Nijolė Baronienė VL žurnalistė
Netoli Maišiagalos įsikūrusios jaunos šeimos namų palanges puošia šimtai sukulentų, kurie auga žaisminguose pačios kolekcininkės lipdytuose vazonuose.
Užuolaidų nereikia
Šiltuoju metų laiku Neringos numylėtiniai būna lauke. Orams atvėsus sunešami namo. Erdviuose namuose vietos į valias, bet ant palangių – vazonas prie vazono. „Kai statėmės namą, žinojome, kad mūsų palangės bus žemesnės nei įprastai, kad būtų patogu prižiūrėti augalus. Nedėjome medinių palangių, nes būna, kad vanduo iš lėkštučių po vazonais nubėga ir ant palangių. Name – grindinis šildymas. Manau, kad augalams tai labiau tinka nei radiatoriai po palangėmis“, – pasakojo pirmą žiemą nuosavame name su vyru Ernestu, dukra Vakare ir sūnumi Martynu gyvenanti Neringa.
Beje, nė vieno naujakurių svetainės lango nepuošia užuolaidos. Pasak moters, jų nereikia, nes atsiveria vaizdas į laukų platybes, tolumoje dunksantį mišką. Ji džiaugėsi, kad vaikai mažiau laiko praleidžia prie televizoriaus. „Vaizdas pro langą dažnai būna įdomesnis nei ekrane. Ne kartą stebėjome, kaip pievoje medžioja lapė, vasarą matydavome ratus sukančius paukštvanagius. Net ir į kiemą užklysta įvairiausios gyvūnijos. Gyvenimas čia ir gyvenimas mieste – nesulyginami dalykai“, – sakė moteris. Iki automagistralės – vos keli kilometrai. Tad į darbą sostinėje ji atvažiuoja greitai ir be didelių problemų.
Nežinia kuo labiau gėrėtis
Sukulentus Neringa turbūt pamėgo už formų įvairovę ir kantrybę. Beje, šio būdo bruožo ji pati turi apsčiai. Kūrybingumo ir išmonės nestokojanti jauna moteris išmoko minkyti molį, lipdyti įvairiausius dirbinius, dekoruoti juos glazūra. Daugiausia ji yra nulipdžiusi vazonų, kuriuose auga sukulentai. Dauguma jų nežydi arba žydi trumpai ir nelabai įspūdingai, todėl kolekcininkė augalus „patupdo“ į ryškiaspalvius vazonus. Tad atvykusieji į svečius pasimeta, nes nežino, kuo labiau gėrėtis – augalais ar vazonėliais. Kartu su mama lipdo ir vaikai. Kiekvienas jų turi ir savų sukulentų, kuriais rūpinasi. Vazonai lipdomi žiemą, nes pavasarį reikia persodinti augalus.
Kai ateina metas sukulentus išnešti, Neringai tenka padirbėti iš peties. „Nepatikiu augalų nešti kitiems, nes gali netyčia kokią šakelę nulaužti ar kaip kitaip pažeisti augalą, tad po truputį išnešu ir sunešu juos pati“, – šypsojosi pašnekovė. Pasak jos, sukulentams buvimas gryname ore išeina į naudą – gražiai nusidažo lapai, augalai sutvirtėja, nes juos gairina vėjas, laisto lietus. „Blogai tik tada, kai prasideda liūtys, nes retas augalas pakenčia užmirkimą, todėl šią vasarą ketiname sukulentams lauke įrengti pastogę. Joje jie būtų, jei prasidėtų ilgalaikiai gausūs lietūs“, – sakė Neringa.
Įspūdingieji mutantai
Susipažinau su Neringa egzotinių augalų parodoje. Tada net nežinojau, kad ji yra telekomunikacijų specialistė, kad augalai ir keramika – tik pomėgis. Tiesa, domėtis augalais ji pradėjo dar būdama vaikas, nes augo namuose, kur augalai buvo gerbiami ir jais buvo rūpinamasi. Vėliau pradėjusi auginti tai, prie ko linko širdis, ėmė bendrauti su kolegomis, dalytis patirtimi. Ilgainiui tapo kolekcininke. Kai kuriuos augalus Neringa įsigyja iš kolegų, tačiau įdomesnius, retesnius siunčiasi iš užsienio.
„Kai kurie sukulentai auga labai lėtai, tad dauginti galima tik po keliolikos metų, bet būtent tokių labiausiai ir norisi. Kai pamatai, kad augaliukas per metus paauga vos centimetrą, supranti, kodėl kai kurie tokie brangūs“, – rodydama neseniai įsigytą „mažylį“ sakė Neringa. Jos kolekciją būtų sunku įvertinti pinigais, nes nėra kaip suskaičiuoti augalams skirto dėmesio, meilės ir rūpesčio.
