Australija – aukštyn kojomis

Šiau­lie­tis Vir­gi­ni­jus Ur­nie­žius su duk­te­ri­mis Jo­ne ir Gied­re lei­do­si į ke­lio­nę po Aust­ra­li­ją su na­me­liu ant ra­tų. Ke­liau­to­jai gam­tos ro­ju­je per 25 die­nas įvei­kė apie 2 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.

Įgy­ven­di­no se­ną su­ma­ny­mą

Ke­lio­nę po Aust­ra­li­ją šei­ma pra­dė­jo pla­nuo­ti prieš 4–5 me­tus, pa­stū­mė­ta Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­čių bi­čiu­lių. „Jei no­ri pa­ma­ty­ti kaž­ką TO­KIO – va­žiuo­kit į Aust­ra­li­ją“, – ra­gi­no jie.

Ke­lio­nės pla­nas gi­mė na­muo­se: įsi­klau­siu­si į žmo­nių, ku­rie jau lan­kė­si Aust­ra­li­jo­je, pa­ta­ri­mus, šei­ma pa­si­rin­ko marš­ru­tą, iš­si­nuo­mo­jo vieš­bu­tį, na­me­lį ant ra­tų, praė­ju­sią va­sa­rą pa­si­rū­pi­no bi­lie­tais.

Ke­lio­nei šiau­lie­čiai pa­si­rin­ko tro­pi­nę Aust­ra­li­jos da­lį, šiau­rės ry­tuo­se esan­čią Kvins­lan­do vals­ti­ją.

Skry­dis iki Bris­be­no, ad­mi­nist­ra­ci­nio Kvins­lan­do cent­ro, iš Vil­niaus per Frank­fur­tą ir Sin­ga­pū­rą, tru­ko 21 va­lan­dą (neįs­kai­čiuo­jant lau­ki­mo oro uos­tuo­se).

Vis­kas ki­taip

Pir­ma­sis įspū­dis išė­jus iš oro uos­to pa­tal­pų Bris­be­ne – tvan­ku: 28 laips­niai ši­lu­mos ir drėg­mė.

Tro­pi­kų re­gio­ne va­sa­ra nuo žie­mos ski­ria­si tik maž­daug 10-čia laips­nių. Jei žie­mą šil­do 25 laips­niai, va­sa­rą kai­ti­na 35 laips­niai karš­čio.

Vieš­bu­tį mies­to cent­re ke­liau­to­jai bu­vo už­si­sa­kę dar Lie­tu­vo­je. Pa­ma­tę rea­ly­bė­je, kiek su­mi­šo: vieš­bu­tis įspraus­tas tarp dau­giaaukš­čių na­mų, ku­riuos tes­ki­ria met­ras, o į tą met­rą „žiū­ri“ kam­ba­rio lan­gai.

Ant­rą­ją vieš­na­gės die­ną V. Ur­nie­žius su duk­ro­mis sė­do į na­me­lį ant ra­tų ir pa­ju­dė­jo į ke­lio­nę.

Aust­ra­li­ja ke­liau­nin­kams at­vė­rė vi­są sa­vo gro­žį. Įs­pū­din­giau­sia ke­lio­nė­je bu­vo gam­ta ir po­jū­tis, kad vis­kas ki­taip.

„Aust­ra­li­ja – ša­lis aukš­tyn ko­jo­mis. Čia ir sau­lė iš ki­tos pu­sės te­ka, per dan­gų ke­liau­ja ne per pie­tus, o šiau­rę, ma­ši­nos va­žiuo­ja ne de­ši­ne, o kai­re pu­se. Vis­kas ža­lia: ba­na­nai, man­da­ri­nai ža­li – dar ne­pri­no­kę. Ža­lios ir ka­vos pu­pe­lės“, – juo­kia­si V. Ur­nie­žius.

Vis­kas tu­ris­tams

Nors šiau­lie­čiai Aust­ra­li­jo­je lan­kė­si ru­de­nį, ne se­zo­no me­tu, tu­ris­tų bu­vo so­čiai.

Lie­tu­vių ke­lio­nė­je ne­su­ti­ko, bet te­ko bend­rau­ti su olan­dais, ka­na­die­čiais, vo­kie­čiais, pa­čiais aust­ra­lais, ku­rie ke­liau­ja po sa­vo že­my­ną. Kal­bė­jo­si ir su Aust­ra­li­jo­je įsi­dar­bi­nu­siais ita­lu ir pran­cū­zu, ku­rie ne­be­gal­vo­ja grįž­ti na­mo.

Ke­liau­ti po ža­lią­jį že­my­ną, pa­sak V. Ur­nie­žiaus, ne­su­dė­tin­ga, nes vis­kas pri­tai­ky­ta tu­ris­tams.

Kur tik ga­li bū­ti dau­giau žmo­nių, sto­vi in­for­ma­ci­niai cent­rai ar sten­dai su in­for­ma­ci­ja apie apy­lin­kes, pri­dė­ta buk­le­tų, že­mė­la­pių.

