„Kultūros ir meno žmonės yra tie, kurie mąsto kritiškai, kurie formuoja kritiškai mąstančius žmones, o to kiekvienai stipriai visuomenei ypač reikia. Menininkus vertiname už drąsą ir gebėjimą savo kūryba išsakyti skaudžius dalykus, už tai, kad pakeliate mus visus virš kasdienybės ir ne banaliai pasakote paprastus dalykus“, – sveikindamas laureatus kalbėjo Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis. Šie žodžiai labai taikliai atspindi ir apdovanojimą gavusios tapytojos A. Petrašiūnaitės kūrybos kelią.
Ji neslepia: žinia, kad Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius ją pristatė šiam apdovanojimui, maloniai nustebino, bet tapti laureate ji tikrai nesitikėjo. „Buvo 40 kandidatų, nemaniau, kad premiją skirs tokiam grybui iš Višakio Rūdos su pusantros kojos“, – šmaikštauja humoro ir saviironijos nestokojanti tapytoja. Ir dar priduria Vyriausybės rūmų apsaugos darbuotojų, tikrinančių visus į pastatą įeinančius žmones, pasiteiravusi, kodėl tyli jų metalo detektoriai, nepraneša apie jos koją sutvirtinusius geležinius strypus. „Nejaugi organizmas bus juos suvirškinęs?“ – dar kartą pašmaikštauja nemažai skausmo gyvenime patyrusi kūrėja.
Kasdien tapoma autobiografija
Apie tūkstantį drobių per daugiau nei 30 metų nutapiusi A. Petrašiūnaitė sako nuo mažens apie tai svajojusi. „Labai norėjau mokytis dailės. Kaimynė buvo įstojusi į S. Žuko taikomosios dailės technikumą, man parodė, kokius darbus daro, ko reikia egzaminams, ir baigusi 11 klasių išvažiavau laikyti egzaminų. Buvo piešimas, akvarelė ir kompozicijos darbelis – nebuvo taip lengva, kaip dabar, kai tik pažiūri į atestato vidurkį ir jau įstojai“, – prisimena dailininkė ir priduria specialiai piešimo Kybartų (Vilkaviškio r.) K. Donelaičio mokykloje nesimokiusi. Visos papildomos žinios – peržiūrėti draugės darbai. To ir užteko. „Į Dailės institutą taip lengvai nebūčiau įstojusi.“
Apie Dailės institutą Audronė užsimena ne atsitiktinai. „Iš karto norėjau stoti į tapybą, bet technikume tapybos nebuvo. Pagalvojau – pasiruošiu, tada stosiu, – apie jaunystės pasirinkimus pasakoja dailininkė, nors prisipažįsta negalinti paaiškinti, iš kur toji trauka menui atsirado. – Bet va į operą eiti dainuoti visiškai netraukia – gabumų neturiu“, – vėl pašmaikštauja ji.
Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav.) miškų apsuptyje viena su trimis katinais gyvenanti menininkė kasdien tapo savo gyvenimą – paprastą, neskubų, mąslų. Jame – kartu su metų laikais besikeičiantis jai artimas peizažas, su horizontu susiliejanti moters figūra, rožės keras... Audronė čia jaučiasi laisva, galinti įsiklausyti į savo vidinį balsą ir gyvenimo metraštį tapyti tikrais jausmais ir spalvomis. „Aš dar tikiuosi nutapyti senatvę, – nusišypso menininkė. – Vaikystę, jaunystę jau nutapiau. Vienas paveikslas iš vaikystės su triušiais – ten tų triušių daug ir aš, vaikas, tupiu tarp jų. Iš jaunystės metų yra autoportretų su kate, interjerų, Kybartų peizažų, natiurmortų. Beliko nutapyti senatvę...“ Kas bus tuose paveiksluose, ji nespėlioja. Temas padiktuoja pats gyvenimas.
Socialinių įstaigų klientų vežiojimas.
Maisto pristatymas.
Neįgaliųjų pavėžėjimas ir palydėjimas.
Tapyba – ne spontaniškas darbas
Tapyba Audronei – gyvenimo įprasminimas. „Tada gyvenimas turi prasmę, tuo momentu, kai tapai, visiškai negalvoji ir užmiršti apie save – savęs beveik nėra, – pasakoja dailininkė, o paklausta, ar prie drobės sėda jau turėdama būsimo paveikslo viziją, dar labiau praveria savo kūrybines dirbtuves: – Yra kažkoks piešinys galvoje, minties judesys, bet konkrečiai – ne. Pirmiausia nusipiešiu nedidelį piešinį, ką darysiu, kokia struktūra bus, kaip tame paveiksle viskas susitvirtins, ir tik paskui į drobę“, – sako menininkė.
