Eglė Maširkienė, auginusi sunkiai sergančią dukrą, žinią apie A. Jagelavičiūtės mirtį priėmė itin asmeniškai. Tarsi neteko dalelės savęs, be to, A. Jagelavičiūtė jai buvo nuostabus pavyzdys, kaip gyventi nebijant būti savimi.
„Tiek daug norisi pasakyti... Bet tiesiog nesidėlioja žodžiai būtuoju laiku... Netelpa galvoj, nepriima šitos žinios... Kas per nesąmonė sakyti „Ilsėkis ramybėje“.
Tuštuma viduje, rodos, netekau dalies savęs... Man jinai buvo ne stiliaus, mados, bet gyvenimo Ikona. Ji unikali savo tikrumu, nebijanti klysti ir tai pripažinti, nebijanti kalbėti, kai to reikėjo ir nesvarbu, ką apie tai pagalvos kitaip mąstantys.
Krito į didžiausias gyvenimo duobes, bet visada lipdavo iš jų ir pasitaisiusi karūną, iškelta galva, toliau ėjo per gyvenimą. Ji pirmoji pradėjo kalbėti mūsų stigmatizuotai visuomenei apie tai, kad žmonės serga ne tik fizinėmis ligomis. Atsimenu tą straipsnį, nesulaikius emocijų parašiau ir padėkojau, kad apie tai kalba...“, – prisimena E. Maširkienė.
Nesavanaudiškai padėjo kiekvienam
Eglės dukra Adelytė jau kurį laiką į savo mamą ir kitus žvelgia iš dangaus. Tačiau tuo metu, kai mažylei reikėjo pagalbos, A. Jagelavičiūtė įdėjo didelį indėlį, kad dukrelė galėtų vykti į būtinas reabilitacijas.
Moters telefone dar išlikusios žinutės, kurias jiedvi dažnai viena kitai rašydavo paryčiais. E. Maširkienė amžinai bus dėkinga už viską, ką A. Jagelavičiūtė padarė dėl jos dukros:
„Skaitau šiandien mūsų susirašinėjimo žinutes... Ji galima sakyti vienintelė iš žinomų žmonių niekada neatsisakė mums padėti, kai a. a. Adelytei reikėdavo pagalbos renkant pinigus reabilitacijoms.
Kadangi abidvi turėjome miego sutrikimą, dažnai susirašydavom paryčiais ir Agnė pasakydavo, kad atsisakys reklamos tą dieną, kad neužgožtų posto apie Adelę ir jai renkamą paramą...“
Jei kada kildavo įkyrių minčių, kad Eglė prašo per daug, ji visada sulaukdavo raminančių žodžių, kad viskas gerai.
„Kai aš pergyvendavau, kad per daug įkyriu, jinai ramindavo, kad viską labai gerai darau, nes dėl savo vaiko tą patį padarytų, jei reiktų...“, – su ašaromis akyse prisimena ji.
„Tegul Leonas užaugęs matys, kokia jo Mama buvo ir yra nuostabus žmogus“, – pridūrė Eglė.
E. Maširkienė sako, kad iš A. Jagelavičiūtės išmoko labai daug, o netikėta mirtis visiems taps priminimu, kad niekada nežinome, kaip pasisuks gyvenimo tėkmė:
„Tebūnie tai paskutinis jos darbas – priminti mums visiems, koks trapus ir nenuspėjamas mūsų visų gyvenimas...“
Niekada neatsukdavo nugaros
Vien gražiais žodžiais A. Jagelavičiūtę prisimena ir viena iš bendruomenės „Vilties spindulėlis“ administratorių Asta Kuktienė. Agnė jai padėjo tada, kai buvo sunkiausia. Prie bendruomenės iš pradžių Asta prisijungė kaip mama, jos dukrelės gydymui reikėjo nemažos pinigų sumos.
A. Jagelavičiūtė apie Astos ir dar dviejų vaikučių šeimas, jiems reikalingą pagalbą paskelbė socialiniuose tinkluose.
„Labai puikiai atsimenu, kad visą laiką jos įrašai buvo gilūs, ji visada įsigilindavo į šeimų istorijas, tai nebuvo tušti žodžiai. Ji visą laiką pridėdavo žodžių nuo savęs, iš savo širdies. Jos žodžiai būdavo be galo jautrūs“, – dalinosi A. Kuktienė.
Visada, kai „Vilties spindulėlio“ globojamiems vaikučiams reikėjo pagalbos, administratorės žinojo, kad gali kreiptis į Agnę – ji niekada neatsukdavo nugaros ir padarydavo viską, ką galėjo, kad tik mažiesiems būtų lengviau:
„Ji niekada neatsisakydavo, kad ir kokia užimta, kad ir kiek darbo turėdavo, ji pasakydavo, kad ryt, poryt tikrai parašysiu. Ir visąlaik įsigilindavo. Ji į tai žiūrėdavo be galo jautriai, visada padėdavo, kiek galėdavo.“
Asta sako vis dar negalinti suvokti, kad A. Jagelavičiūtės nebėra. Tačiau jos kilnūs darbai liks kiekvieno širdyje. Ne kiekvienas mokėjo taip nesavanaudiškai padėti kitiems, o jos indėlis į pagalbą sunkiai sergantiems vaikams neišmatuojamas.
„Manau, kai Agnė pasidalindavo įrašais, žmonės ja tikėdavo ir pasitikėdavo, jeigu ji kažkokiai šeimai prašydavo pagalbos, žmonės žinojo, kad tai nėra kažkoks feikas.
Ja žmonės be galo tikėjo ir pasitikėjo, kaip ir jos skelbiamu turiniu. Už tai, turbūt, ir parama iš žmonių ateidavo. Ateidavo pavedimai ir iš žinomų žmonių. Tada suvoki, kad be Agnės pagalbos to nebūtum pasiekęs, niekaip“, – apie neįkainojamą pagalbą jautriai pasakojo moteris.
nepamiršiu tų akimirkos įspudžių. Mūsų akys susitiko. niekada jos neužkalbinau, Agne, ten rojuje labai gerai, nesigailėk gyvenimo. o koks bus rytojus?
