„Vaikams augant būna fiziologinių apetito šuolių ir duobių, kada vaikai natūraliai mažiau suvalgo. Kitas dalykas yra pačių tėvų lūkesčiai, kiek vaikas turi suvalgyti – čia yra didžiausia bėda.
Britanijoje yra padarytas vienas puikus tyrimas, kuriame tirta, kiek 1-3 metų vaikai turėtų gauti maisto pagal poreikį ir kiek tėvai jiems duoda. Paaiškėjo, kad beveik 80 proc. tėvų vaikams patiekia per dideles porcijas, kas 10-as tėvas duoda vaikui suaugusiojo porciją. Per 70 proc. tų pačių tėvų mano, kad jų vaikas yra nevalgus“, – nurodė B. Jarašūnė.
Gydytoja dietologė sako, kad tėvai, pamatę rekomendacijas, kokias porcijas jų vaikai iš tikro turėtų suvalgyti – kai kurios iš jų būna, pavyzdžiui, nuo pusės iki vieno sausainio 2 metų vaikui – gerokai nustemba.
„Kitas vertus kartais fiziologinis apetito sumažėjimas yra painiojimas su maisto išrankumu ar nevalgumu. Atrodo, kad iki metų vaikas valgė didesnes porcijas, tačiau po metų vaiko augimo greitis sulėtėja ir kurį laiką jis ima valgyti mažiau – tai normalu.“, – kalbėjo B. Jarašūnė.
Nevalgumo priežastys
B. Jarašūnė sako, kad, jeigu paaiškėja, kad vaikas ilgesnį laiką iš tikro suvalgo mažiau, nei jam reikėtų, derėtų paanalizuoti, kokios galėtų būti to priežastys.
„Arba vaikai, mažai valgydami, demonstruoja savo savarankiškumą ir nepriklausomybę, arba jie patiria dėmesio trūkumą – pavyzdžiui, vaikas būna pamirštas patenkinant tik jo fiziologinius poreikius, ar šeimoje yra kivirčų, chaoso, tad vaikas taip nori atkreipti į save dėmesį. Taip pat vaikas gali turėti ryškiai mažesnį apetitą po ligos, pavyzdžiui, roto viruso.
Mažesnį apetitą vaikas gali turėti ir dėl lėtinių ligų, pavyzdžiui, anemijos, kuri turi jau apčiuopiamą išraišką. Jeigu vaikas jau porą mėnesių atsisako mėsos, žuvies, jei vartoja daug pieno produktų, reikėtų išsitirti, ar vaikui nėra mažakraujystės“, – pasakoja gydytoja.
Todėl ji tėvams, besijaudinantiems dėl vaiko nevalgumo, pirmiausia siūlo parašyti kelių dienų dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek vaikas valgo, ir tada įsivertinti, ar iš tikro vaikas tiek mažai suvalgo, kaip jiems atrodo.
Užkandžiai
B. Jarašūnė sako, kad dažna vaikų „nevalgumo“ priežastis yra per dažnas ir per gausus užkandžiavimas.
„Labai dažnai atrodo, kad vaikas nevalgo pagrindinių patiekalų, bet tarpuose tarp pagrindinių valgymų yra labai daug užkandžių: sūrelių, traškučių, sulčių, saldžių pieno gėrimų. Suskaičiavus energinę maisto vertę pamatytume, kad su visais užkandžiais vaikas suvartoja pakankamai ar net daugiau nei reikia kalorijų“,– kalbėjo gydytoja.
Pasiūlymai tėvams
B. Jarašūnė sako, kad nuspręsti, ką vaikas valgys, turi tėvai, o ne vaikas. Jos teigimu, vaikas sugeba reguliuoti energijos kiekį pagal sotumo ir alkio jausmą, bet jis nesugeba tinkamai pasirinkti.
„Vaikas turi rinktis, kiek jis suvalgys, o tėvų uždavinys – sudaryti valgymo režimą, kad vaikas išalktų. Geriausias vaistas nuo nevalgumo, jei tai yra psichologiniai dalykai, yra išalkimas.
Vaiko režime turėtų būti trys pagrindiniai valgymai ir, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir fizinio aktyvumo, du-trys užkandžiai tarpuose. Tarp valgymų nerekomenduojama gerti sulčių, kefyro, pieno. Visos dienos metu vaikams siūlome gerti vandenį, o sultis, kefyrą, pieną geriau gerti kartu su maistu ar užkandžiais. Taip pat labai svarbu išlaikyti pertraukas tarp valgymų, kad vaikas spėtų išalkti, išmoktų ir palaukti. Užkandžiai turi būti suplanuoti, jų neturi būti daug“, – kalbėjo gydytoja dietologė.