Ji dar patikina, kad tapyba – ne spontaniškas darbas. „Ne, ne, tai nėra bet kas, bet kaip... Ta laisvė turi savo kainą. Ta kaina – turi būti disciplina, kiekvieną dieną turi kažką padaryti: turi drobę nusigruntuoti, turi būti gerai išsimiegojusi, nepavargusi, sveika, tavo kūnas turi gerai laikyti. Turi išdirbti 4–5 valandas, turi jėgų turėti. Tai gana griežtas procesas. Nesvarbu, kad aš jame laisvai jaučiuosi, bet jis turi savo dėsnius – piešinį, kompoziciją, tam tikrą žinojimą. Yra ir sėkmės, ir nesėkmės atvejų, tam tikra logika – nėra bet kaip,– pasakoja menininkė. – Kartais žmonės sako: va, mano mažas vaikas taip nupieštų. Nenupieštų, nes aš pati buvau mažas vaikas ir aš taip nepiešiau.“
Ypatinga spalvų žaismė
Savo potyrius ir vizijas Audronei patinka išlieti didelėse drobėse. „Kai kurie paveikslai mažesni, bet yra didelių – nuo 1,5 iki 2 metrų drobių. Tiesiog intuityviai jaučiu, kurie paveikslai reikalauja didesnio formato“, – sako tapytoja.
Menotyrininkai dažnai pabrėžia ypatingą A. Petrašiūnaitės kūrinių koloritą, spalvų mirgėjimą. Pasak jų, tapytojos paveiksluose daug šviesos, ji filosofiška, teigianti gyvenimą, ryški ir skamba it muzikos kūrinys.
Audronė neslepia – jai iš tiesų patinka spalvų klampynė, vienas kitą dengiantys dažų sluoksniai, atsiskleidžiantys atspalviai. Vis dėlto jaunystėje jos paveikslų spalvos nebuvo tokios ryškios – labiau tamsios, gūdžios. „Dailės institutą baigiau 1982 metais, sovietų valdžios laikais negalėjai bet ką galvot, bet ką daryt, bet ką tapyt. Tada taip mokė, taip buvo priimta. Labai ilgai vieną darbą dirbdavom – tos spalvos, sluoksniai vienas su kitu susmegdavo, susimaišydavo, blynas išeidavo. Ryškią spalvą sunku paimti, kad ji gražiai skambėtų, derėtų“, – sako Audronė.
Vis dėlto dabar menininkės kūriniuose daug ryškių spalvų, ypač raudonos. „Mėgstu raudoną, visokius jos atspalvius. Raudona spalva turi daugiausia energijos, neša stiprią informaciją, gal dėl to“, – svarsto tapytoja.
Paveikslų skaitymas
Audronės paveiksluose daug gamtos akcentų, gyvūnų, interjero detalių, tačiau jos drobės nė iš tolo neprimena nudailintų realistinių peizažų. „Tai ne tikrovė, bet tokį paveikslą gali perskaityti, jis nėra kažkokia abstrakcija ar nesuvokiamas dalykas, vien technikos pabrūžinimas. Jis turi savo raktą, nuotaiką, energiją, – aiškina menininkė. – Jeigu man parodytų aukštosios matematikos formulę, ji man nieko nesakytų, o meno kūrinys šneka, jis perskaitomas, nesvarbu, kad tai ne realizmas. Gali būti, kad kiekvienas kitaip pamatys, bet pagrindinę žinią supras.“
Į tapytojos kuriamą meno pasaulį palydi ir jos sugalvoti paveikslų pavadinimai. „Ar paveikslo pavadinime yra papildoma nuoroda žiūrovui?“ – klausiu pašnekovės. „Yra. Šią vasarą nutapiau „Pusryčius ant žolės“ – tai nuoroda į Klodo Monė paveikslą. Dar esu nutapiusi „Pusryčius ant vandens“, grafiką atspaudusi. Pavadinimas turi nuorodą – jis atidaro dar vieną poetinį laiptelį“, – sako menininkė ir čia pat perspėja, kad profesionaliosios dailės kūrinys nebūtinai turi teikti malonumą. Daug geriau, jeigu jis skatina mąstyti, galbūt net kai ką pervertinti. Menininkė neneigia, kad tapydama tokią emocinę būseną dažnai ir pati junta, galbūt net užkoduoja ją savo drobėje. „Tapydamas ir pats keitiesi, tampi kitoks. Apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos prieš metus ar dvejus galvojai, vertinai vienaip, pradedi manyti kitaip, pasikeiti“, – mintimis dalijasi menininkė.
Ko gero, saugodama tą sunkiai nusakomos jausenos gyvybingumą, dailininkė niekada nerėmina savo paveikslų. „Man nepatinka rėmai. Aš manau, kad paveikslo nereikia rėminti. Rėmas užspaudžia paveikslą, jį uždaro – kaip žmogų į karstą. O jis turi gyventi, energiją spinduliuoti“, – filosofiškai svarsto kūrėja.
Įsitikino – Dievas ją myli...
Aštrūs kampai, spygliai, žmogaus kaulai... Audronės paveiksluose yra ir tokių detalių. Šie žeidžiantys, skausmą keliantys ženklai į menininkės kūrybą taip pat atėjo iš jos gyvenimo.
