusipiešiu kokį įdomų siužetą ir pati sunerimstu: kaip viską reikės iškarpyti? O dar norisi, kad figūros nebūtų statiškos, kad pavyktų perteikti judesį...“
Viename siužetiniame Virginijos karpinyje gali sutilpti visas žmogaus gyvenimas. Kaip tik toks yra jos tėvukui skirtas paveikslas, kuriame smulkiais siužetais atspindėti visi esminiai jo darbai ir pomėgiai: kalvystė, žemdirbystė, meilė arkliams ir bitėms, muzikavimas (grojimas bandonija). Subtiliai pavaizduota ir visa ketvirtosios atžalos besilaukianti šeima. „Kai karpiau tėvuko gyvenimą, kartais net kvapą sulaikydavau – labai norėjau, kad ir pats panašus būtų, ir svarbiausius momentus autentiškai perteikčiau“, – sako Virginija.
Menininkė neslepia, kad tas autentiškumo siekis gerokai apsunkina kūrybos procesą. „Prieš karpydama Kupiškio bažnyčias (reikėjo iškarpyti visas 11, esančias šiame rajone), turėjau gerokai pasukti galvą, kaip jas perteikti, kad žmonės nesupainiotų, atpažintų, nes visos medinės bažnytėlės labai panašios, – pasakoja Virginija. – Ilgokai nuotraukas analizavau, mastelius braižiausi. Šį didžiulį darbą turėjau atlikti per pusantro mėnesio, karpiau nuo ryto iki vakaro, minutes skaičiavau, kada galėsiu akis pailsinti.“ Beje, pasak moters, karpymas ne tik ramina, bet ir labai lavina mąstymą, logiką. Ne be reikalo karpymo meno buvo mokomi net senovės Kinijos kariai.
Ne mažiau kūrybinės įtampos pareikalavo ir mitologinio piliakalnio Dijokalnio karpinys. Tautodailininkė neslepia ilgai galvojusi, kaip palyginti nedideliame karpinyje papasakoti visą padavimą apie šio piliakalnio atsiradimą. „Kartais idėja ateina greitai, o būna, kad visus metus vaikštau svarstydama, kaip padaryti, – pasakoja Virginija. – Svarbiausia – kūrybinė mintis, o kai ji yra, tuomet viskas – tik technikos reikalas.“
Į edukacinius užsiėmimus per pusšimtį įvairių žirklučių atsivežanti moteris pati savo darbus karpo prieš daugelį metų sesers padovanotame dar čekoslovakiškame manikiūro rinkinyje buvusiomis žirklutėmis. Moteris juokauja besijaučianti kone kaip Eglė žalčių karalienė, sunešiojusi geležines kurpaites, nes visai baigia nudilinti savo mėgstamiausias žirklutes. O kitų tokių smagių, kieto metalo žirklučių tiesiais ašmenimis niekur neaptinka. „Bandau „prisijaukinti“ vokiškas, bet šių ašmenys lenkti, nelabai man tinka“, – šypsosi moteris.
Siužetinių karpinių kūrėja V. Jurevičienė nesutinka su pernai Kupiškyje jos surengtame tarptautiniame seminare dalyvavusių baltarusių nuomone, kad Lietuvos karpytojai neturi savo stiliaus. „Iš jų darbų tikrai galima atpažinti Baltarusijos mokyklą, nes jų ornamentai išties saviti, – mintimis dalijasi Virginija. – Mūsų darbai kitokie – labai įvairūs, bet labai meniški, nestandartiniai. Juose daug kūrybos, jie kur kas laisvesni. Tai ir yra mūsų stilius, mūsų savitumas.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