Labiausiai Neringą žavi skiauterėtieji mutantai. Jie ypatingi tuo, kad ima vystytis ne taip, kaip kiti sukulentai. „Augalo mutacija gali prasidėti dėl patirto šoko, kurį lėmė temperatūrų skirtumas, virusas ar net mechaninis pažeidimas. Taip atsiranda gamtos stebuklai, kurių neįmanoma pakartoti. Net jei tie augalai žydi ir subrandina sėklas, pasėjus menka tikimybė, kad užaugs toks pat augalas“, – pasakojo pašnekovė. Jos kolekcijoje yra apie 20 augalų mutantų, primenančių talentingų menininkų sukurtas skulptūras. Kai kurių skiauterės – įspūdingo dydžio. Juos kolekcininkė ypač saugo.
Keliautojų augalai
Lukoševičiai mėgsta keliauti. Jei namuose būtų pilna gėlių, kurias reikia nuolat laistyti, tektų prašyti kaimynų pagalbos. Auginantieji sukulentus žino, kad grįžę po kelių savaičių ar net ilgesnio laiko augalus ras tokius, kokius paliko. Neringa sukulentus vadina augalų karalystės kupranugariais, nes jie nereiklūs, nebijo sausrų, ilgai gali išgyventi be žmogaus rūpesčio. Dauguma sukulentų į Europą atkeliavo iš Meksikos, Pietų Afrikos, tik vėliau atsirado hibridų.
„Kaktusą Hoodia gordonii atrado mokslininkas, tyrinėjęs klajoklių gentį. Šis sukulentas paplitęs Pietų Afrikoje, Kalahario dykumoje. Jis turi unikalių savybių – slopina alkį ir troškulį. Kramtydami šį augalą Afrikos čiabuviai ištverdavo varginančius žygius per dykumas, – pasakojo Neringa. – Kitas įdomus faktas – prieš 30 metų mokslininkai iš šių kaktusų išskyrė medžiagą, kuri geba apgauti žmogaus protą. Į smegenis siunčiamas signalas, kad skrandis yra pilnas. Šio augalo veikliosios medžiagos dedama į lieknėti padedančius preparatus.“
Nori turėti kuo daugiau
Ant Neringos palangių – seni, dešimt ar daugiau metų auginami augalai, su kuriais jai nesinori išsiskirti, ir nauji, atkeliavę iš kitų šalių pašto siuntose. Beje, keliones tamsioje specialioje pakuotėje sukulentai ištveria puikiai. Vienas naujausių moters pirkinių praeitais metais atkeliavo iš Italijos. Tai – karpažolė Euphorbia heterospina. Šios rūšies augalų kolekcininkė turi per penkiasdešimt. Ji sakė, kad karpažolių sukulentinių rūšių priskaičiuojama per 600. Tai labai skirtingi augalai: gali būti maži ir dideli lyg medžiai, švelnūs ir su dygliais, kaudeksiniai. Neringa prisipažino, kad sunkiai atsispiria norui turėti kuo daugiau šios rūšies augalų. „Įspūdingąjį Gruoblis Tylecodon buchholziana auginu jau devynerius metus. Vasarą jis numeta lapelius, lieka tik mėsingos šakelės, ant kurių formuojasi vamzdelio formos rožiniai žiedeliai. Augalas primena miniatiūrinį medelį. Atsisiunčiau iš Čekijos kelias jo šakeles, o dabar aukštis siekia 15 cm“, – didžiuodamasi pasakojo kolekcininkė.
Trichodiadema densum ją sužavėjo pavadinimu, kuris graikiškai reiškia thrix – šilkas, diadema – karūna. Natūrali jo augimvietė – Pietų Afrika. Mėsingų lapų galuose auga spygliukų kuokšteliai, ant kurių kaupiasi ryto rasa, todėl į jį žiūrint augalas primena karūną su žėrinčiais deimantais. Šis sukulentas į Neringos namus atkeliavo prieš 8 metus iš Ukrainos. Teko apsišarvuoti kantrybe, nes Trichodiadema densum pražydėjo tik po ketverių metų.