Vyriausybės rūmų apsaugos darbuotojams menininkė ne be reikalo užsiminė apie metalinius strypus. Ji nuo vaikystės kentė kojos skausmus – iš savo vietų pamažu išjudėjo, „išsivaikščiojo“ visi penki kulkšnies kaulai. Kai jau negalėjo skausmo iškęsti, ryžosi operacijai. „Viena koja visai išsinarino, deformavosi, paeiti negalėjau. Norint sutvarkyti, reikėjo viską supjaustyti. Daktarai surinko tuos kauliukus, dviem piršto storio metaliniais strypais sukalė, – prisimena menininkė. – Jeigu vaikystėje būtų operavę, būtų geriau buvę. Dabar ne viskas pavyko...“
Keturias operacijas iškentusi Audronė džiaugiasi, kad dabar bent jau paeiti gali, o buvo, kad po namus tik neįgaliojo vežimėliu judėjo. Ji neslepia – skausmas sukausto, apriboja laisvę, bet kartu ir priverčia daugiau laiko skirti apmąstymams, gimsta netikėtų minčių. Taip visai netikėtai Audronės kūryboje atsirado ne tik aštrių detalių – į menininkės vizijas iš mirgančio televizijos ekrano (kurį laiką jis buvo tapęs po operacijų skausmą kentusios, paeiti negalėjusios dailininkės gyvenimo dalimi) įsibrovė ekscentriškoji Lady Gaga. Net jos paveikslų parodą surengė. Beje, juose taip pat nesunku pastebėti kūrybinių sąsajų su Audronės patirtais skaudžiais išgyvenimais – vienoje drobėje nutapytas aukštakulnis batelis su aitriuoju pipiru jame, kitoje – nuoga, deformuota pėda.
Paaštrėjusios sveikatos problemos menininkę privertė netgi atsisakyti dėstytojos darbo Dailės instituto Kauno skyriuje. „Po pirmos operacijos atėjau į institutą, o man sako: jūs negalit taip dirbt, čia reikia dirbt, kas už jus dirbs, – pasakoja Audronė ir patikina prieš apsispręsdama atsisveikinti su kūrėjos laisvę gerokai ribojusia darboviete ilgai nedvejojusi. – Pasakiau, kad jeigu nepaeinu, negaliu dirbti, tai rašau pareiškimą ir išeinu.“ Menininkės atmintyje gyvas ir atsisveikinimas instituto Kadrų skyriuje. Ten dirbusi moteris paklausė: „Tai iš ko jūs dabar gyvensit?“ – „Pažiūrėsiu. Dabar – iš Dievo meilės, – tada atsakė išdidi menininkė, o šiandien dar ir priduria: – O, pasirodo, jis mane myli...“
Garsios menininkės paveikslai eksponuojami įvairiose parodose, po kurių dažnai atsiranda jų įsigyti norinčių meno kolekcionierių ar šiaip dailės mėgėjų. Ir grafikos darbų žmonės įsigyja.
Grafika – terapija po alinančio tapymo
A. Petrašiūnaitės tapybos darbai gimsta dailininkės dirbtuvėmis virtusioje jos sodybos pavėsinėje. Aliejiniais dažais tapanti menininkė savo drobes pavasarį į ją susineša ir tik rudenį, gerokai atvėsus orams, baigia kūrybinį sezoną. Žiemą teptukai ilsisi, o ji pati užsiima grafika. „Man tiesiog smagu piešti, paskui pradėjau spausdinti, įsitraukiau, – šypsosi ji. – Tai kaip terapija. Tapyba – ilgas procesas, labai nuvargina psichiką, o grafika – nuotykis, čia viskas greit: išraižei, atspaudei. Negerai – pabandei dar, kitą greitai išraižai. Tapybos taip nepaskubinsi...“
Grafika Audronei patinka dar ir dėl netikėtumo efekto – niekada nežinai, ką atspaudęs linoraižinį pamatysi. „Kaskart tai lyg mažas stebuklas“, – sako menininkė ir dar pašmaikštauja, kad jį galima sukurti ir iš 20 metų kasdien mindžioto virtuvės linoleumo su spausdinimo presą atstojančiu šaukštu...
Iš pradžių Audronės raižiniai buvo juodos linijos baltame fone, dabar šie darbai spalvoti. Kaip ir jos siuvinėti ornamentai. Tik grafikoje linija spalvota, o čia – siūlas...
Siuvinėjamus kilimus Audronė vadina to paties stebuklo tąsa, tik gimsta jis ne žiemą, o ilgomis ir šviesiomis vasaros dienomis. Paklausta, kas įkvepia šių netikėtų stebuklų siužetus, menininkė tik nusišypso: „Nesvarbu, ar drobę tapau, ar grafiką raižau, ar siuvinėju – visur mano gyvenimas.“
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
