Tai buvo ne lavina, o „griūtis“ – sauso sniego sankaupa, kuri dėl aukštos temperatūros staiga nukrito į slėnį, kur vien žalios pievos.
Sekmadienį 50 metų Gabriele Constantini ir 33 metų Solveigą Kemzūraitę pražudžiusi sniego griūtis – neįprasta, to negalėjo numatyti net vietą puikiai pažįstantys žmonės.
Ten, Sasso Nero vietovėje, esančioje 1700 m virš jūros lygio, sniegas neatlaikė, krito ir abu juos tempė šimtus metrų žemyn grioviais, pilnais akmenų, medžių ir kitų nuolaužų.
Kritimas buvo toks negailestingas, kad, kaip paaiškėjo rekonstrukcijos metu, abu mirė nuo traumų, patirtų kritimo metu, rašo corrieredelveneto.corriere.it.
„Dėl temperatūros susidarė seno nestabilaus sniego sankaupa, – aiškino Pietų Tirolio Alpių gelbėjimo tarnybos prezidentas Giorgio Gajeras. – Kol kas neaišku, ar ji nukrito pati, ar turistams sujudinus ją lipant į viršų“.
Pavojaus signalas ir gelbėjimo darbai
Gabriele Constantini ir Solveiga Kemzūraitė šeštadienio rytą išsiruošė į kalnų žygį. Vakare juos priėmęs viešbučio savininkas nesulaukė jų grįžtančių, todėl pranešė gelbėtojams. Dėl tamsos nebuvo galima pradėti paieškų, todėl jos pradėtos auštant.
Po kelių valandų, sekmadienio rytą, gautas patvirtinimas: Alpių gelbėtojų komanda, atvykusi į vietą su gelbėjimo sraigtasparniu iš Bresanonės, rado du kūnus.
„Visada turime prisiminti, kad lavinų pavojus išlieka tol, kol yra sniego, net jei jo yra tik vienoje vietoje, kurioje jis dar neištirpo. Nulinis pavojus kalnuose neegzistuoja“, – perspėja G. Gajeras.
Tuo tarpu pirmadienį, kol Lietuvos ambasada bandė susisiekti su Solveigos Kemzūraitės artimaisiais, Jenny, Gabriele Constantini sesuo, atvyko atpažinti kūnus. Ji norėjo išsklaidyti bet kokias abejones dėl savaitgalį įvykusios tragedijos, pasibaigusios mirtimi.
Gabriele ir Solveiga susipažino dirbdami kartu. Iš Lietuvos, Kėdainių kilusi Solveiga į Italiją atvyko prieš 12 metų, kai jai buvo kiek daugiau nei 18 metų.
Po praktikos ji pradėjo dirbti turizmo srityje, kuri jai labai patiko. 12 metų ji dirbo Ca‘ Pasquali kempinge Kavaline, esančiame Venecijos regione. Iš pradžių ji dirbo padavėja, vėliau – pardavimų vadybininke ir būtent ten susipažino su Gabriele.
„Jie kurį laiką buvo kartu. Neseniai jie nusprendė apsigyventi kartu, jo namuose Lio Grando. Jie buvo laimingi kartu, juos siejo bendra aistra – jis buvo žygių ekspertas. Tai tikrai buvo neapgalvotas poelgis“, – pasakojo Kavalino merė Roberta Neso.
Su Solveigos artimaisiais policijai kol kas nepavyko susisiekti. Būtent dėl šios priežasties dar nepaskelbta ir laidotuvių data.
Plūdo užuojautos
Kavalino savivaldybė jau pareiškė norą pasirūpinti laidotuvėmis, jei nepavyktų rasti jos šeimos.
„Ji gyveno čia 12 metų. Ji palaikė ryšius su tėvais, bet nelabai dažnai. Mes išreiškiame norą viskuo pasirūpinti“, – sakė R. Neso.
Kita vertus, Gabriele Constantini visą gyvenimą gyveno Cavalline. Jis buvo darbštus. Pradėjo dirbti reklamos grafikos dizaineriu, vėliau perėjo dirbti į turizmo sritį.
„Gabriele buvo nuostabus žmogus, – tokius žodžius kelis kartus merė sako išgirdusi iš sugniuždytos Gabriele sesers. – Šeimai tai netikėtas ir sunkiai pakeliamas skausmas.
Gabriele ir Solveiga turėjo platų draugų ratą, jie buvo rimti ir profesionalūs žmonės, bet taip pat labai malonūs ir atviri, čia visi jus pažinojo ir prisimena su meile.“
Socialiniuose tinkluose taip pat pasipylė užuojautos. Nuo pusbrolio Franco De Nato, iki draugų, kurie pasidalijo gražiausiomis nuotraukomis.
„Deja, tokios tragedijos pasitaiko vis dažniau. Manau, kad jos turėtų priversti susimąstyti apie klimato kaitą.
Jie nebuvo žmonės, mėgę rizikuoti, visada pranešdavo, kad išvyksta. Jie buvo kalnų mylėtojai. Deja, jiems nepasisekė“, – sakė R. Neso.