Miršta, kai nužydi
Mėgstantys žydinčius augalus, ne itin žavisi sukulentais, nes žiedų gausa ar jų dydžiu gali pasigirti tik vienas kitas. Tačiau užburia šių augalų formų įvairovė. Daugelio lapai nusidažo vos gavę vieną kitą saulėtą valandą. Neringos mėgstama Hoodia gordonii kiekvieną pavasarį džiugina įspūdingu žydėjimu. Net 40 penkių centimetrų skersmens žiedų vienu metu puošia augalą. „Monokarpiniai augalai ramdžiai (Aeonium) panašūs į perkūnropes. Sukrovę didžiulį žiedyną, jam nužydėjus miršta. Gaila augalo, bet ir žydintį jį labai norisi pamatyti“, – sakė augintoja. – Seudolithos ar stapelijų žiedai gali priminti pūvančią mėsą, nes gamtoje augalas tokiu kvapu pritraukia tam tikros rūšies vabzdžius, kurie apdulkina jų žiedus.“
Tinka kačių kraikas
Ramdžius, storlapius, karpažoles, avortijas, šilokus, pasak Neringos, lengva dauginti ataugomis, o Adromischus, kalvores – lapais. „Tai labai paprasta. Reikia nulaužti minėtų sukulentų lapelį, padėti vazonėlyje ant žemės ir nuolat drėkinti. Kai pasirodo šaknelės, užberti žemėmis“, – aiškino pašnekovė. Daugindama ataugomis, prieš sodindama augalą ji pjūvio vietą padžiovina. Jei stiebas nestoras, užtenka vienos dienos, jei storas – trijų. Palankiausias laikas dauginti sukulentus – pavasaris.
Sukulentams tinkamą substratą Neringa pataria maišyti su perlitu, vermuikulitu, kuris sugeria drėgmę ir suteikia žemei laidumo. „Dar galima įmaišyti kačių kraiko iš molio granulių. Jis pigesnis ir taip pat puikiai sugeria drėgmę. Juodžemio palieku apie 60 proc. Kiekvieno vazono dugne turi būti drenažo sluoksnis iš žvyro ar smulkių akmenėlių, kad augalas neužmirktų. Sukulentus geriausia sodinti esant jaunam mėnuliui“, – patarė Neringa. Ji priminė, kad visi persodinti kambariniai augalai apie mėnesį, kol prigyja, saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių.
Kaktusų priežiūros atmintinė pagal Neringą
* Leiskime kaktusams žiemą pailsėti – neliekime, laikykime vėsiau.
* Atėjus pavasariui, kai jau daug šviesos ir saulės, pradėkime lieti. Pirmiausia apipurkškime vandeniu lengva migla, vėliau vandens kiekį didinkime. Vasarą tręškime.
* Nešamus į lauką kaktusus pratinkime prie saulės, uždenkime dviguba daržo plėvele.
* Labai karštomis vasaros dienomis kaktusų patartina nelieti. Tuomet augalai tarsi apmiršta ir nebegarina drėgmės, todėl gali imti pūti.
* Saugokite kaktusus nuo permirkimo. Liekite, kai nuo praeito liejimo žemė būna visiškai išdžiūvusi.
Neringos patarimai auginantiems sukulentus
* Karpažolėms (Euphorbia) minimali temperatūra žiemą – 15 laipsnių. Daugumai reikia sauso 2–3 mėnesių periodo. Dažniausiai jis būna gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais. Vasarą karpažoles reikia saugoti nuo kaitrios vidurdienio ir vakaro saulės, kad nenudegtų. Kai kurių rūšių augalų nepatartina laikyti vasarą lauke po atviru dangumi.
* Ramdžius (Aeonium) augimo periodu – pavasarį ir rudenį – reikia gausiai laistyti, kitu laiku – ribotai. Vasaroti jiems patinka lauke, o nuo saulės šviesos jų lapai nušvinta gražiais atspalviais. Žiemą patartina purkšti dulksna. Augimo metu patręšti.
* Kalvorės (Echeveria) idealiai žiemoja 6–8 laipsnių temperatūroje, tuomet jas reikia laistyti ypač retai. Tada augalai išlaiko gražią formą. Laikant šiltai ir liejant augalas ištįs. Vasarą jas patartina laikyti tik lauke, kad laistytų lietus ir augalai gautų kuo daugiau tiesioginių saulės spindulių, nuo kurių lapai tampa rausvi. Kalvorės mėgsta didesnius vazonus.
* Gruobliai (Tylecodon) auga rudenį, o vasarą ilsisi. Kai numeta lapus – prasideda jų ramybės laikas. Tada augalų nereikia lieti. Visus gruoblius geriausiai lieti ryte, kad augalai spėtų pasisavinti vandenį.
* Apie visus sukulentus sakoma, kad geriau jų nepalieti nei perlieti.
