Nors keletas JAV, Europoje ir Kinijoje atliktų tyrimų parodė, kad tai susiję, neseniai Indijoje atliktame dviejų miestų tyrime kiekybiškai nustatyta, kad net ir nedidelis (10 g/m3) kietųjų dalelių PM2.5 poveikio padidėjimas lemia atitinkamą cukraus kiekio kraujyje padidėjimą, skelbia „MSN“.
Oro tarša ardo endokrininę sistemą
Indijos gydytojų asociacijos žurnalas (JAPI), pagrindinis šalies medicinos žurnalas, leidžiamas Mumbajuje, išspausdino redakcinį straipsnį „Air Pollution: A New Cause of Type 2 Diabetes?“ (angl. „Oro tarša: nauja antrojo tipo diabeto priežastis?“)
Vienas iš redakcinio straipsnio autorių, diabetologas daktaras V. Mohanas iš Čenajo, sakė: „Dabar žinome, kad PM2.5 yra endokrininę sistemą ardanti medžiaga, kuri veikia insulino sekreciją ir sukelia atsparumą insulinui“.
Nors oro kokybės indeksas pastarosiomis savaitėmis buvo žemas dėl vasaros, oro tarša tampa vienu didžiausių iššūkių Indijos miestuose. Apskaičiuota, kad kasmet dėl oro taršos Mumbajuje miršta apie 20 tūkst., o Delyje – apie 50 tūkst. žmonių.
Prieš kelis mėnesius daktaras V. Mohanas kartu su Indijos visuomenės sveikatos fondo mokslininkais paskelbė pirmąjį šalyje tyrimą, kuriame kiekybiškai įvertintas PM2.5 ir diabeto ryšys. Tyrime, paskelbtame žurnale „BMJ Open Diabetes Research & Care“, pateikti įrodymai, siejantys trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį PM2,5 poveikį.
„Padidėjus PM2.5 koncentracijai ore 10 µg/m³ per mėnesį, kraujo tyrimas iš piršto rodė 0,4 mg/dL didesnį cukraus kiekį ir 0,021 vieneto padidėjimą HbA1c teste“, – rašoma tyrime.
HbA1c yra kraujo tyrimas, kuris parodo cukraus kiekį kraujyje per trijų mėnesių laikotarpį.
Oro taršos ir cukrinio diabeto ryšys
Atliekant tyrimą septynerius metus tirti 12 064 suaugusieji, gyvenantys Delyje ir Čenajuje. Kasdien buvo matuojama PM2.5 dalelių koncentracija ore naudojant palydovinius ir antžeminius matavimus. Dalyvių cukraus kiekis kraujyje buvo tikrinamas per kontrolinius vizitus.
Buvo padaryta išvada, kad vidutinio metinio PM2.5 poveikio padidėjimas 10 g/m3 buvo susijęs su 22 proc. padidėjusia 2 tipo diabeto rizika.
Delyje dirbantis endokrinologas daktaras Anoopas Misra sakė: „Oro taršos ir cukrinio diabeto ryšys jau yra žinomas, o šis tyrimas jį dar kartą patvirtina dviejuose Indijos miestų regionuose, todėl jo negalima pritaikyti kitiems Indijos regionams. Norint, kad analizė būtų patikima, reikia įtraukti svarbiausią diabeto veiksnį – kūno riebalų perteklių“.
„Indija yra žinoma kaip pasaulio diabeto sostinė“
Dr. Mangeshas Tiwaskaras, JAPI vyriausiasis redaktorius ir PM2.5 ir diabeto tyrimo bendraautorius, sakė, kad oro tarša yra vienas iš daugelio veiksnių, lemiančių diabeto epidemiją Indijoje.
„Indija yra žinoma kaip pasaulio diabeto sostinė, tačiau oro taršą yra tik dar vienas veiksnys, prisidedantis prie šios ligos naštos“, – sakė jis.
Yra ir kitų šaltinių, pavyzdžiui, dirvožemio tarša, gyvūnams duodami vaistai, prastos sanitarinės sąlygos, jie visi prisideda kaip endokrininę sistemą ardantys veiksniai.
„Mumbajuje daržovės auginamos siaubingomis sąlygomis ir plačiai parduodamos. Kalbant apie neinfekcines ligas, pavyzdžiui, diabetą, turime pažvelgti į visą situaciją“, – pridūrė dr. M. Tiwaskaras.
Labai svarbu kontroliuoti oro taršą
Vyresnysis endokrinologas daktaras Shashankas Joshis teigė, kad dėl klimato kaitos sutrinka oro sąlygos, o tai savo ruožtu lemia ligų pokyčius.
„Oro, vandens ir transporto priemonių tarša dar labiau pablogina situaciją“, – sakė jis.
Vienintelis teigiamas diabeto ir PM2.5 ryšio aspektas yra tas, kad oro taršą galima kontroliuoti. Oro tarša yra priežastis, kurios galima išvengti, sakė daktaras V. Mohanas.
JAPI straipsnyje rašoma: „Žinome, kad pagrindiniai oro taršos šaltiniai yra ūkininkų deginamos ražienos, transporto priemonių dūmai, pramoninė tarša, malkų ar anglių naudojimas blogai vėdinamose patalpose arba nesaikinga tarša per šventes, pavyzdžiui, Diwali, dėl fejerverkų ir kt. Visa tai galima pakeisti teisės aktais ir vyriausybinių bei nevyriausybinių agentūrų vykdomu švietimu.“
Daktaras Anoopas Misra teigė, kad reikalingi griežtesni tyrimai, „ypač kai tokios intervencinės priemonės, kaip veido kaukės ir oro valymo įrenginiai, naudojamos vienos grupės pacientų, taikant atvejo kontrolės metodą“.
