Atėjus rugsėjo mėnesiui galvą dėl mokyklos pradeda skaudėti ne tik mokiniams, bet ir jų tėveliams. Tad pristatome jums auksines mokinukų mintis, kurios privers nusišypsoti.
Žinios, nauji dalykai − tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.
Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.
Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.
Knyga − tai malonus, įdomus daiktas.
Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam tikęs, kaip, pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.
Knyga − tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į viršelį.
Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.
Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į širdį, protą, į pačią sielą.
Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.
Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras, svajonė − susirasti savo vienintelę, išrinktąją.
Kažkada atsirado žmonija.
Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.
Dažnai pasikartojanti paauglių problema − meilė.
Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą − į gyvenimą išleisti palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.
Ji buvo labai išsilavinusi, todėl kvėpinosi kvepalais.
Miesto centre auga parkas, apsodintas mūsų tėvais.
Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.
Vinco Kudirkos tėvai buvo paprasti kolūkiečiai.
Julius Janonis ėjo Nemuno pakrante, ir per jo skylėtas kelnes matėsi valstietiška poeto prigimtis.
Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą...
Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.
Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.
Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko...
Mano įsimintiniausia diena − tyli liepos naktis...
Italijoje Gogolis ilsėjosi nuo revizorių.
Senovėje beždžiones buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis...
Žiemą miške neliko ne vieno čiulbančio paukštelio, išskyrus varną.
Kai nebūdavo vyro, Milda dažnai išeidavo į lauką, kol palaipsniui tapo moterimi.
Vartininko akys kaip ir jo kojos bėgiojo paskui kamuolį.
Šunų parodoje dalyvavo dogai, vilkšuniai, laikos, sargiai, bokseriai ir teisėjai.
Ant savo galo vabalas turi švieselę, kuria ir vilioja pateles.
Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų...
Perskaitęs savo „Dievu mišką“ Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.
Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.
Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.
Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.
Velnias sugundė Faustą įsimylėti Margaritą − ir jam − rūpesčiai senatvėje, ir jai − kalėjimas...
Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei...
Mūsų name yra vaikų ir senelių, kurie dar neina į mokyklą.
Karvė − tai didelis gyvūnas, kuris savo kampuose turi kojas.
Berniukas įėjo į klasę, nuleido galvą ir taip žemyn galva stovėjo.
Princas palaikė Undinėlę moterimi, nes nematė jos žemiau juosmens.
Jis buvo pasiturintis ūkininkas: turėjo kiaulę, arklį ir žmoną...
Mano tėvai − ūkininkai. Sėdi, dėžes krauna...
Iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino:
R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.
Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.
Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.
J.Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.
Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.
Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka („užgeria iš butelio“).
Duona − šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.
Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė − tai Vytautas Mačernis.
