Pasak etnologo, ši diena buvo reikšminga kalendorinė žymė, kad gamtoje vyksta virsmas. Senoliai pasakytų, kad diena jau pailgėjo per avinuko šuolį, o astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos diena jau pailgėjo viena valanda ir devyniomis minutėmis.
Sakoma, kad šią dieną iš žiemos miego pabunda barsukas bei kiti miško žvėrys, iškiša galvą apsidairyti ir išeina pasivaikščioti arba smunka atgal į olą ir apsiverčia ant kito šono. Pagal tai sprendžiama, ar toli pavasaris.
Stebėdavo pirmuosius pavasario ženklus
Etnologo teigimu, žmonėms prailgdavo žiema, tad jie kuo atidžiau stebėjo gamtą ir dairėsi pirmųjų, nors ir nedrąsių, pavasario ženklų.
„Buvo pastebėta, kad ši diena yra pusiaužiemis, buvo bandoma atspėti, kokia bus antroji žiemos pusė. Tokiu žaismingu pastebėjimu – sakoma, kad barsukas, jeigu prabunda šitą dieną, tai iškiša galvą iš savo olos, pasižiūrėti, koks oras lauke.
Jeigu būna saulėta, iš ryto šveičia saulutė, tai barsukas išsigąsta savo šešėlio ir lenda atgal į olą, gulasi ant to paties šono, tas šonas nugulėtas, tai ir miegas jo bus jau prastas. Tai reiškia pavasaris ateis greit – atšils, nuleis sniegą ir bus ankstyvas pavasaris“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja L. Klimka.
Pavasaris bus vėlyvas
Tačiau, anot pašnekovo, sprendžiant pagal šiandieninius orus, žiema turėtų užsitęsti ir išsiilgtojo pavasario žmonėms dar teks palaukti:
„O jeigu kaip šiandien, oras apsiniaukęs, (…) nėra jokios saulės prošvaistės, tai barsukas išlenda, pasirąžo, pavaikšto po mišką, pasižiūrinėja, pakvėpuoja grynu oru ir tada sugrįžęs į olą griūna ant kito šono ir užmiega kietai ir ilgam.
Tai reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas, užsitęs nelabai šiltas oras, gal dar ir balandžio mėnesį bus vėsoka. Tai tokią prognozę galime šiandien nutarti, kad galbūt didelių šalčių ir nebus, bet šilumos reikės palaukti iki tikro pavasario. Nors Velykos šiemet ir ankstyvos – balandžio 4-tąją“, – pastebi jis.
L. Klimka priduria, kad kai kur ši diena buvo siejama su meška. Esą ji verčiasi ant kito šono, pradeda žįsti leteną ir vėl saldžiai įminga iki pavasario.
„Dar žmonės sakydavo, kad meška šią dieną ant kito šono persiverčia. Tai įdomus pastebėjimas etnologams, nes meškos jau seniai Lietuvoje nežiemoja, o atmintis dar su meška sieja kažkokius gamtos požymius“, – komentuoja pašnekovas.
Laikomasi įvairių draudimų
Šią dieną mūsų senoliai stengėsi žadinti gamtos gyvastį: pabelsdavo į avilius, papurtydavo apšarmojusias obelis, pasitikrindavo, ar turi užtektinai maisto iki pavasario.
„Žmonės žiūrėdavo šiandien, ar pašaro gyvuliams dar turi, ar gyvuliams pavasarį neteks badauti. Šeimininkė pažiūrėdavo, ar rugių užteks duonelei“, – pasakoja L. Klimka.
Pasak etnologo, kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, taip ir pusiaužiemio šventės dieną, buvo laikomasi įvairių draudimų. Buvo manoma, kad šią sausio dieną atgyja kirmėlės, žalčiai, kitos gyvatės ir šliaužia į namus ragauti valgių.
Todėl pusiaužiemis dar vadinamas Kirmėline arba Kirmių diena. Šią dieną nereikėtų imtis darbų, kuriuos įvairūs kirminai galėtų sugadinti.
„Papročiai drausdavo ką nors daryti iš tokių darbų, kuriuos gali sugadinti kokios nors kirmėlaitės. Pavyzdžiui, jeigu vilnoniai rūbai kandija, tai šiandien negalima nieko megzti, verpti siūlų, nes kandys, kirmėlės sugadins padarytą darbą.
Arba vyrai nieko nedroždavo, netašydavo, nes vėlgi kirvarpos medinį daiktą sugadins šiandien. Tai priminimas, kad kažkada buvo švenčiama Kirmių diena.
Ji su mėnulio kalendoriumi susijusi, tai labai senų laikų atmintis“, – nurodo L. Klimka. – Šiandien bulvių nevirdavo dzūkai, sakydavo, kad bulvės kitais metais kirmys labai. Buvo tokių draudimų nemažai.“