„Spaus­din­tos in­for­ma­ci­jos – per akis. Gre­ta in­for­ma­ci­nių vie­tų įreng­tos prau­syk­los, tua­le­tai. Vi­sa­pu­siš­kai rū­pi­na­ma­si tais, ku­rie at­ke­liau­ja“, – sa­ko V. Ur­nie­žius.

Ke­liau­to­jai ap­si­sto­da­vo kem­pin­guo­se, šie įreng­ti pa­to­giais at­stu­mais. In­for­ma­ci­jos apie kem­pin­gus – ap­stu. Iš­leis­ti di­džiu­liai ka­ta­lo­gai, į į ku­riuos įtrauk­ti ap­tar­nau­ja­mi kem­pin­gai (ša­ly­je yra ir va­di­na­mie­ji lau­ki­niai kem­pin­gai).

Ofi­cia­lie­ji kem­pin­gai (tri­se su vie­nu kem­pe­riu) kai­na­vo nuo 28 iki 52 Aust­ra­li­jos do­le­rių už pa­rą (1 Aust­ra­li­jos do­le­ris – 2,85 li­to).

Kem­pin­gai – idea­liai šva­rūs, yra skal­bi­mo, džio­vi­ni­mo ma­ši­nos, vir­tu­vės su įvai­riau­sia įran­ga.

Ka­dan­gi aust­ra­lai itin mėgs­ta bar­be­kiu, pa­ke­lė­se, prie aikš­te­lių, ke­pi­niams įreng­tos vie­tos su įran­ga. Te­rei­kia iš­si­trauk­ti sa­vo mais­tą ir kep­ti.

„Bet yra ir ki­ta vi­sa ko pri­tai­ky­mo tu­ris­tams pu­sė: per daug ci­vi­li­za­ci­jos, jau­čia­si už­dė­ta aust­ra­lų le­te­na“, – sa­ko ke­liau­to­jas.

Ben­zi­nas pi­ges­nis

Ke­liau­jant ki­to­se Aust­ra­li­jos da­ly­se, svar­bu ap­si­rū­pin­ti van­de­niu ir ku­ru. Kvins­lan­de to­kių pro­ble­mų ne­ky­la, de­ga­li­nės pa­sta­ty­tos rei­kia­mu at­stu­mu. Ben­zi­nas kai­nuo­ja kiek pi­giau nei Lie­tu­vo­je: 4,30– 4,40 li­tų.

Dėl pra­va­žu­mo aust­ra­lai dau­giau­sia va­ži­nė­ja vi­su­rei­giais, pi­ka­pais.

„Va­žiuo­jant vie­nu iš ke­lių, bai­gė­si as­fal­tas. Prieš akis – 100 ki­lo­met­rų vieš­ke­lio ruo­žas. Svars­tė­me, ar ri­zi­kuo­ti, – pa­sa­ko­ja Vir­gi­ni­jus. – Pri­va­žia­vo­me upe­liu­ką, ker­tan­tį ke­lią, ir įspė­ji­mą „Van­duo ant ke­lio“. Ka­dan­gi ne­bu­vo gi­lu, su­ri­zi­ka­vo­me.“

Įdo­mu, kad virš ke­lią ker­tan­čių upe­lių til­tai ne­sta­to­mi: ten, kur va­žiuo­ja ma­ši­nos, pa­be­to­nuo­ja­mas dug­nas.

Prie van­dens įbes­ta li­niuo­tė, ku­rio­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kiek van­duo pa­ki­lęs – kad va­žiuo­jant neuž­pil­tų va­rik­lio.

Gy­ve­ni­mas be rū­pes­čių

Ge­ra­no­riš­kai, drau­giš­kai su tu­ris­tais bend­rau­ja ir vie­tos gy­ven­to­jai.

„At­ro­do, kad vi­si ten gy­ve­na be rū­pes­čių. Ma­lo­nūs, šyp­so­si, no­riai bend­rau­ja, kiek­vie­nas svei­ki­na­si“, – ste­bi­si Vir­gi­ni­jus.

Vie­nas iš pa­vyz­džių – šiau­lie­čiai, pa­su­kę iš ke­lio pa­si­do­mė­ti sta­to­ma nau­ja gy­ven­vie­te ant Ra­mio­jo van­de­ny­no kran­to, su­ti­ko skry­bė­liuo­tą (pla­čiab­ry­lė­mis skry­bė­lė­mis vie­ti­niai den­gia­si nuo sau­lės) aust­ra­lą su ki­bi­ru ran­ko­se. Žmo­gus va­žiuo­jan­tiems ma­ši­na lie­tu­viams pa­mo­jo, pa­si­svei­ki­no. Ma­ši­nai su­sto­jus, priė­jęs pa­pa­sa­ko­jo bu­vęs žve­jy­bo­je, pa­ro­dė, ko­kių gra­žių ir di­de­lių kra­bų pri­si­gau­dęs.

