Mirtis, anot profesoriaus, yra pati universaliausia baimė. Labiausiai gąsdina ne mirtis, o neapibrėžtumas, neaiškumas, kas laukia po jos. Dėl to mirties siaubas tampa nenutrūkstamu įtampos ir nerimo šaltiniu.
Nenutrūkstamas įtampos šaltinis
Dauguma linkę mirties faktą nustumti į šalį, vadovautis gyvųjų nuostatomis. Tačiau kasdienybėje su mirtimi susidurti tenka. Profesorius papasakojo, kokiomis aplinkybėmis su mintimis apie mirtį susiduriama dažniausiai.
„Kai susiduriame su pačiu mirties faktu artimoje aplinkoje, kažko netenkame arba kai mūsų gyvenime nutinka kažkas grėsmingo, liga ar dar kažkas, tai suintensyvina mirties ir baimės išgyvenimą“, – aiškina profesorius.
Tačiau ne visuomet turi nutikti sukrečiantys įvykiai tam, kad būtų susimąstoma apie mirtingumą. Savo praktikoje R. Kočiūnas neretai susiduria su pacientais, kurie išgyvena egzistencinę mirties baimę. Ji pasireiškia tuomet, kai manoma, kad nėra gyvenama.
„Psichoterapijoje dažnai tenka susidurti, kai jaučiama, kad einama ne ten, ne to norima, o laiko lieka vis mažiau. Tai tada likusio laiko klausimas paaštrėja ir mirtis ima gąsdinti daug labiau nei įprastai“, – pavyzdį pateikė R. Kočiūnas.
Profesorius paaiškino, kad šiais atvejais žmonės bijo, kad gyvenimo uždaviniai, kurie buvo išsikelti, gali būti nerealizuoti. Tuomet mirties buvimas pajuntamas kur kas artimiau nei įprastoje gyvenimo tėkmėje.
Kiekvienas ieško būdų save nuraminti
Neretai žmonės ieško būdų nuraminti save, įprasminti savo gyvenimą. Tai padeda jiems palengvinti mirtingumo faktą ir leisti sau patikėti, kad gyvenimo kelionė ties mirtimi nesibaigia.
Profesorius pokalbio metu tv3.lt skaitytojams atskleidė, kad religijų pagrindinis principas yra pateikti žmonės gyvenimo alternatyvą po mirties: „Visos didžiosios religijos siūlo kažką tokio, kas galėtų būti po žemiško gyvenimo, kaip variantą, galimybę. Iš esmės, religija siekia nuraminti žmogų“.
Vienus religinės pomirtinės prognozės nuramina, kitų ne. Tiems, kurių netenkina religinės būties po žemiškojo gyvenimo prognozės, R. Kočiūnas siūlo bėgant laikui mėginti priimti faktą, kad žmogaus buvimas gyvu yra laikinas.
Dar vienas būdas save nuraminti, su kuriuo R. Kočiūnas susiduria savo praktikoje, – žmonių noras po savo mirties palikti kažką, kas jiems atrodo svarbu. „Jeigu mes suvokiame, kad mūsų pačių nebebus, tai neretai vis tiek galvojame apie tęstinumą po mūsų. Mums tai svarbu. Dėl to, ypač vyresniame amžiuje, žmonės rūpinasi tuo, ką ir kam palieka“, – pamini profesorius.
Visgi, R. Kočiūnas nors ir supranta reiškinio priežastis, tačiau įžvelgia saviapgaulę: „Žinoma, visa tai kvepia tokia iliuzija, nes kas iš to, ką mes palikome. Mums tai neturėtų būti svarbu. Bet kol gyvename, tai vadovaujamės gyvųjų filosofija. Dėl to sunku pagalvoti, kad tai visai nesvarbu“.
Vyresniame amžiuje lengviau susitaikyti
Nors nuo mirties neapsaugotas nė vienas, tačiau vyresniame amžiuje žmonės dažniau susimąsto apie pabaigą. Profesorius atskleidė, kad vieni bijo mirties, o kiti jos laukia.
„Remdamasis savo patirtimi, pastebiu, kad jaunesniame amžiuje praradimai yra labai skaudūs. Atrodo, kad jie visi ne laiku. Vėliau praradimai išlieka skaudžiais, bet su jais lengviau susitaikyti. Mirtis priimama kaip natūralus dalykas“, – skirtumus išryškina profesorius.
Visgi, kartais būna tokių situacijų, kai žmonėms mirtis atrodo tarsi išsivadavimas. Taip nutinka, kuomet sunkiai sergama ir kankinamasi. R. Kočiūnas atskleidė, kad jam tekę susidurti su atvejais, kuomet žmonės svarsto, kas geriau: gyventi skausmuose ar užbaigti kančias.
Dėl šios priežasties, profesorius prabilo apie eutanaziją. Jis į kitose šalyse žmonėms suteiktą pasirinkimą žvelgė pozityviai: „Man atrodo, kad tai yra noras sąmoningai išeiti iš gyvenimo, o ne atiduoti viso to atsitiktinumui – kaip bus, taip bus“.
Tačiau čia R. Kočiūnas paskubėjo papildyti atsakymą, jog labiausiai pasirinkimą lemia tai, kokiomis aplinkybėmis galima pasirinkti eutanaziją. „Paprastai, tose šalyse, kuriose eutanazija galima, yra įformintos aplinkybės, kada tai galima. Bet, iš principo, tai yra teisinis pripažinimas ir leidimas žmogui daryti tai, ką jis nori daryti su savo gyvenimu“, – pokalbį baigė profesorius.
