Aistis jau pakeitė dvi mokyklas, abiejose yra specialiosios klasės, kuriose mokosi tik nesutrikusio intelekto autistiški vaikai. Vis dėlto ir tokioje klasėje berniukas nuolat patirdavo stresą.
Berniukas, turintis savas taisykles
Aisčio mama pasakoja, kad Vilniaus karaliaus Mindaugo mokykloje dirbo dvi puikios mokytojos. Deja, jos dirbo pagal pačių susikurtą programą, tinkančią autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams, bet ji neatitiko oficialiosios, kurią, mamos nuomone, parengė žmonės, nesuprantantys, kaip reikia mokyti autistiškus vaikus. Šių mokytojų darbo metodų mokyklos administracija nepalaikė, todėl jos perėjo dirbti į Vilniaus „Šilo“ specialiąją mokyklą. Aistis nėra sutrikusio intelekto, jo į šią mokyklą nebuvo galima perkelti, todėl berniukas pradėjo lankyti Lazdynų vidurinę mokyklą.
Vėtrė pasakoja, kad mokytojos, su kuriomis Aisčiui ankstesnėje mokykloje buvo jauku ir įdomu, mokė vaikus pagal bendrojo ugdymo programą, tačiau kiekvienam vaikui skirdavo individualias knygutes ir tinkamas užduotis. Aisčiui jos nupiešdavo paveikslėlį ir prašydavo jį aprašyti arba pirma parašydavo tekstą, ir Aistis turėdavo jį iliustruoti. „Taip mokytojos skatino vaikus mokytis, nes autistams bendrojo ugdymo programa visiškai netinka“, – sako Vėtrė.
Berniukas išmoko dalybos, daugybos, nes mokytojos suprato: jeigu jam bus neįdomu, jis nedirbs. „Jo smegenims reikėjo savito darbo“, – pasakoja Vėtrė ir priduria, kad sūnus turi fenomenalią atmintį – vieną kartą pamatė, pasižiūrėjo ir atsimena. Net tikslias datas atsimena – pasako, kada kas įvyko, kai jis buvo dar visai mažas. Ketverių berniukas jau žinojo apie 120 paukščių rūšių! Su bendraamžiais jo negalima lyginti, jis – ypatingas. Bet naujiems mokytojams atrodė kitaip.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Anglakalbis lietuvių šeimoje
Aistis yra anglakalbis. „Kaip nutiko, kad lietuvių šeimoje auga anglakalbis?“ – klausiu Aisčio mamos. Ji pasakoja, jog autizmas ėmė reikštis sūnui einant antrus metukus. Iki dvejų jis kalbėjo lietuviškai, net raidę r tarė, paskui nutilo. O trejų su puse pradėjo kalbėti angliškai. Atradęs namuose įjungtą kompiuterį Aistis ėmė juo domėtis, o aptikęs, ką galima daryti su pele, pats susirado anglų kalbos mokymosi programėlių internete ir išmoko rašyti, skaityti ir kalbėti angliškai.
Aistis neskaito lietuviškų žodžių galūnių, nederina laikų, bet per pirmus mokslo metus išmoko visai gerai kalbėti lietuviškai. Lazdynų vidurinėje mokykloje, į kurią perėjo, nebuvo logopedės, ir berniukas vėl apleido lietuvių kalbą.
Naujoje mokykloje – naujos problemos
„Perėjome į Lazdynų vidurinę mokyklą, kurioje taip pat buvo specialiosios klasės autistams, nes nežinojome, ar ankstesnės mokyklos vadovybė ras gerų specialistų, o norėjosi, kad sūnus mokytųsi ten, kur jį suprastų, žinotų, kas yra autizmas.“
Aisčio veide nėra jokių specifinių bruožų, išduodančių sutrikimą, tačiau jam reikia ypatingo supratimo. Berniukas viename puslapyje rašo vieną sakinį, nes kitaip negali, vienodų matematikos užduočių jis taip pat negali daryti. Vėtrė pasakoja, kad kartą į mokyklą atėjusi pasiimti sūnaus rado jį verkiantį, nes jam neleido parašyti už eilutės, o Aisčiui perkelti žodį brūkšneliu – neįmanomas dalykas. Vėtrė stebisi, kodėl pedagogė čia matė problemą ir norėjo „perlaužti“ berniuką, kuris negali laikytis įprastų taisyklių.
Aistis patyrė didžiulį stresą, kai mokykloje, jam iš anksto nepranešę, į kitą vietą perstatė jo suolą: „Mano sūnui jo vieta yra jo vieta ir jis negali suprasti, kodėl sumanyta ją pakeisti.“ Vėtrė stebisi, kad mokytojai mano, jog jeigu vaiko intelektas nesutrikęs, jis turi mokytis ir elgtis kaip visi kiti vaikai. Deja, Aisčiui tokie metodai netiko.