Iš at­vi­ru­ko

„At­si­ke­li ry­te ir sė­di po pal­me“, – į ma­lo­nų pri­si­mi­ni­mą su­grįž­ta V. Ur­nie­žius. Vi­sa Aust­ra­li­ja – tar­si at­vi­ru­kas.

Nus­te­bi­no gar­sio­ji Frei­ze­rio sa­la, įra­šy­ta į UNES­CO Pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą. Šią sa­lą abo­ri­ge­nai va­di­no Ro­jaus sa­la.

Sa­lo­je žmo­nės ne­gy­ve­na, pa­sta­ty­ti tik vieš­bu­čiai tu­ris­tams. Drie­kia­si tik smė­lio ke­liai.

Sa­los puoš­me­na – sma­rag­di­nis McKen­zie eže­ras su bal­to, tar­si po­pie­rius, smė­lio pa­kran­te.

„Man pa­tin­ka lau­ki­nė gam­ta, o ten jau vis­kas ci­vi­li­zuo­ta. Eže­ras ap­tver­tas, kad tu­ris­tai nei­tų ten, kur ne­ga­li­ma. Prie ta­kų už­ra­šai, pra­šan­tys nuo ta­ke­lio ne­nuk­ryp­ti dėl ero­zi­jos, ne­ga­din­ti ap­lin­kos. Vis­kas su­spaus­ta į rė­mus“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tis.

Pa­sak ke­liau­to­jo, bran­gu vis­kas, kas nu­ma­ty­ta tu­ris­tui. Pa­vyz­džiui, plauk­ti į Frei­ze­rio sa­lą vie­nam žmo­gui kai­nuo­ja 500 li­tų.

Ne­nu­sa­ko­mi įspū­džiai – iš ato­grą­žų miš­kų, ku­riuo­se se­nie­ji me­džiai skai­čiuo­ja 500–700 me­tų.

„Įei­ni į se­ną ato­grą­žų miš­ką, o ten – mo­der­nus tua­le­tas“, – iš per­dė­tos ci­vi­li­za­ci­jos juo­kia­si Vir­gi­ni­jus.

Ke­liau­to­jams kiek ne­pa­si­se­kė prie Di­džio­jo bar­je­ri­nio ri­fo: bu­vo ap­si­niau­kę, ma­žas ma­to­mu­mas.

At­sar­giai, kro­ko­di­lai!

Auk­si­nė pa­kran­tė, prie ku­rios bu­vo už­su­kęs šiau­lie­čių na­me­lis ant ra­tų, – bang­len­ti­nin­kų ro­jus.

Dau­ge­lis aust­ra­lų tu­ri val­tis, pra­mo­gau­ja van­dens sli­dė­mis, bang­len­tė­mis. Dėl ryk­lių van­de­ny­ne aust­ra­lai mau­do­si la­bai re­tai: tik ten, kur nu­sta­ty­tos pa­plū­di­mių ri­bos.

Aust­ra­li­jos au­ga­lų, gy­vū­nų įvai­ro­vę sun­ku ap­rėp­ti. Dru­ge­lių, paukš­čių par­kai, koa­lų prie­glau­da, lais­vai vaikš­ti­nė­jan­čios igua­nos – tik ke­le­tas iš įspū­džių.

Dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas – ke­liuo­se la­bai daug au­to­mo­bi­lių nu­trenk­tų ken­gū­rų.

Na­me­liui rie­dant į šiau­rę, prie van­de­ny­no pa­si­tik­da­vo ženk­lai, įspė­jan­tys, kad ga­li bū­ti kro­ko­di­lų.

Kuo ar­čiau pu­siau­jo, tuo kro­ko­di­lų dau­giau. Vie­no­je iš upių tu­ris­tai ma­tė kro­ko­di­lus lais­vė­je.

Ap­si­lan­kė ir kro­ko­di­lų vei­si­mo fer­mo­je, ku­rio­je au­gi­na­ma apie 3 tūks­tan­čiai kro­ko­di­lų.

„Gi­dė įspė­jo, jog, gam­to­je su­ti­kus kro­ko­di­lą, šiukš­tu ne­lip­ti į me­dį – lauk­ti jis ga­li 12 mė­ne­sių“, – juo­kia­si ke­liau­to­jas.

Ke­liau­to­jai pa­ska­na­vo ant gro­te­lių kep­tos kro­ko­di­lo mė­sos. Kro­ko­di­lie­na, pa­sak V. Ur­nie­žiaus, bal­tes­nė už viš­tie­ną, tik kiek gu­mi­nė.

Ke­liau­to­jus nu­ste­bi­no, kad ša­ly­je, kur to­kios pa­lan­kios są­ly­gos že­mės ūkiui, bran­gūs vai­siai, dar­žo­vės.

Įdo­mu, kad tarp aust­ra­liš­kų pro­duk­tų šiau­lie­čiai ma­tė len­kiš­ko šo­ko­la­do, es­tiš­kos sil­kės, bet lie­tu­viš­kų pre­kių neap­ti­ko.

Ž. Kavaliauskaitė