Gudrybės
B. Jarašūnė nurodė, kad galima pasitelkti mažų gudrybių, kaip vaikui įsiūlyti valgyti tai, ko jis atsisako,
„Jeigu vaikas nevalgo mėsos ar daržovių – juos galima įmaišyti į košes ar blynus. Dabar madingos užtepėlės, padažai, glotnučiai – gal ta forma vaikui tinka, gal jam patinka spalvos – maistas turi būti patrauklus vizualiai. Kitas dalykas – valgymo aplinka turi būti rami: be jokių televizorių, telefonų, planšečių. Be to, tėvai turi rodyti pavyzdį nuo pat mažens: jei patys tėvai nevalgys daržovių ar maitinsis chaotiškai tai ir vaikai nevalgys. Geriausia, kai šeima kuo dažniau valgo drauge.
Kitas dalykas, mes neturime klausti Petriuko „ar valgysi daržovių?“, mes turime klausti „ar valgysi agurkus, ar pomidorus?“. Leisdami vaikui rinktis tarp kelių variantų, mes skatiname jo savarankiškumą (pats nusprendžia) ir bendradarbiavimą.
Kai kurie vaikai nemėgsta sumaišytų maistų, padažų, troškinių – maisto pateikimą reikia gerbti, tačiau ne iki tokio lygio, kad namie gaminami penki atskiri patiekalai“, – kalba gydytoja dietologė.
Pasak jos, vaikams reikia dėti nedideles porcijas (su galimybe paprašyti dar, jeigu vaikas nori), maistą galima patiekti neįprastuose induose, žaismingai jį dekoruoti, kad sudomintumėme valgytojus. Taip pat, kalba dietologė, į svečius galima pasikviesti valgesnių vaikų.
„Taip pat patariu, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko lauke: darykime piknikus, patys eikime į svečius, iškylaukime“, – sakė B. Jarašūnė.
Kreiptis į gydytojus
Taip pat gydytoja akcentavo, kad tie vaikai, kurie buvo žindomi, greičiau pripranta prie rimto maisto, jie linkę labiau viską ragauti.
„Jeigu vaiko nevalgumas trunka ilgesnį laiką, sukelia psichosocialinės adaptacijos sutrikimų ir/ar tėvai pastebi pablogėjusią bendrą sveikatos būklę, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba dietologu. Svarbu žinoti, jog kai kurios su vaiko išrankumu maistui susijusios būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, gali turėti įtakos jo protiniam vystymuisi ir gebėjimui mokytis mokykloje. Taigi, gydytojo konsultacija gali padėti išvengti didesnių problemų bei grįžti prie malonumą, o ne stresą keliančio, valgymo“, – sakė gydytoja.
Užkandžiavimas ir ragavimas
„Sąmoningų mamų“ bendraįkūrėja, medikė Giedrė Veličkienė nurodė, kad pagrindinė vaikų „nevalgumo“ priežastis yra nuolatinis užkandžiavimas.
„Jeigu vaikas privalgo daug užkandžių maisto, tai jis nenori normalaus maisto. Todėl tarp valgymų reikia daryti apie 3-4 val. pertraukas. Tarpuose gali būti užkandis, tačiau tai galėtų būti vaisiaus gabaliukas, o ne pusė pakelio duoniukų.
Taip pat reikėtų atsargiai vertinti naujus maisto produktus. Kartais vaikas įtariai žiūri į dar neragautą maistą. Vaikui reikia duoti 10-12 kartų naujo maisto paraguti, kol jis pripranta – tai reikėtų turėti omenyje. Tam, kad vaikas pradėtų valgyti naują maistą, padeda pasakymas “ gali nevalgyti, bet paragauk“. Paragavus vaikas dažnai sako „gerai, man patinka“, – nurodo G. Veličkienė.
Maisto nekeisti jogurtukais
Pašnekovė sako, kad, jeigu vaikas atsisako valgyti normalų maistą, jam nereikia vietoj jo siūlyti užkandžių.
„Vaikui reikia pasakyti „kai norėsi valgyti, aš tau duosiu“, ir, vaikui išalkus, siūlyti jam tą patį patiekalą, o ne jogurtuką, sumuštinuką, duoniuką“, – kalba ji.
Moteris taip pat nurodė, kad, norint, jog vaikas valgytų daugiau, jam reikia duoti valgyti savarankiškai – tada vaikas patiria daugiau valgymo malonumo.
„Dar vienas dalykas, dėl ko vaikas gali būti nevalgus – tai žarnyno parazitai. Kalbant „mamiškai“, ne moksliškai, tai parazitus galima įtarti, jeigu vaikas pasidaro irzlus, labai nori saldumynų ir nenori normalaus maisto. Tada reikia eiti pa gydytojus ir daryti tyrimus. Tokiems vaikams, kurie žaidžia smėlyje kartą per metus, vasaros pabaigoje, rekomenduoja sugerti antikirminėlinių vaistų kursą – mano vaikas, pavyzdžiui, jį geria“, – pataria G. Veličkienė.
Tad tėvams pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar tikrai jų vaikas valgo mažiau, nei reikėtų, o tada jau galima griebtis aibės gudrybių, kurias pateikia specialistės.