Matydami, kad sūnus nuolat stresuoja, tėvai praėjusių metų pavasarį atsiėmė jį iš mokyklos. Jie pateikė pažymą, kad vaikas mokysis namie ir tris kartus per savaitę atsiskaitinės mokykloje, ko išmoko. Mokykloje jis rašo kontrolinį darbą arba atsiskaito mokytojui. Su sūnumi pradėjo dirbti Aisčio tėtis Ramūnas Meškauskas. Tėtis abu vaikus, Aistį ir metais vyresnę sesę Gruodę, augino nuo gimimo, nes šeima nusprendė, kad vardan vaikų vienas iš tėvų turi likti namuose. „Mūsų tėtis labai kantrus, o su Aisčiu reikia didelės kantrybės“, – sako Vėtrė ir džiaugiasi, kad tėčiui ir sūnui mokytis namie sekasi gerai.
Pamokos namie su tėčiu
„Mokykloje sūnus degradavo, o pradėjęs dirbti su tėčiu atgijo. Net dabar, vasarą, jis prašo tėčio matematikos užduočių ir gali uždavinius spręsti nuo ryto iki vakaro. Kitas Aisčio pomėgis – piešti, berniukas labai daug piešia. Matau, kad vaikas nori mokytis, bet jis negali mokytis įprastoje mokykloje“, – sako Vėtrė. Ar jis galės ateityje lankyti bendrojo ugdymo mokyklą? Pagal taisykles, baigęs keturias klases, autistiškas vaikas turi toliau mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, bet ar jis pajėgs?
Aisčio mama sako, kad namuose sūnus jaučiasi saugiausiai, o mokytis turi puikiausias sąlygas. Mokykloje, kurioje mokėsi, mokytojai keitėsi po tris kartus per metus: keitėsi mokytojo padėjėja, psichologai, o praėjusiais metais toje mokykloje nebuvo nei psichologo, nei logopedo. „Mokykla apsiima steigti klases autistiškiems vaikams, bet neturi psichologo. Kas, jeigu ne psichologas, turi padėti tokiems vaikams spręsti jų problemas?“ – stebisi Vėtrė.
Kai nėra kompetentingų mokytojų ir kitų specialistų, mokykloje tvyro įtampa, be perstojo vyksta konfliktai. Pradinių klasių mokytoja, antroje klasėje gebėjusi dirbti su autistais, išėjo, o kita mokytoja, rusakalbė, vyresnio amžiaus, nemokėjo angliškai. Su tėčiu Aistis mokosi angliškai – tėtis pasako lietuviškai ir pakartoja angliškai, nes Aistis, pakalbėjęs lietuviškai, ir vėl pereina į anglų kalbą. Bet šeima nori, kad sūnus išmoktų ir lietuvių.
Vėtrė nemato kitos išeities, tik toliau tęsti sūnaus mokymą namuose. Sūnaus klasėje yra berniukas, sugadinęs Aisčio piešinį – šiam tai buvo tragedija, tad jie mušėsi – berniukas apie tai kalba gal 50 kartų per dieną. „Aistis vis mini tą vardą ir mes būgštaujame, kad tas konfliktas niekur nedings ir mokykloje vėl tęsis, tad tos pačios klasės jiedu negalės lankyti. Pirmą savaitę mėginsime eiti į mokyklą, o vėliau, manau, tęsime pamokas namie“, – garsiai mąsto Vėtrė.
„Baigę pradinę mokyklą vaikai turi eiti į bendrojo ugdymo klasę, tačiau pradinėje jie izoliuoti, uždaryti koridoriuose, jų net į lauką neišleidžia, tad kaip jie integruosis?“ – klausia berniuko mama. Ji pasakoja, kad užsienyje autizmo sutrikimų turintys vaikai neatskiriami nuo bendraamžių, jie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, bet su jais dirba specialiai parengti žmonės. Ne veltui šeimos, auginančios tokius vaikus, neretai emigruoja.
Vėtrė apgailestauja, kad Lietuvoje nerengiami specialistai, galintys dirbti su autistiškais vaikais. Jos pažįstama mama su sūnumi gyvena Norvegijoje, vaikas eis į pirmą klasę. Jam skirtas socialinis pedagogas, logopedas, du mokytojo padėjėjai. Du mėnesiai iki prasidedant mokslo metams visi specialistai važiavo į šio berniuko lankomą vaikų darželį ir buvo mokomi individualiai dirbti su šiuo vaiku, o klasėje mokiniai visą mėnesį mokysis, kaip elgtis su ypatingu bendraklasiu. „Belieka apgailestauti, kad pas mus nėra specialistų, kurie nors kiek žinotų apie autizmą, studentams būna gal tik viena paskaita šia tema“, – stebisi Vėtrė.
Ji mano, kad autistiški vaikai neturėtų nuolat lankyti daug terapinių užsėmimų. „Mūsų vaikai turi turėti normalią vaikystę, laisvo laiko, savo pomėgių. Jiems reikia tik besąlygiškos mūsų meilės, daug meilės, užauginti meilėje jie suras, kur pritaikyti fenomenalius savo gabumus“, – sako fotografė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
